TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Dar du apdovanojimai atkeliavo Jonavos vairuotojams

Tarptautinė kelionių transporto sąjunga (IRU) kasmet apdovanoja geriausius autobusų ir krovininių automobilių vairuotojus. Trečią kartą iš eilės į laimingųjų sąrašą patenka bendrovės „Jonavos autobusai“ vyrai. Prieš Naujuosius metus Vilniuje IRU garbės medalius, ženkliukus ir diplomus šios įmonės darbuotojams Marijonui Mančinskui ir Povilui Mačioniui įteikė asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius ir generalinis sekretorius Vidmantas Adomaitis.

Griežti reikalavimai

Duomenis apie savo darbuotojus tarptautinei kelių transporto sąjungai pristato bendrovės vadovai. Pasak „Jonavos autobusų“ direktoriaus Edmundo Muloko, džiugu, kad per trejus metus tokie apdovanojimai skirti jau penkiems vairuotojams. „Prieš trejus metus pateikėme dviejų vyrų kandidatūras - speciali atrankos komisija Þenevoje siūlymui pritarė. 2010-aisiais apdovanotas vienas mūsų bendruomenės žmogus. O šiemet aukščiausią profesionalumo įvertinimą pelnė vėl du jonaviečiai. Beje, IRU apdovanojimą tas pats asmuo gali gauti tik vieną kartą. Mes teikiame tiek kandidatūrų, kiek nurodo asociacija „Linava“. Kaip matome, iki šiol mūsų siūlymai buvo patenkinti. Iš tikrųjų tai mus džiugina“, - sako įmonės direktorius.

Ne kiekvieną, tegul ir labai darbštų bei sąžiningą vairuotoją, galima pristatyti apdovanojimui, nes  IRU numato kriterijus, kuriuos kandidatai turi atitikti. Pavyzdžiui, vairuotojas turi būti mažiausiai dvidešimt metų reguliariai ir nepertraukiamai profesionaliai dirbęs, o tai pačiai transporto įmonei privalo būti paskyręs penkerius metus. Per tiek pat metų neturėjęs administracinių nuobaudų ir nepažeidęs Kelių eismo taisyklių. Be to, lemia ir žmogaus charakterio bruožai - pareigingumas, gebėjimas kultūringai bendrauti su keleiviais, saugus vairavimas, nepriekaištingos moralinės savybės.

Anot E.Muloko, „Jonavos autobusų“ bendrovėje yra dešimt žmonių, kurie šioje įmonėje dirba per dvidešimt metų. „Mūsų teikti kandidatai bendrovėje - jau per trisdešimt metų. Turime nemažai puikių darbuotojų, tačiau IRU apdovanojimų negali skirti vienam rajonui. Ir taip jau esame pamaloninti“, - šypteli jis.

Kyla bendrovės gerovė

M.Mančinskas Jonavos autotransporto įmonėje pradėjo dirbti 1967 metais. „Dirbdamas šaltkalviu, lankiau ir vairavimo kursus, o juos baigęs tapau vairuotoju. Po kariuomenės kelerius metus triūsiau kitoje Jonavos įmonėje, bet 1981-aisiais sugrįžau į pirmąją darbovietę ir užsilikau iki šiolei. Per visą laikotarpį išmėginau įvairių markių autobusus. Dabar įmonės direktorius man patikėjo beveik naują baltą 56 vietų transporto priemonę, užsitarnavau medalį. Esu patenkintas“, - pasakoja M.Mančinskas.

Vyriškis pasidžiaugia, kad kyla bendrovės gerovė, auga darbuotojų kultūra. „Šiemet autobusų stotis neatpažįstamai pasikeis, kiekvienam bus malonu. Direktorius, siekdamas aukštesnės kultūros lygio, užsakė kiekvienam vairuotojui po kaklaraištį su „Jonavos autobusų“ logotipu. Smagu, bet kad nedaug iki pensijos. Kol kas dar dirbsiu, jeigu nepaprašys išeiti“, - nusijuokia.

Neblaivių geriau nevežti

P.Mačionis prisipažįsta, kad prieš 41 metus nusprendė pakeisti darbo vietą - susidarė tokios sąlygos, kad nebesinorėjo dirbti Kaune, Petrašiūnuose, ir važinėti po visą Lietuvą. Atostogoms baigiantis, sumanė pasiieškoti kito darbo. „Laukiu vienoje kaimo stotelėje autobuso, o pats sau galvoju: jei pirma atvažiuos autobusas į Kauną, vadinasi, liksiu ten, jei į Jonavą, mėginsiu laimę šiame chemikų mieste. Atriedėjo mašina Jonavos kryptimi, tai ir atėjau į autotransporto įmonę. Nė kiek nesigailiu, kad visą gyvenimą praleidau autotransporte. Jeigu dar „išsilaikysiu“, kitais metais minėsiu lygiai pusės šimto metų vairavimo  jubiliejų“, - dėsto mintis jis. 

Abiem teko matyti visokiausių keleivių, iš neblaivių žmonių išgirsti ne tik užgauliojimų, bet ir patirti smurtą. „Matau kartą - vienas žmogelis stabdo autobusą. Na, pagalvojau, paimsiu jį. O kai įlipo į saloną, pradėjo šūkauti ir smogė kumščiu į veidą. Ne, girtų geriau nevežti. Þiūrėk, tai vienas užminga, tai pridergia, tai visą kelią burbuliuoja. Geriau su jais neprasidėti“, - mosteli ranka P.Mačionis.

Ir vienas, ir kitas atvirauja, kad keleiviai būna nepatenkinti, kai vairuotojas paprašo parodyti pažymėjimą. „Kuičiasi, bamba, kad reikia žmonėmis pasitikėti. Bet ne kartą yra buvę, kai prisipažįsta, kad dokumentą paliko namuose. Tai mes ir aiškinam, jog mus kontrolieriai nubaustų už tai, kad be pažymėjimo vežam“, - vienas kitą papildo vyrai.

Mėgstančiam taurelę prie vairo - ne vieta

Abu vairuotojai per kelis dešimtmečius yra važinėję ir į Kijevą, Leningradą (dabar - Sankt Peterburgas), Maskvą, Rygą, Taliną. „Tada būdavo organizuojama daug ekskursijų. O dabar sukamės daugiausiai po Lietuvą. Pernai teko pasiekti Nidą, Palangą, Girulius“, - sako M.Mančinskas.   

Per ilgus darbo metus, ačiū Dievui, neteko patirti avarijų ar kitokių negandų. Anot pašnekovų, vairuotojas turi važiuoti atsargiai, nes nuo jo priklauso keleivių saugumas. Abu prisimena ne vieną vairuotoju dirbti atėjusį vyrą, nevengusį taurelės. „Ne, tokiam žmogui prie vairo - ne vieta. Jei jau pasirinkai tokią profesiją, būk reiklus ir sau, ir kitiems. Todėl tie taurelės mėgėjai ilgai įmonėje ir neužsilaikydavo“, - aiškina pašnekovai.

Vyriškiai prisipažįsta, kad tiksliai suskaičiuoti, kiek kilometrų per visą gyvenimą yra nuriedėję, labai sunku. „Bet, vienai dienai skiriant po du šimtus kilometrų, galima „sumesti“, kiek nuvažiuota per mėnesį, paskui per metus, o galiausiai ir per visą tą laikotarpį - kelis dešimtmečius. Susidarytų tikrai įspūdingas skaičius“, - samprotauja vairuotojai.

Gyvenimas ant ratų

P.Mačionis, prisimindamas tarybinius laikus, teigia, kad, sugedus detalei, per naktį įsigydavo naują, sutaisydavo transporto priemonę, o rytą jau išvykdavo į maršrutą. „Dirbti teko labai daug. įsivaizduokite, per metus mes „suvažinėdavome“ po du komplektus padangų. Vien tai jau liudija, kad riedėdavome į ilgus maršrutus. Gyvenimas ant ratų - taip būtų galima įvertinti sovietmečiu dirbusio vairuotojo darbą“, - prisimena P.Mačionis.

Tuometis autotransporto įmonės direktorius pajuokaudavo, kad tokie „spartuoliai“ gauna geresnę algą už patį vadovą. „Iš tikrųjų per tris mėnesius uždirbdavome per tūkstantį rublių. Bet dirbdavom per mėnesį po tris šimtus valandų. Laisvų dienų tada nebūdavo. Atidirbęs šeštadienį pirmą pamainą, kitądien vėl ardavau už save ir už porininką. Pirmadienį - ir vėl darbas. Nelengva būdavo. Dabar situacija kitokia - ir šventes pajuntame, ir laisvadienių atsiranda“, - dalijasi mintimis P.Mačionis.

Abu vyrai patenkinti

Apie dabartinį gyvenimą  vyrai kalba labai realiai, be piktumo ar fantazijų. Pasak jų, atsiranda visokių nepatenkintų balsų, reikalaujančių, kad bendrovės direktorius algą pakeltų. „Vadovas eina savo pareigas, mes - savo. Reikia dirbti gerai, nes pirmiausia visa atsakomybė krinta ant vairuotojo pečių. Buvo ir mūsų kolektyve tokių „griovėjų“, kuriems tai viena, tai kita naujovė neįtiko - visoje bendrovėje susidaro bloga moralinė atmosfera. Kam bloginti santykius? Argi direktorius gali pakelti atlyginimus? Yra galimybė - pakelia, nėra - gyvename su ta pačia suma. Juk ne iš savo kišenės vadovas tą uždarbį didina. Bendrovei skirs pinigų - pakels. Ateityje, matyt, darbo sąlygos dar pagerės, nes ketinama pertvarkyti autobusų plovyklą“, - išdėsto nuomonę M.Mančinskas.  

„Pripranti - ir viskas gerai. Atsiranda vienas kitas ieškantis, kur geriau, bet mes patenkinti darbo sąlygomis ir čia, pretenzijų neturime“, - antrina jį Povilas.

Darbas yra atsakingas

E.Mulokas, įsiterpdamas į pokalbį, atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojo darbas yra labai atsakingas ir sunkus. Anot vadovo, vyrai turi keltis apie ketvirtą valandą, o į namus grįžta arti pusiaunakčio. „Kadangi dabar patys parduoda bilietus, turi suskaičiuoti surinktus pinigus ir atsiskaityti, prižiūrėti autobusus - juos nuplauti, išvalyti salonus. Manau, kad nelengva susiorientuoti ir tokioje pažymėjimų, suteikiančių lengvatines važiavimo sąlygas, gausoje, visa tai turi įsidėmėti ir suprasti. Bet vyrai susitvarko, yra darbštūs, kultūringi, malonu su tokiais dirbti. Būtent tokie žmonės ir formuoja visos įmonės veidą“, - didžiuojasi E.Mulokas.

Per pastaruosius trejus metus IRU nominantais tapo Rimvydas Gogelis ir Marijonas Micikevičius (2009 m.), Vytautas Čepkauskas (2010 m.), pernai - M.Mančinskas ir P.Mačionis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"