TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Detektyvas: kur buvo dingę Adomas ir Ieva

2010 07 19 0:00
"Spėjama, kad krikštykla nebenaudojama tapo po 1896 metų bažnyčios gaisro", - sakė restauratorė L.Kruopaitė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kai į restauratorės Laimos Kruopaitės rankas pateko unikalios krikštyklos, kuri priklausė Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai, pagrindinė dalis, specialistė pasidarbavo kaip tikra detektyvė - surado atskirai saugotas, krikštyklai priklausiusias keturias skulptūras.

Į sostinės Prano Gudyno restauravimo centrą atkeliauja daugybė meno vertybių, jos būna apneštos storoku laiko dulkių sluoksniu. "Visada įdomu, kas, iš kur, kada padarė, kur jos yra stovėjusios, - pasakojo restauratorė L.Kruopaitė. - Nors, atrodytų, tai išsiaiškinti - ne mūsų reikalas, tačiau smalsumas taip įsuka, kad sužinome viską. Kai atskleidi jų istorijos paslaptis, kitaip žvelgi ir į patį restauruojamą daiktą."

Žemaitijos krikšto jubiliejui

Iš pradžių niekas nė neįtarė, kad prie pagrindinio minėtosios krikštyklos korpuso (žalčio apjuosto pažinimo medžio, laikančio didžiulį rutulį (didįjį obuolį) su švęstu vandeniu) kažkada sėdėjo Ieva ir Adomas, o ant didžiulio gaubto šv. Jonas krikštijo Jėzų. Devynerius metus trukusi istorija eina į pabaigą - pirmiausia surasta Ievos skulptūrėlė jau laukia Adomo ir kitų dviejų. Restauratorė tikisi, kad minint Žemaitijos krikšto (1413 metai) 600-ąsias metines sukomplektuota ir užkonservuota krikštykla bus grąžinta bažnyčiai. Detektyvas užtruko palyginti ilgai, nes krikštyklos dalys priklausė skirtingiems savininkams. Nors jau susitarta, kūrinio sukomplektavimo ir jo nuosavybės problema vis dar teisiškai neišspręsta.

Dingusiųjų paieškos

"Kai krikštykla pas mus atkeliavo 2001 metais (ją norėta eksponuoti parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene"), tada ją sudarė tik pažinimo medžio kamienas su rutuliu, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo. Nė vienos skulptūros nebuvo, tik matėsi pėdsakų, kad jų čia galėjo būti, - pasakojo polichromuoto medžio restauravimo technologė ekspertė L.Kruopaitė. - Teiraujantis vienas iš menotyrininkų prisiminė, kad šios krikštyklos nuotrauka 1906 metais buvo publikuota viename kunigo Antano Ragažinsko, kunigavusio Žemaičių Kalvarijoje, leidinyje. Aš iškart nuėjau į biblioteką, radau tą knygelę. Žiūriu, šalia to pažinimo medžio - dvi skulptūros - sėdinčios Ievos ir Adomo su kastuvu, ant rutulio - Jėzaus ir šv. Jono Krikštytojo. Nuotrauką nusiuntėme Žemaičių Kalvarijos klebonui. Pasirodo, Ievos skulptūrą jis turėjo, tik neįtarė, kad ji - krikštyklos dalis."

Ievos skulptūra, kaip ir anksčiau surastas pagrindinis korpusas, bažnyčioje ilgus sovietmečio metus buvo slepiami po zakristijos grindimis. Tik restauratorių dėka sužinota, kad tai dvi susijusios dalys.

Informacijos ieškojo skiautėse

"Sprendžiant iš 1891 metų bažnyčios inventoriaus aprašymo, tuo metu krikštykla dar buvo naudojama, nes stovėjo bažnyčios dešinėje prie vieno piliastrų. 1922-1923 metų inventoriaus sąrašuose apie ją jau nebeužsimenama", - sakė L.Kruopaitė.

Kaip atrodė skulptūrinė grupė, įrodymų pateikia ir minėta A.Ragažinsko knygelė "Žemaičių Kalvarijos aprašymas ypatingai dievobaimingiems keleiviams į tą stebuklingąją vietą": "Bažnyčios turto aprašymo užbaigimui reikia dar priminti apie nebevartojamą, bet dailaus artistiško darbo krikštyklą, kuri padirbta yra iš medžio ir išreiškia du svarbiausius Senosios ir Naujosios Sandoros atsitikimus: pirmųjų mūsų tėvų nuodėmę ir Kristaus krikštą. Kaipo tai: po "medžiu pažinimo gero ir pikto" sėdi Jieva ir Adomas, ant kastuvo (lopetos) pasirėmęs, medis aplipęs aukso obuoliais, o ant jo pasikabinęs žaltys - gundytojas. Kupole (paauksuotame obuolyje) tilpdavo švęstas vanduo, o ant to obuolio dangčio yra šv. Jono, krikštijančio Jėzų, paveikslas."

Restauruojant nestabilią kupolo viršutinę dalį teko išmontuoti ir naujai sutvirtinti. Išmontavus rastos kelios ankstesnių taisymų žymės: plyšiai užtaisyti liepos medienos intarpais, o kai kur mažesni plyšeliai - laikraščio lenkų kalba skiautėmis. "Puolėm skaityti tas skiautes tikėdamiesi bent ką nors sužinoti, bent kokį pėdsaką rasti, nustatyti vėliausio remonto laiką, - pasakojo L.Kruopaitė. - Deja, laikraščio gabalėliai buvo be jokių datų, tekstuose nepaminėtas nė vienas konkretus įvykis, pagal kurį būtų galima spręsti apie laikraščio metus. Iš popieriaus sudėties (nerasta lignino) paaiškėjo, kad tai galėjo būti XIX amžiaus vidurio spaudinys. Įskaitėm ir vieną pavardę - B.de Cavour. Tai Italijos politikos veikėjas, grafas, gyvenęs 1810-1861 metais. Apskaičiavę, kada galėjo būti jo karjeros žydėjimas, kai apie jį galėjo rašyti to meto spauda, padarėme išvadą, kad laikraštis, vadinasi, ir remontas gali būti XIX amžiaus vidurio."

Išskaidyta dalimis

Suradus Ievos skulptūrą vis dar buvo neaišku, kur kitos trys. Kadangi gaisras bažnyčioje kilo 1896 metais, sudegė labai daug dokumentų, tad neaišku, nei kada, nei iš kur ši krikštykla į bažnyčią pateko, nei kas ją išdrožė, ar pirkta, ar specialiai užsakyta buvo, nei kur nukeliavo kitos jos dalys. "Atsekėme, kad krikštykla 1939 metais buvo eksponuota pirmojoje bažnytinio meno parodoje Kaune. Pamanėme, kad skulptūros vežant nulūžo ar specialiai buvo nuimtos. O gal taip iškomplektuota, kad būtų galima paslėpti, juk keitėsi valdžios, prasidėjo karas, - pasakojo L.Kuopaitė. - Kartais skulptūrinės grupės išardomos pritaikant jas eksponuoti po vieną. Pasaulinėje praktikoje taip atsitinka dėl įvairių priežasčių: keičiant bažnyčios interjerą, išardant ar pertvarkant altorius, dėl kriminalinių nusikaltimų. Lietuvoje prie skulptūrinių grupių išardymo prisidėjo istorinės aplinkybės: suirutės, bažnyčių uždarymai po XIX amžiaus sukilimų, po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjęs okupacinis režimas. Iš uždarytų bažnyčių meno kūriniai buvo perkeliami į kitas bažnyčias, į muziejų rinkinius, dalis pradingo, sunyko ar buvo sunaikinta."

Pasak restauratorės, po Antrojo pasaulinio karo krikštyklos pagrindinis korpusas grįžo į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, tris jos skulptūras išvežė į Vytauto Didžiojo karo muziejų. "Visiškai neaišku, kodėl buvo taip padaryta, - sakė ji. - Jas mes dabar šiame muziejuje atradome visiškai atsitiktinai. Skaitydami Marijos Matušakaitės knygą "Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje" radome publikuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose atrastų, iš Žemaičių Kalvarijos bažnyčios čia patekusių skulptūrų nuotraukas. M.Matušakaitė nežinojo, kad jos priklausė krikštyklai, jas pavadino "Kristaus krikštas", o Adomą vaizduojančią skulptūrą įvardijo "Prisikėlusiu Kristum".

L.Kruopaitė tikisi, kad galų gale jiems pavyks iš muziejaus atgauti likusias skulptūras ir jas konservuoti - padengti apsauginiu sintetiniu vašku. "Juk karo muziejui jos tikrai nereikalingos, jos neeksponuojamos, guli saugyklose. Ir muziejui, ir Kultūros ministerijai vyskupas yra parašęs keletą raštų. Muziejus dėl grąžinimo nesipriešina. Tik visi kol kas pasimetę tarp popierių, tačiau, manau, skulptūros greitai turėtų būti atvežtos mums."

Unikali nuodėmės simbolika

"Kai krikštyklą parodėme menotyrininkams, jie iškart aiktelėjo, kad tai labai unikalus Lietuvos sakralinės dailės paveldo objektas, tokių pavyzdžių niekur daugiau Lietuvoje neaptikta", - sakė L.Kruopaitė. Anot jos, Žemaitijoje XVIII-XIX amžiuje buvo gana išplitusios medinės drožinėtos krikštyklos, puoštos skulptūrine Kristaus krikšto grupe (tokios nuo XVIII amžiaus stovi Tytuvėnų bei Šiluvos bažnyčiose). Kaip teigia bažnytiniai aprašai, Jėzaus krikšto Jordano upėje scena krikštyklose vaizduojama gana dažnai, o Adomas su Ieva retai. Jų figūros simboliškai nurodo pirmąją nuodėmę, kurią ir panaikina krikšto sakramentas.

Menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad ir žmonijos protėviai - Adomas ir Ieva - šioje krikštykloje vaizduojami neįprastai. Jų skulptūros ne apnuogintos, o vilkinčios panašaus kirpimo baltomis, ties liemeniu susiaurintomis tunikomis į apačią platėjančiomis rankovėmis. "Žemaičių Kalvarijos krikštykla išsiskiria originalia, Lietuvoje analogų neturinčia skulptūrinės grupės principu sudaryta kompozicija. Iš pirmo žvilgsnio tai gana įprasti Europos dailei siužetai. Vis dėlto ir šiuo požiūriu kūrinys yra išskirtinis: kai kurių dekoro elementų traktuotė sudaro dvejopos interpretacijos galimybę", - teigia D.Vasiliūnienė.

O gal Magdalena

Pasak menotyrininkės, Adomo kastuvas - Vakarų Europos dailėje gerai žinomas, bet retai naudotas jo atributas. "O juk būtent taip nuo Renesanso laikų bažnytinėje dailėje vaizduotas Prisikėlęs Kristus populiaraus "Noli me tangere" ("Neliesk manęs") siužeto scenose: pabrėžiant Magdalenos klaidą, Jėzus vilki sodininko drabužius ar bent laiko rankose sodininko atributą - kastuvą. Greta būdavo vaizduojama šv. Marija Magdalena, jos poza dažniausiai išreiškia paklusnų nuolankumą Kristui, liepusiam nesiartinti. Žemaičių Kalvarijos krikštykloje Ieva pavaizduota sėdinti, kiek į šoną nedrąsiai pasukusi galvą. Galbūt tokiu būdu šioms skulptūroms norėta suteikti dvejopą prasmę? Tad po pažinimo medžiu vaizduojamus Adomą ir Ievą galėtume traktuoti ir kaip Prisikėlusį Kristų, ir šv. Mariją Magdaleną. Tokio siužeto interpretacija stipriau susietų Krikšto sakramentą su Prisikėlimu. Deja, prielaida lieka hipotetinė. "Noli me tangere" siužetas kol kas neaptiktas kituose Lietuvos sakralinės dailės paveldo objektuose, todėl nežinoma, kaip ir kokiame kontekste čia buvo paplitęs."

Pasak menotyrininkės, sakraliniame mene nedažnai vaizduojamas nuolankiai priklaupęs krikštijamas Jėzus. Lenkijos dailėje panaši Jėzaus krikšto vaizduosena buvo labai reta. Tuo ši krikštykla irgi yra išskirtinė. Sprendžiant iš skulptūrų, tai vėlyvojo baroko, XVIII amžiaus vidurio, kūrinys. "Krikštyklos įvaizdžiais buvo nurodytas žmonijos kelias nuo gimtosios nuodėmės per krikštą į išganymo malonę. Kaip rodo išlikę rašytiniai šaltiniai, skulptūrų grupės kuriamas išmoningai sukonstruotas pasakojimas buvo įtaigus - jis traukė dėmesį ir žadino tikinčiųjų vaizduotę", - sakė D.Vasiliūnienė.

Paauksuoti obuoliukai

Kaip pasakojo L.Kruopaitė, krikštykla išdrožta iš liepos, kupolas - iš ąžuolo. "Rutulio viduje buvęs indas (jis neišlikęs), matyt, buvo sidabrinis, nes gaubtas rakinamas, - pasakojo ji. - Medžio kamieną apsivijęs žaltys nasruose laiko obels šakelę su obuoliuku. Apatinė kupolo dalis puošta drožtais, šiuo metu aplūžinėjusiais lapais ir mažais auksiniais obuoliukais. Teišlikę septyni, tačiau kyšantys nulūžę mediniai kaišteliai leidžia spėti, kad lapų bei obuoliukų būta daugiau. Krikštykla polichromuota. Kupolas ir jį puošiantys drožiniai gruntuoti baltu kreidiniu klijiniu gruntu ir dekoruoti sidabro lakšteliais, taip pat lesiruoti kelių spalvų laku: kupolas ir obuoliukai geltoni, imituojant auksą, lapai - žali. Ši technologija buvusi populiari, ją naudodavo puošniems dirbiniams. Geriausiai sidabravimas išliko ant mažųjų obuoliukų, o nuo kupolo ir lapų didžioji dalis pasidabravimo nubyrėjo, liko tik fragmentai. Tyrimai parodė, kad dekoras jau ne autentiškas, jis vėlyvesnis."

Po laiptais rastas Kristus

Restauratoriai atskleidė ir po Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto laiptais 2008 metais rastos Kristaus skulptūros paslaptį. Ji ilgai buvo tikras galvosūkis istorikams. Iki šiol neišsiaiškinta, kas ir kada ją ten paslėpė. Tik paaiškėjo, kur anksčiau ji stovėjusi.

"Po laiptais vietos yra nemažai, ten buvo prikišta įvairių daiktų, o kai remontuojant patalpas meistrai atlupo užkaltą medienos lakštą, tamsoje išvydo žmogaus ūgio figūrą, ją radę išsigando, pamanė, kad lavonas. Ištraukus paaiškėjo, kad tai parklupusio Kristaus skulptūra, - pasakojo L.Kruopaitė. - Profesorius Aleksejus Luchtanas ją perdavė mums. Nei iš kur ji, nei kaip buvo atsidūrusi po laiptais, nieko nežinojome. Skulptūrą buvo nuklojęs 0,5 cm storio dulkių sluoksnis, net spalvos nebuvo matyti. Dulkėse radome žiedadulkių, sėklų, smulkių augalėlių. Pagal tai paaiškėjo, kad Kristus stovėjęs kur nors lauke, nes tai buvo lauko dulkių mišinys."

Komjaunuolių darbas?

Iš pradžių Istorijos fakulteto darbuotojai svarstė, gal kartais šią skulptūrą studentai kažkada atsigabeno iš Ateizmo muziejaus, kuris iš uždarytų bažnyčių buvo prisivilkęs daug kilnojamojo sakralinio paveldo objektų. Neinventorintus daiktus galėjo atiduoti studentams kaip butaforiją įvairiems renginiams. Tačiau, matyt, panaudoti tokiems tikslams jie neišdrįso, tai ir užkišo už laiptų. Beje, virš tos vietos, kur rasta skulptūra, anksčiau buvo įsikūręs Istorijos fakulteto komjaunimo komitetas.

Kaip pasakojo skulptūrą konservavusi L.Kruopaitė, į kurios rankas pirmiausia pateko medinis, iš liepos išdrožtas Kristus, po kiek laiko jiems pavyko atsekti, kad tai viena iš Vilniaus Kalvarijose, Kryžiaus kelio koplyčiose stovėjusių skulptūrų, vaizduojančių po kryžiumi parpuolusį Kristų. Išlikusios senos nuotraukos tai puikiausiai įrodė. XVII amžiuje įkurtos Kalvarijos buvo tarsi padėka Dievui už pergalę prieš rusų kariuomenę. Tad suprantama, kodėl 1850 metais caro valdžia uždarė Kalvarijas globojusį domininkonų vienuolyną. Koplyčios su skulptūromis buvo išsprogdintos sovietmečiu, 1962 metais. Vėl atkurtos tik 2002-aisiais.

P.Gudyno restauravimo centre šiuo metu tvarkoma Kristaus skulptūra rugpjūčio pabaigoje keliaus į ankstesnę savo vietą - bus pastatyta Vilniaus Kalvarijose, vienoje iš koplyčių. Tai vienintelė autentiška tarp kitų, naujai atkurtų.

Restauratorius Alfonsas Šiaulys išdrožė Kristui kairę ranką, kurios jis buvo netekęs, dalį dešinės rankos pirštų, dalį erškėčių vainiko, atkūrė trūkstamą pėdą. Parpuolęs Kristus kaire ranka laikė kryžių. Jis neišlikęs.

Vilniaus universiteto rektorius su Vilniaus vyskupu jau susitarė dėl iki šiol universitetui priklausiusios skulptūros perdavimo bažnyčiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"