TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Baltijos gintarą išpopuliarino gladiatoriai

2009 09 16 0:00
"Verta aplankyti Akvilėjos gintaro muziejų. Ten tiek nuostabių iš mūsų gintaro Romos imperijos laikais pagamintų dirbinių!" - sakė M.Michelbertas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nors gintaras pastaruoju metu tapatinamas su lietuvaitėmis ir laikomas išskirtiniu tautiniu papuošalu, kadaise iš mūsų žemių atsivežę juo labiau mėgo puoštis romėnai. Pastarieji, pasak archeologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Michelberto, Baltijos link buvo numynę beveik 900 kilometrų kelią.

Vakarų Lietuvoje tyrinėtų akmens amžiaus stovyklų radiniai byloja, kad gintarą baltai buvo pradėję naudoti dar mezolito pabaigoje. Tačiau kai juo I mūsų eros amžiuje susidomėjo kitataučiai, baltai šią paklausią prekę beveik visą ir parduodavo jiems, sau mažai pasilikdami. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Maironio apdainuotos jūrų dievaitės nelaimingos meilės pilies duženas romėnai tonomis vežėsi į savo kraštą. Tik XIX amžiaus pradžioje buvo tiksliai išsiaiškinta gintaro tikroji kilmė, o iki tol įvairūs spėliojimai buvo apgaubti mįslinga romantika.

Gintarą kadaise saujomis jūra į krantą išmesdavo, o aisčiai (baltai), kaip rašė romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas, vieninteliai iš pajūrio tautų jį rinko. Mainais už gintarą gavę spalvotųjų metalų, iš jų įvairius papuošalus gamindavosi. Tačiau negalima teigti, kad gintaras jau visai nemadingas tarp mūsų protėvių buvęs. Kapuose vis dėlto šiek tiek karolių randama. Tik vėriniai dažnai būna maišyti su importinio stiklo ir emalės rutuliukais, žalvariniais pakabučiais - atvežtiniai daiktai baltus taip pat domino.

Kranto atradimas

Pasak M.Michelberto, išsamiai ištyrinėjusio gintaro kelią ir sudariusio šiuo maršrutu į Lietuvą patekusių romėniškų dirbinių katalogą, būtent dėl gintaro mūsų kraštas buvo bene tūkstančiu metų anksčiau žinomas, nei jį išgarsino šventojo Brunono nužudymas 1009 metais. Niekas gintarinės pakrantės Lietuvos vardu tada dar neįvardijo, tačiau du istoriniai veikėjai savo raštuose ir apie ją kalbėjo. Iki šiol, pasak M.Michelberto, labiausiai žinomas romėnų istoriko Tacito apie 98 mūsų eros metus parašytas veikalas "Germanija", kuriame užsimenama apie aisčių genčių prekybą gintaru. Pasak Tacito, aisčiai jo neapdirbdavę, o tik parduodavę romėnams. Tas pardavinėjimas, šio istoriko akimis, buvęs ne toks, kaip įprasta dabar: aisčiai labai nustebdavę, kad jiems už gintarą būdavo siūlomas atlygis.

M.Michelberto nuomone, negalima visiškai sutikti su Tacito teigimu, esą aisčiai gintaro nevertino ir stebėdamiesi priimdavo atlygį. Gal jam tada tik taip pasirodė.

"Tačiau iki šiol lietuvių tyrinėtojai per mažai dėmesio skyrė kito antikinio autoriaus - Kajaus Plinijaus Vyresniojo - veikale "Gamtos istorija" paskelbtai žiniai apie romėnų ekspediciją gintarui pargabenti. Ji buvo surengta anksčiau, nei Tacitas rašė apie aisčius, Nerono valdymo laikais (apie 54-68 m.e.m.)", - pasakojo M.Michelbertas.

Dirbtuvės mūsų gintarui

Nors kai kurie archeologai teigia, kad gintaro prekyba užsiėmė gotai (viena germanų genčių), gyvenę Vyslos žemupyje, tačiau Tacitas šią pirmenybę teikia mūsų protėviams aisčiams. "Prekyba gintaru pirmiausia galėjo prasidėti tarp romėnų ir aisčių, tik vėliau į ją įsitraukė tarpininkai - germanų gentys (gotai šiaurėje ir kvadai, markomanai pietuose), - teigė VU profesorius. - Gintaro kelias iš Romos imperijos provincijų vedė į šiaurę. Akvilėjos mieste (dabartinė Šiaurės Italija) buvo gausu jo apdirbimo dirbtuvių. Nuo šio miesto kelias ėjo link stambaus prekybinio centro Karnunto Panonijos provincijoje (dabartinė Austrija), esančio dešiniajame Dunojaus krante. Toliau gintaro pirkliai traukdavo pro dabartinę Čekiją, Lenkiją iki Baltijos pajūrio.

"Vyslos žemupyje pirkliai kirsdavo upę ir keliaudavo į Sambijos pusiasalį (buvusias prūsų žemes, dabartinę Kaliningrado sritį). Čia buvo daugiausia gintaro. Be abejo, ten jį pardavinėdavo pigiausiai, ir pirkliai tai puikiai žinojo, - įsitikinęs M.Michelbertas. - Specialistų teigimu, Sambijos pusiasalyje, vadinamojoje Mėlynojoje žemėje, yra 90 proc. viso pasaulio gintaro atsargų."

Pasak pašnekovo, pirkliai galėjo lankytis ir garsiose to meto gintaro prekyvietėse Juodkrantėje, Šilutėje, Kretingoje, Palangoje.

Iš parvežto Baltijos jūros aukso Akvilėjos gintaro apdirbimo dirbtuvėse buvo gaminami ne tik papuošalai, bet ir labai įvairūs daiktai: žaidimų kauliukai, statulėlės, kvepalų flakonėliai, amuletai, veidrodėlių aptaisai. "Esu buvęs šio miesto muziejuje, grožėjausi įspūdingais iš baltiško aukso pagamintais įvairiais eksponatais. Tikrai verta apsilankyti. Pastebėjau, kad romėnai labiau mėgo šviesų gintarą", - pasakojo M.Michelbertas.

Pasak antikos autorių, gintaras Romos imperijoje buvo naudojamas ir kaip vaistas - buvo manoma, kad jis gelbsti nuo kaklo ir gerklės ligų.

"Gintaro keliu I-II amžiuje daugiausia keliaudavo romėnų pirkliai, tačiau, matyt, ir baltų genčių atstovai nukeliaudavo pas romėnus, - įsitikinęs profesorius. - Dar įdomu, kad gintaras iš baltų žemių buvo gabentas dideliais kiekiais. Pavyzdžiui, Vroclavo apylinkėse dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo surasti keli gintaro lobiai, bendras šios žaliavos svoris, vienų tyrinėtojų duomenimis, maždaug pusantros tonos, kitų duomenimis, apie tris tonas. Galite įsivaizduoti, kokiais kiekiais mūsų jūros gintaras keliavo Romos link."

Gladiatorių kautynėms

Egzotiškos prekės iš šiaurės įsigeidė ir imperatorius Neronas. Jo valdymo laikais gladiatorių žaidynių rengėjas Julianas į Baltijos krantą išsiuntė specialią ekspediciją, kad pargabentų gintaro šių kautynių arenai išpuošti. Kajus Plinijus Vyresnysis knygoje "Gamtos istorija" įdomiai aprašo šią ekspediciją: "...atvežė tiek gintaro, kad net kiekviename tinklo, skirto žvėrims sulaikyti ir podiumui uždengti, mazgelyje buvo gintaro. Ginklai ir visa kasdieninė įranga atskiromis dienomis buvo puošta gintaru. Sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg)."

Šią žinutę vėliau plačiausiai išanalizavo lenkų istorikas Jerzis Kolendo. Jis nurodo, kad paminėtas Julianas yra būtent Klaudijus Julianas, prokuratorius, rengdavęs Nerono gladiatorių žaidynes. "Kadangi pats Neronas buvo ne tik žaidynių žiūrovas, bet ir dalyvis, tad suprantama, kodėl tiek dėmesio buvo skirta ekspedicijai ir kodėl jai vadovavo ne paprastas pirklys, bet didikas. Tik, deja, jo vardo Plinijus neužrašė, - pasakojo M.Michelbertas. - Šios gladiatorių žaidynės, papuoštos iš tolimojo Baltijos pakraščio pargabenta iki tol neregėta egzotiška puošmena, turėjo padidinti imperatoriaus populiarumą tarp romėnų. Be to, imperijoje kilo susidomėjimas gintaru, jis pasidarė madingas. Ši mada skatino Padunojės provincijų pirklius toliau plėsti ryšius su baltų žemėmis. Naudos iš to turėjo ir baltai - jie neliko užmiršti, buvo integruoti į Vidurio bei Pietų Europos ekonominius bei kultūrinius ryšius."

Lenkų istoriko J.Kolendo nuomone, didiko vadovaujamas žygis galėjo kartu būti ir ekonominė bei karinė žvalgyba, nes Neronas karine šlove nenorėjo nusileisti Aleksandrui Makedoniečiui ir, matyt, puoselėjo viltį kada nors surengti karo žygį į šiaurę. Laimė, toks žygis nebuvo surengtas.

Ekspedicija su vertėju

Keliauti per barbarų žemes buvo pavojinga, tad, pasak M.Michelberto, ekspedicijoje galėjo būti ir karinis apsaugos būrys. "Suprantama, ekspedicija turėjo ir kelią žinančių vedlių, ir galinčiųjų susikalbėti su vietiniais Baltijos pakrantės gyventojais, - pasakojo jis. - Įdomus faktas - Slovakijoje, Boldogo vietovėje, remontuojant nedidelę bažnytėlę, jos sienoje rasta įmūryta sena romėniška antkapinė plokštė. Užrašas ant jos byloja, kad čia palaidotas Q.Atilius Primus, kuris buvo ir negotiator (pirklys), ir interprex (vertėjas). Slovakų tyrinėtojų duomenimis, šis antkapis yra I amžiaus antrosios pusės. Kaip tik tuo metu prekyba gintaru klestėjo. Manoma, kad šis žmogus buvo vienas iš patyrusių gintaro kelio vedlių. Tyrinėtojai mano, jog jis galėjo mokėti kai kurių germanų genčių kalbas. Nedrįstu teigti, kad jis buvo susipažinęs su baltų dialektais, tačiau kelias į jų žemes jam turėjo būti gerai žinomas."

Moteriškos segės vyrams

Už gintarą romėnai dideliais kiekiais į mūsų kraštą gabeno spalvotųjų metalų žaliavą. Vietiniai amatininkai iš jos gamindavo ir papuošalus, ir buities daiktus. Kaip užmokestis buvo ir įvairūs dirbiniai. "Vienas įdomesnių, surastų Kaune, moters kape, - žalvarinis ąsotėlis. Tai vienintelis tokio pobūdžio radinys Lietuvos teritorijoje. Spėjama, kad pagamintas I amžiuje Padujos dirbtuvėse, Italijoje, - teigė archeologas. - Iš Romos imperijos provincijų mainais už gintarą atkeliaudavo ir unikalios sparninės segės. Įdomu, kad jas nešiodavo romėnų moterys, o patekusios į baltų žemes tapdavo vyrų puošmena (aptinkamos vyrų kapuose)." Išvadas galima daryti įvairias: galbūt vyrai pagailėdavo gražių daiktų savo moterims, o gal todėl, kad segės buvo neįprastai ilgos (apie 16 cm), pamanydavo, jog tai vyriški papuošalai.

Archeologai įsitikinę, kad šias seges baltai labai pamėgo ir romėnai specialiai jiems gabeno. "Pakeliui jomis nebūdavo prekiaujama, šalia garsiojo prekybos kelio surasta viena kita, o Lietuvos teritorijoje jų labai daug, - pasakojo M.Michelbertas. - Iki šiol mūsų teritorijoje tokios segės nebuvo gaminamos, tai tipiškas Panonijos, šiaurinių Romos imperijos provincijų gaminys."

Monetos į kapus

Dažnai už gintarą būdavo atsiskaitoma ir Romos monetomis. Pasak pašnekovo, apskritai Lietuvoje priskaičiuojama apie 100 vietovių, kur jų yra surasta. Daugiausia randama bronzinių, žalvarinių monetų, kai kur pasitaiko sidabrinių, viename lobyje rasta ir auksinių.

"Prekybiniai ryšiai turėjo reikšmės ir baltų dvasiniam pasauliui - iš šiaurinių Romos imperijos provincijų buvo perimtas paprotys mirusiesiems į kapus dėti monetų. Taip buvo laidojama Panonijoje, taip pradėta ir Vakarų Lietuvoje, Sambijos pusiasalyje, - monetos odiniuose maišeliuose mirusiesiems būdavo dedamos prie galvos, krūtinės", - pasakojo M.Michelbertas.

Archeologas nemano, kad už gintarą gautos monetos baltų žemėse buvo tik kaip vertingo metalo žaliava. "Mirusiajam į kapus niekada nebūdavo dedama tik kažkokia žaliava, - teigė jis. - Prie Romos imperijos monetų baltai jau buvo pripratę, jos jiems jau atlikdavo ir tikrą pinigų vaidmenį. Paplitusi hipotezė, kad šios monetos - tai talismanai. Nenorėčiau sutikti. Jei kapuose pasitaikytų viena kita moneta, tai gal ir galima manyti, kad tai talismanas. Tačiau kai randame septynias ar dešimt monetų? Yra pasitaikę, kad viename kape buvo rasta ir dvidešimt monetų. Tai jau visas lobis."

Pamėgo ir barbarai

Prekyba gintaru klestėjo I ir II amžiuje, vėliau ji nutrūko, bet ne todėl, kad romėnams gintaras pasidarė neįdomus. Šiaurines Romos imperijos sienas puldinėjo įvairios germanų gentys, keliauti į šiaurę tapo pavojinga, o III amžiuje Romos imperijoje prasidėjo ekonominė krizė. Palengva prekybiniai ryšiai silpo. Žlugus Romos imperijai jos teritorijoje jau šeimininkavo barbarai. Gintaras jų ypač nedomino. Barbarai sunaikino ir Akvilėjos gintaro apdirbimo dirbtuves. Tačiau vėliau ir jie pamėgo gintarą. "Apie tai byloja pastaraisiais dešimtmečiais surastos kelios buvusios gintaro dirbtuvės jų žemėse, - teigė M.Michelbertas. - Vroclavo, Gdansko muziejuose, kuriuose gausu romėniško importo daiktų, yra ir gintaro karolių."

Gintarinė diplomatija

Kadangi baltams labai buvo reikalinga spalvotųjų metalų žaliava, VI amžiuje pas karalių Teodoriką nuvyko baltų pasiuntiniai ir dovanų jam įteikė gintaro - taip, matyt, tikėdamiesi atkurti prekybinius ryšius gintaro keliu. Karalius įvertino šias baltų diplomatines pastangas ir parašė jiems: "Sužinojome jus turėjus didelį troškimą su mumis susipažinti, kad, gyvendami okeano pakraščiuose, būtumėte su mūsų galvojimu sujungti. Jus nuoširdžiai sveikindami pranešame, kad su dėkingumu buvo gautas gintaras, jūsų pasiųstas... Tą gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta nuslūgdama okeano banga... Tai mes nutarėme jums pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai nežinoma tai, kas, jūsų įsitikinimu, yra jūsų paslaptis. Todėl mus dažniau aplankykite tais keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais, kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą." Tai paskutinis žinomas raštas apie Baltijos gintaro prekybą.

Suinteresuotumas prekiauti gintaru, matyt, buvo abipusis. Ne tik baltai su dovanomis vyko pas romėnus, bet daug anksčiau (III a.) ir romėnai šiuo tikslu lankė baltus. Apie tai, pasak M.Michelberto, byloja Kauno apylinkėse rastas auksinis Romos imperatoriaus Galieno medalionas - kaip palankumo ženklas: "Tai apskritai labai retas radinys Šiaurės ir Rytų Europoje. Tokie medalionai būdavo dovanojami barbarų genčių vadams, viršininkams, kad šie būtų palankesni dėl kokių nors ryšių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"