Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Blaivybės apaštalui numatyta altorių garbė

 
Taip atrodo kunigo Ignaco Štacho kapas senosiose Šiaulių kapinėse. Šiaulių vyskupijos internetinio puslapio nuotrauka

Šiaulių vyskupijos katedroje bus skelbiama pirmuoju blaivybės apaštalu Lietuvoje įvardijamo kunigo Ignaco Štacho (1796–1854) beatifikacijos bylos pradžia.

Šiaulių vyskupijos kurija informuoja, kad kitą sekmadienį, spalio 30-ąją, šventųjų Petro ir Povilo katedroje vyskupas Eugenijus Bartulis paskelbs Dievo Tarno kunigo I. Štacho beatifikacijos bylos pradžią. Drauge pabrėžiama, jog šis dvasininkas, tarnavęs Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje dar tada, kai ji nebuvo tapusi katedra, buvo pirmasis blaivybės skleidėjas mūsų šalyje, kurio blaivaus tautos gyvenimo siekį perėmė bei gerokai išplėtojo tuometis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Bus pavadintas Dievo Tarnu

Beatifikacijos bylos pradžia reiškia siekį pripažinti asmenį buvus palaimintuoju. Nuo tada, kai užvedama tokia byla, asmuo, kuriam siekiama palaimintojo statuso, imamas vadinti Dievo Tarnu. Užvedus beatifikacijos bylą pradedamas išsamiai tirti Dievo Tarno asmeninis bei viešasis gyvenimas, renkami bei tikrinami vieši bei privatūs jo raštai, aiškinamasi išskirtinės jo dorybės, svarstoma, ar gyvendamas asmuo tikrai buvo krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiu.

Kai surenkama išsami medžiaga, bylojanti apie Dievo Tarno dorybes ir nuopelnus, ji siunčiama į Vatikane veikiančią Šventųjų skelbimo kongregaciją, kurios nariai teikia išvadas, ar byla verta dėmesio – t.y., ar ją toliau tirti, ar nutraukti. Galutinį žodį dėl bylos svarbos taria Šventasis Tėvas. Jei popiežius patvirtina kandidato dorybes, Dievo Tarnas įvardijamas Garbinguoju Dievo Tarnu. Po tolesnių kandidato veiklos tyrimų, jo švento gyvenimo įrodymų, prašant jo užtarimo gaunamų malonių bei jo užtarimu įvykusio stebuklo (paprastai stebuklu įvardijamas išgijimas nuo nepagydoma laikomos ligos) patvirtinimo, kandidatas pripažįstamas palaimintuoju, o galiausiai po daugybės kitų svarių jo šventumo įrodymų – ir šventuoju.

Šį užrašą ant kunigo Ignaco Štacho antkapinio kryžiaus praėjus daugiau nei pusšimčiui metų po jo mirties, pritvirtino Šiaulių blaivininkai. /www.angelorum.lt nuotrauka

Padeda ir miręs

Kunigas Ignacas Štachas, kurio beatifikacijos byla netrukus bus pradėta, gimė Varniuose, rašoma, kad jo tėvas buvo vietos burmistras. Išgyvenęs 58-erius metus šis kunigas mirė Šiauliuose, palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse, esančiose prie Talkšos ežero. Šiauliečiai yra atkreipę dėmesį, jog kunigo kapas jau daugiau nei 160 metų, skirtingai nei daugelis kitų šiose kapinėse esančių senų kapaviečių, prižiūrimas ir puošiamas. Negana to, apie mirusį kunigą bei jo pomirtinę pagalbą tikintiesiems jau senokai sklinda legendos. Teigiama, kad jo dvasia padeda priklausomybių turintiems žmonėms, kurie nori nuo jų išsilaisvinti.

Šiaulių vyskupijos surinkta medžiaga byloja, jog I. Štachas dvasininku tapo būdamas 25-erių, prieš tai baigęs tuometę Varnių kunigų seminariją. Iš pradžių dirbo Varnių katedros vikaru, vėliau buvo paskirtas Žemaičių vyskupystės kancleriu, na, o būdamas 47 metų, tapo tuometės Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kuria itin stropiai rūpinosi, klebonu. Klebonaudamas Šiauliuose šis dvasininkas persiėmė Airijos vienuolio Teobaldo Mathew blaivybės įtvirtinimo idėjomis ir drauge su Šiaulėnų (Radviliškio raj.) parapijos klebonu Augustinu Kybartu ėmėsi šias idėjas skleisti. Būtent šių kunigų dėka Šiauliuose ir Šiaulėnuose imtasi registruoti blaiviai gyventi siekiančius parapijiečius, ėmėsi kurtis blaivybės brolijos, išaugusios į Blaivybės sąjūdį.

Vyskupo M. Valančiaus pirmtakas

Teigiama, kad kunigo I. Štacho paprotinti blaiviai gyventi, šiauliečiai taip nustojo svaigintis, jog teko uždaryti daugybę šiame mieste veikusių alkoholiniais gėrimais prekiavusių parduotuvių bei smuklių. Beje, airių vienuolis blaivinti šios šalies gyventojus pradėjo 1839-asiais, I. Štachas šiauliečius blaivino nuo 1846–1854 (tais metais šis kunigas mirė), o Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius garsųjį kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriuo pakvietė jungtis į tautos išblaivinimo sąjūdį, parašė, o kunigai iš sakyklų tą vyskupo laišką ėmė skaityti 1858-aisiais.

Mirus didžiulę žmonių pagarbą turėjusiam kunigui I. Štachui, žmonės eidavo prie jo kapo melsti užtarimo ir, kaip teigiama, sulaukdavo pagalbos. Prie kapo ypač buvo prašoma padėti išgyti nuo priklausomybių, ir šie prašymai būdavo išklausomi. Jusdami realią kunigo I. Štacho globą, Šiaulių blaivininkų draugijos nariai, praėjus daugiau nei pusšimčiui metų po šio kunigo mirties, ant kapinėse jam pastatyto paminklo pritvirtino įrašą, bylojantį, kad šio kunigo garbė nemiršta. Dabar, praėjus daugiau nei 150 metų po šio dvasininko mirties pradedant jo beatifikacijos bylą siekiama turėti oficialų užtarėją, tarpininką pas Dievą, švento gyvenimo pavyzdį.

Medžiaga parengta pagal prisistatyti nedrįsusios Šiaulių vyskupijos sekretoriato darbuotojos suteiktą bei internetinėje erdvėje esančią informaciją apie kunigą I. Štachą bei apie tai, kaip pradedamos beatifikacijos bylos. Drauge pridedame Šiaulių vyskupijos vyskupo Eugenijaus Bartulio kvietimą spalio 30-ąją dalyvauti kunigo I. Štacho beatifikacijos bylos pradžios paskelbime.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"