TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Belgijoje neauga rūtos, o grybus galima tik fotografuoti

2007 07 09 0:00
Lietuvos ambasadorė Belgijoje N.Žambaitė (nuotraukoje viršuje) apgailestavo, kad ambasados kiemelyje neauga rūtos - klimatas per šiltas. Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkę A.Goris-Norienę, Belgijoje dirbančią šeimos gydytoja, labiausiai stebina tyla už jos kabineto durų.
Autorės nuotraukos

Mūsų tautiečiai Belgijoje skirstomi į dvi grupes: Belgijos lietuviai ir lietuviai Belgijoje. Pirmieji, sukūrę šeimas su šios šalies piliečiais, dar vadinami meilės emigrantais, antrieji - atvykusieji dirbti įvairiose Europos Sąjungos institucijose. Pastarųjų gerokai daugiau negu pirmųjų.

Valstybės dienos proga Belgijos lietuviai, kaip jau įprasta per šventes, vėl buvo susitikę. Pasak Lietuvos ambasadorės Belgijoje Nijolės Žambaitės, ambasados organizuojamose šventėse, kultūriniuose renginiuose jie labai noriai dalyvauja, nes tai dažnam vienintelė galimybė pabendrauti su tautiečiais.

Lietuvius jungia kultūra

"Lietuviai šioje šalyje nori išlaikyti lietuvybę. Net ir tie, kurie čia atvažiavę visam gyvenimui. Mūsų mažos ambasados kolektyvas jau įsitikino, kad svarbiausia, kas jiems padeda išlaikyti lietuvybę ir norą bendrauti, - tai kultūra. Nors bendruomenė ir nedidelė, jau vien jos įkūrimas, įregistravimas kaip juridinio asmens rodo, kad Belgijos lietuviai nori bendrauti. Tad kiek įmanydami stengiamės organizuoti įvairius kultūrinius renginius, koncertus, spektaklius. Šiemet lankęsis Vilniaus mažasis teatras pritraukė pilnas sales žiūrovų, net netilpo visi norintys. Belgijos lietuvių bendruomenė labai maža - apie šimtas registruotų narių, - pasakojo ambasadorė. - Vadinamųjų eurokratų, dirbančių ES institucijose, kur kas daugiau - 800 (su šeimų nariais). Kaip tokiai mažai valstybei tai gana daug. Tad visa bendruomenė, palyginti su kitų šalių, yra gana išskirtinė, susidedanti iš dviejų grupių - Belgijos lietuvių ir lietuvių Belgijoje."

Ambasadorė apgailestavo, kad ambasados kiemelyje neauga rūtos. "Matyt, klimatas čia joms per šiltas, niekur Belgijoje jų neteko matyti, - sakė ji. - O lietuviškas ramunes tai pati pasodinau."

Lietuviška pagalba

Kaip pasakojo lietuvaitė iš Garliavos Kristina Bradaitytė, Belgijoje gyvenanti jau septintus metus, bendruomenė net yra įkūrusi interneto svetainę. Čia keičiamasi informacija, kas kada važiuoja į Lietuvą, kas turi, pavyzdžiui, laisvą vietą automobilyje ir gali paimti gimtinės pasiilgusį pakeleivį. Arba, pavyzdžiui, reikia kam nors ką nors į Lietuvą perduoti ar atvežti iš jos, tai važiuojantieji į gimtinę pasiskelbia, kad gali tai padaryti. Valstybės dienos proga ambasadoje vykusiame priėmime lietuvaitės į Briuselį atvykusiems dirbti tautiečiams iškart užrašė svetainės adresą.

"Vieni kitiems padedame. Į bendruomenę susibūrę dažniau susitinkame, pabendraujame. Lengviau, kai pažįsti savo krašto žmones. Prisimenu, kokie buvo sunkūs man pirmieji metai. Gyvenau Flandrijoje, kurioje kalbama flamandų kalba. Kai aplink nieko nesupranti, jautiesi labai izoliuotas, - pasakojo ji. - Su vyru susipažinę jaunimo stovykloje, bendravome anglų kalba. Kai pradėjau lankyti flamandų kalbos kursus, izoliacija pamažu dingo. Tačiau čia tokių artimų draugų kaip Lietuvoje neturiu, nes belgai gana uždari žmonės, nelinkę bendrauti."

Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Goris-Norienė, Belgijoje gyvenanti jau vienuolika metų, pasakojo: "Šiemet šventėme bendruomenės 60-metį. Mes, jaunesnioji karta, vadovauti bendruomenei ėmėme tik nuo 2000 metų. Pasikvietė mus ilgai, net trisdešimt metų, iki tol pirmininkavusi Stasė Baltus ir pasakė, kad jau neturinti jėgų tvarkyti bendruomenės reikalų. Belgijos lietuvių bendruomenę nuo pirmųjų jos metų sudarė lietuviai iš karo pabėgėlių stovyklų. Daugelis jų atidirbę privalomą laiką išvyko į JAV, Australiją. Tada lietuvių sumažėjo. Liko tik nedidelis branduoliukas - mūsų senosios kartos bendruomenės nariai. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę į Belgiją atvyko gyventi šiek tiek jaunimo. Na, o labiausiai lietuvių padaugėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Didžioji dalis Belgijos lietuvių - ES institucijų darbuotojai. Kurie nori, tie dalyvauja bendruomenės gyvenime. Kiekvienas lietuvis, gyvenantis Belgijoje, nors ir laikinai, bendruomenėje yra labai laukiamas."

Joninės sode

Kaip teigė bendruomenės pirmininkė, jau dveji metai didžiausiu renginiu lietuviams tapo sporto šventė, kurią organizuoja Lietuvos ambasada Belgijoje, Lietuvos nuolatinė atstovybė ES ir NATO.

Čia gyvenantys lietuviai visada kartu švenčia ir Kalėdas, Vasario 16-ąją, Jonines, Mindaugo karūnavimo dieną, o kartais dar ir Užgavėnes. Apie tokią prabangą kaip Jonines tikroje gamtoje Belgijos lietuviai gali tik pasvajoti. "Joninėms visada ieškome gamtos, kad būtų kur laužą susikurti. Jau antri metai iš eilės jas šventėme pas vieną labai Lietuvą mylintį belgą. Jis turi didžiulį sodą, kuriame sutilpo visas šimtas mūsų narių. Pamenu, man čia atvykus labiausiai trūko ežerų. Lietuvoje jų kone kiekviename kaime rasi, o čia labai mažai, - dalijosi prisiminimais iš Garliavos kilusi bendruomenės pirmininkė, o

paklausta, kokie čia miškai, ėmė juoktis: - Nėra čia miškų, jei ir yra kur, tai labiau parkai nei miškai. Pamenu, labai juokiausi pirmais metais sužinojusi, kad ten, kur gyvename, yra labai "miškinga" vietovė. Net organizuojamos ekskursijos pasižiūrėti grybų. Einama su gidu, jis pasakoja, rodo, grybus galima fotografuoti, bet rinkti - ne. Nieko nepadarysi, šalis labai urbanizuota, viena iš tankiausiai Europoje gyvenamų, tad miškų labai nedaug."

Aurelija su vyru į Lietuvą kasmet sugrįžta du kartus. "Vyrui Lietuva patinka. Jei nepatiktų, tai juk atostogauti čia nevažiuotų. Jo tikrai nereikia versti ar prašyti čia važiuoti, su malonumu tai daro. Lietuviškai normaliai nekalba, bet supranta, su mažais vaikais susikalba, maisto kavinėse paprašyti moka", - pasakojo ji.

Už gydytojos durų - visiška tyla

Aurelija sakė iškart pastebėjusi, kuo belgai skiriasi nuo lietuvių: "Žmonės čia, galima sakyti, labai lėto būdo, jiems tinka tas posakis "ramus kaip belgas". Ir labai uždari. Kol ims su tavimi bendrauti, daug laiko praeis, bet kai jau tapsi artimesnis, tai, rodos, širdį atiduos. Aš čia dirbu šeimos gydytoja. Mano laukiamajame, rodos, išgirsi, kaip musė skrenda. Čia laukiantieji vienas su kitu tik pasisveikina, ir viskas. O Lietuvoje poliklinikose susitikusios ir nepažįstamos moterys pašneka ne tik apie ligas, bet ir apie šeimą. Mano pacientės, kaip pastebėjau, tarpusavyje visai nebendrauja, atsisėdusios skaito laikraščius. Šiaip čia daug kas panašu - vakarietiška katalikiška šalis."

"Spygliuotos tulpės"

Paminėti Valstybės dienos į ambasadą Briuselyje iš Antverpeno atvyko 81 metų Bronė Gailiūtė-Spies - senosios Belgijos lietuvių kartos atstovė. "1945 metais vokiečiai mane paėmė į darbus Vokietijoje, po karo susipažinusi su olandu ištekėjau. Paskui su Vokietijoje gimusia dukrele persikėlėme į Olandiją ir ten gyvenome 12 metų. 1956 metais su šeima atvykome gyventi į Belgiją, nes čia tada dar buvo labai daug lietuvių. Norėjau būti arčiau savų. Na, apie viską paskaitysite mano knygoje", - pasakė ji ir padovanojo naują, tik šiemet išleistą knygelę "Spygliuotos tulpės". (Knygos leidimą parėmė Europos Parlamento nariai Laima Andrikienė, Arūnas Degutis, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Landsbergis, Justas Paleckis).

O štai ką apie ją ir jos gyvenimo istoriją peržiūrėjęs rankraštį rašo rašytojas Stasys Kašauskas, kuris pažinojo B.Gailiūtės-Spies bičiulį, garsų Belgijoje gyvenusį lietuvį rašytoją Eduardą Cinzą: "Rankraštį perskaičiau vienu ypu, nes nebuvo galima sustoti. Tai neįprastai atvira ir nuoga moters išpažintis, sudėliota iš talentingai parinktų žodžių, sakinių, įvykių. Ta moteris - Bronė Gailiūtė-Spies, perėjusi dvidešimto amžiaus šios žemės didžiūnų ir psichopatų kruvinus žaidimus, gyvenanti Rubenso Antverpeno apylinkėse. Ji sudėliojo savo kalvarijas į žemaitiškai flamandišką paveikslą, kurį aprėmino spygliuotų tulpių vainiku. Dabar apie Eduardą Cinzą. Paskutinė jo žinia rašyta 1995 metų gruodžio 3 dieną: "Rašau lyg ir paskutinius žodžius. Reikalas toks, kad mane operuos gruodžio 8-ąją. Vadinasi, Stasy, žaidimas rimtas. Jeigu išspirsiu klumpes, mano knygas, archyvą ir mašinraščius suglobos Juliette. Iki susidarys proga perduoti - pats matysi, kur ir kam..." Atgulė jis 1996 metų sausį Rietavo kapinėse, telšiškis medžio meistras Vytautas Savickis sukūrė karališką paminklą. Po poros metų paliko šį pasaulį ir Juliette. Kodėl rašau apie Eduardą? Žmones reikia prisiminti, kol dar esame ir galime. Jį daugsyk gražiai apkalba ir Bronė savo spygliuotų tulpių sagoje.

Sunku su kuo nors palyginti Bronės knygą mūsų moterų raštijoje. Yra daug gražių ir jausmingų knygų. Jau erotiškai pasaldintų. Tačiau tokios knygos nėra. Ji tikra savo atvirumu, drąsa, tiesa, kuri tegali būti pasakoma pačiam sau liūdesio valandą ar protingam nuodėmklausiui per išpažintį. Knygoje nepersiplepėta. Taip pasakytų mūsų mielas bičiulis Eduardas."

Knygos autorė pasiguodė, kad iš senosios kartos lietuvių bene ji vienintelė dar atvyksta į bendruomenės renginius. "Sveikata visų jau nekokia. Vienas kurčias, kitas aklas, tai tik telefonu vis pasišnekame. Ką padarysi, toks gyvenimas, - atsiduso ji. - Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti senosios kartos lietuvius, į Belgiją atvykusius po karo. Pabuvus su lietuviais man prašvinta dienos. Gerai, kad bendruomenės pirmininkė ir atveža, ir parveža. Traukiniais keliauti jau ir man sunku."

Ir kariškiui rūpi lietuvybė

Susitikti su tautiečiais Valstybės dienos proga atvyko ir ES karinio štabo viršininko pavaduotojas žvalgybai brigados generolas Gintaras Bagdonas. Jis Briuselyje dar tik trečias mėnuo. "Tėvynė pasiuntė, Europa priėmė, - apie savo misiją Briuselyje sakė jis. - Visame kariniame štabe esame, rodos, keturi lietuviai."

Paklaustas, į ką žvalgosi ES žvalgybos štabas, suprantama, karinių paslapčių nepasakojo. "Yra dalykų, kurių nesakysiu, o šiaip mūsų tikslai, užduotys - visiems prieinami internete. Pagrindinė mūsų užduotis - nuolat teikti strateginius žvalgybinius vertinimus ES šalims narėms ir ES institucijoms, perspėti apie grėsmes, rizikos faktorius, kitas problemas. Ar grėsmių daugėja? Filosofiškas klausimas. Jei pažvelgtume atgal į istoriją, visada pamatytume, kad grėsmių žmonijai visada buvo. Tik gal jos transformuojasi, tampa kitokios. Su tuo susijusi ir globalizacija, žmonių keliavimo galimybių, šiuolaikinių komunikacijos priemonių plėtra. Palyginti sunku, bet grėsmių visada buvo ir yra. Pasaulyje daug neramių vietų: štai Balkanų konfliktas prigesęs, Afrikos, Azijos šalys, didžioji Lietuvos kaimynė. Aplink esančius reiškinius reikia nuolat analizuoti", - kalbėjo G.Bagdonas.

O kokios žvalgo žvilgsniui matomos belgų savybės? "Nors belgai ir rimtesni atrodo nei lietuviai, jie dažniau šypsosi už mus. Galima sakyti, jie labiau atsipalaidavę. O dėl jų uždarumo, tai man atrodo, kad jie paprasčiausiai kiekvienam sutiktajam nedemonstruoja savo rūpesčių. Na, reikia sutikti, jie yra gerokai lėtesni. Tačiau man su tuo darbe netenka susidurti, nes dirbu internacionaliniame kolektyve. Mano pavaldiniai - karininkai iš beveik visų ES šalių. Vadovybė - olandų ir britų generolai. Galiu sakyti, kad matau visų šalių kultūros, temperamento, pasaulėžiūros skirtumus. Čia kaip ir visa Europa susirinkusi. Beje, kai ką įdomaus pastebėjau: Briuselyje esančiame karo muziejuje yra ir lietuviškas kampelis - keletas skurdokų lietuviškų uniformų, ginklų. Galbūt mūsų karo muziejus galėtų padovanoti daugiau eksponatų. Turėtume būti suinteresuoti solidžiau čia atrodyti", - pasakojo G.Bagdonas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"