Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Dėmesys esminei smulkmenai

 
2017 03 26 12:24
Protesto akcija „Švento reikalo sala“, 2015 m.  "Facebook" nuotrauka

Kaip rašė a. a. profesorė Nijolė Lukšionytė, 1987 metais prie Šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune, iš J. Gruodžio g. pusės, buvo pradėti archeologiniai tyrimai ir beveik iškart išduotas leidimas šios gatvės perimetre statyti K. Požėlos komunistų partijos komiteto priestatą, kuris būtų įspraudęs šią nedidukę bažnyčią į naujai suformuotą vidinį kiemą[1].

Tokio sprendimo įgyvendinimas būtų visiškai sumenkinęs istorinio pastato išskirtinumą ir reikšmingumą miesto audinyje. Bet netrukus, jau 1988 metais, Sąjūdžio iniciatyvinė Kauno grupė inspiravo didžiulio masto protestus prieš planuojamą naują statinį. Radosi įvairių diskusijų ir siūlymų, tad vietos komunistų valdžia siūlė griaut istorinį pastatą iš Laisvės alėjos pusės, o taip pat statyti ir žemesnį ar puošnesnį jau suplanuotą korpusą, siekiant apsaugoti Šv. Gertrūdos bažnyčios vizualinę reikšmę. Tačiau bendruomenė ne tik nenusileido, bet 1989 metais pasiekė tai, kad jau pradėtas statyti pastatas būtų nugriautas, o pelnas, gautas pardavus demontuotas statybines medžiagas, keliautų į Prisikėlimo bažnyčios atstatymo fondą. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad Lietuva labai staigiai sugebėjo persiorientuoti prie pažangios paveldosauginės minties, kai vietos bendruomenė labai aktyviai dalyvauja paveldo procesuose.

Ir, vis dėlto, per visą nepriklausomybės laikotarpį panaši istorija, kai architektūra ir jos paveldu angažuota bendruomenė turėtų lemiamą balsą priimant sprendimus, daugiau nesikartojo. 2005 metais susibūręs judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ gynė kino teatrą „Lietuva“, kaip viešą kultūrinę erdvę. Organizatoriai tuomet teigė, kad jų judėjimą sudarė per 7000 vilniečių, tarp kurių buvo daug aktyvių kultūros, mokslo, meno ir kitų visuomenės veikėjų. Paradoksalu, bet judėjimas ryškesnių rezultatų nepasiekė, be to, kad tikrai įeis į Lietuvos paveldosaugos istoriją kaip pirmas paveldu grįstas ištisas hepeningas.

2015 metų vasarą, tiksliau liepos 1 dieną, kai yra minima Tarptautinė architektų diena, žymus Kauno architektas ir visuomenininkas Audrys Karalius įkūrė „Švento reikalo salą“, kuri tapo protesto akcija prieš vienos didelės statybų kompanijos tikrai diskutuotinos architektūrinės-urbanistinės kokybės projektą Vilijampolėje, priešais Kauno pilį. Nepaisant to, jog A. Karaliaus ir jo bendraminčių akciją ignoravo spauda (na taip, buvo pasirodę keli pilki pranešimai), o dalyvių gausa ir kampanijos mastu šventas reikalas netapo masiniu, savo pagrindinio tikslo – architektūrinės kokybės – neišsireikalavo.

Šios trys istorijos turi savotišką bendrą vardiklį. Ir vis tik tai nebus architektūros kokybės reikalavimas ar siekis apsaugoti architektūrinį paveldą. Prisimindama Šv. Gertrūdos bažnyčios istoriją, profesorė N. Lukšionytė teigė: „Kai žmonės rinkosi ginti Šv. Gertrūdos bažnyčios, juos vienijo pasipriešinimas sovietinei ideologijai ir pagarba sakraliajai erdvei“[2]. Taigi, būtent priešinimasis ideologijai ir pagarba sakralumui įgalino aktyviąją Lietuvos visuomenės dalį veikti. 1987 metais saugota bažnyčia, tačiau tai buvo tik vienas iš mūšio laukų kare su sovietiniu diktatu. 2005 metais „Lietuvos“ gynėjai susirinko po subjektyviai suvokiamų verčių vėliava ir vis tik pasirinko savo protesto objektu ne kokį nors kino teatrą nuošaliam rajone, bet esantį miesto centre. Galų gale A. Karaliaus „Švento reikalo“ iniciatyva šiame kontekste atrodo solidžiausiai, nes būtent ten buvo pabrėžiami ne tokie „prigimtinai“ sakralūs ir dideli dalykai, o upė mieste ir jos šlaito įveiklinimas, tačiau minėtas protestas vis tiek atsiranda teritorijoje, kuri vizualiai yra itin susijusi su Kauno senamiesčiu.

Tad pagrindinė pakankamai skurdžios mūsų architektūros, kultūros ir negebėjimo panaudoti paveldą (restauruoto dvaro nelaikau paveldo panaudojimu, tai yra pastato, o ne paveldo naudojimas) priežastis yra ta, jog mes didžiausią dėmesį skiriame dideliems, grandioziniams reiškiniams. Atrodytų, tai natūralu, bet tik ne kultūros lauke. Juk visų pirma, „viešojo intereso vardu“ ginti stadioną Vilniuje, kurio ten niekada nebebus, prisidengus „kultūros paveldu“, tuo pačiu „viešuoju interesu“ protestuoti prieš stadioną Kaune, kuris buvo, yra ir bus, keikti investuotojus dėl nenaudojamo policijos pastato nugriovimo, nes neva tai – postmodernizmo šedevras, yra kur kas lengviau nei prižiūrėti ir rūpintis kasdienybės paveldu, architektūra ir apskritai kultūra. Juk bet koks „visuomenininkas“ nesunkiai ras priežastį, kodėl investicijos į Dariaus ir Girėno stadioną Kaune yra blogis, o toks didelis ir stambus objektas užtikrins tam visuomeninkui nemažą injekciją dėmesio, bent jau tarp kolegų. Juk net ir nykiam kelių policijos pastatui visų pirma ieškota sakralių verčių – rezistencija, ezopo kalba ir galiausiai konotacijos su Aldo Rossi architektūra. Ir lygiai taip pat viešajam subjektui visada lengviau skirti lėšų tokiems objektams kaip valdovų rūmai, negu bent pabandyti sugalvoti Lietuvos kultūros politikos strategiją.

Antra priežastis, kodėl susikuriame papildomų bėdų kultūros lauke, yra ta, kad mums vis dar svarbus savęs, kaip valstybės, įsiprasminimas... patiems sau. Juk ne veltui griauname Žaliojo tilto skulptūras, neva nešančias ydingą ideologinę žinią (tik įsivaizduokit, koks absurdas yra manyti, jog tos skulptūros vis dar turi ideologinį poveikį visuomenei, kurios dalies vienintelis tikslas yra nusipirkti naują išmanųjį telefoną išsimokėtinai ir prie jo dar pasiimti draudimą už 5 eurus per mėnesį), bet patys esame pastatę lygiai tos pačios stilistikos ideologizuotų skulptūrų Gediminui, Mindaugui ir dabar galvojame apie dr. Joną Basanavičių. Ir vis tik mes tikim, kad per lengvą dalyką – savęs įprasminimą per „auksinį veršį“, per monumentą, mes sukursime save kaip „darnos“, „inovacijų“ valstybę, „kaip Švedija“. Keista, bet vis dar taip manome per dvidešimt kiek jau tų nepriklausomybės metų.

Kažkada esu rašęs dėl dabar vystomo projekto Kaune, pavadinimu „Senamiesčio apartamentai“. Tai indiferentiškos architektūros pastatas, neva atkuriantis Jonavos g. perimetrą. Iš esmės, perimetro atkūrimas neturėtų būti paveldo specialistų sprendimas, kadangi tokį sprendimą gali priimti ir kompiuterinė programa. Akivaizdu, jog 99 procentų tokių atvejų, perimetro atkūrimas būtų teisingas sprendinys, tačiau šiuo atveju tai – neapgalvotas sprendimas. Ir nors vadinamasis Valančiaus skveras yra urbanistinės klaidos, įvykusios praeityje pasekmė, vis tik jis tampa savotišku unikalumo dėmeniu gotikinėje senamiesčio struktūroje. Pastačius minėtą namą, šio akcento reikšmė sumažės, be to, šalia taip vadinamų senamiesčio apartamentų jau yra planuojamas kitas, tiesiog kraupios išvaizdos namas, jei spręsime pagal projektinį pasiūlymą[3]. Lygiai kaip ir kritikuoti dar vieną jau pradedamą įgyvendinti projektą skambiu pavadinimu „Ąžuolyno namai“ neverta, kadangi niekas į tai nekreips dėmesio. Pastarasis projektas taip pat pasižymi tiesiog itin šabloniškai banaliu Kauno modernizmo architektūros atkartojimu, nors vystytojai teigia, kad projektą parengė itin garsi ir pripažinta Skandinavijos architektų kompanija. Beje, viešai prieinamos tik projekto vizualizacijos.

Nieko blogo nematau, kad šioje Vaižganto gatvės vietoje vykdoma plėtra. Pats gatvės rajonas yra gana chaotiškas, neišbaigtas, kitaip sakant, yra raidos stadijoje. Nors ši Žaliakalnio vieta palei Vaižganto ir Perkūno gatves visada pasižymėjo mišriu užstatymo pobūdžiu, tačiau uždaro kvartalo kvartale sukūrimas (sprendžiu pagal viešai prieinamas vizualizacijas) į galvą neatėjo net sovietų laikais, kai čia buvo pastatyta keletas tipinių daugiabučių. Tad kodėl keliame disputą dėl stadiono, kai sporto infrastruktūra šiai Kauno vietai būdinga nuo tarpukario, taigi yra formuojanti vietos charakterį, kai tuo pačiu metu mažesnis, todėl jokio dėmesio nesusilaukiantis projektas neatleistinai bjauroja kvartalo urbanistinę morfostruktūrą? Juk, matyt, todėl, kad stadione vyksiančių renginių metu bus patiriamas pastebimas nemalonumas, eismo gausa ir tuo pagrįstai galima piktintis, nes juk akivaizdu, kad tos 10–15 dienų per metus tikrai sugriaus ramų Žaliakalnio šlaito gyventojų būvį. Na, o štai vystomas mažytis projektas liks nepastebėtas, ilgainiui ir padidėjęs mašinų srautas nebemaišys, nes tikriausiai kvartalo kvartale net nuo gatvės nesimatys.

Poreikis kažko didingo yra prigimtinis ir, matyt, sudaro pagrindą žmogiškumui apibūdinti. Juk menas, kaip dalykas savaime, jo suvokimas ir darymas, vartojimas ir kūryba parodo tai, kad vidiniai žmogaus išgyvenimai, jo kognityvinis ar emocinis kapitalas turi būti konvertuotas į materialią išraišką. Kita vertus, reiškinių ir procesų įmaterializacija lygiai taip pat yra draudžiama svarbiausiu mūsų pasaulio mitologiniu pagrindu – Senuoju Testamentu, kur „auksinio veršio“ pagarbinimas yra užleistinas blogiu ant tą darančių žmonių. Visgi, realiame žmonių pasaulyje nutinka taip, jog vieni architektūros objektai tiesiog (dėl funkcijos ar savo kokybinių savybių) yra tobulesni ir, kalbant XXI amžiaus terminais, labiau komunikatyvūs nei kiti, kuriuos neretai pavadiname foniniais. Tačiau svarbiausias kultūrinės raidos aspektas, paveldo išsaugojimo prielaida ir, galbūt, stabo savybėmis nepasižyminčio monumento sukūrimas įmanomas tik tada, kai taip vadinama foninė architektūra, paraštėse esanti kultūra – ta esminė smulkmena – nusipelnys tokio pat dėmesio, kaip ir noras sukurti nepakartojamą monumentą.

***

[1] Lukšionytė, N. 2012. Iš lietuviškos paveldosaugos paraščių: trys istorijos. Journal of Architecture and Urbanism. 36(1): 55.

[2] Lukšionytė, N. 1989. Sveikimo pradžia. Literatūra ir menas. Spalio 21 d. Nr. 12.

[3] Projektinis pasiūlymas: http://www.kaunas.lt/wp-content/uploads/sites/4/2016/11/Projektiniai_pasiulymai.pdf

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"