TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Dialektologų desantas nemiega

2013 09 24 12:07
Daukšiškis K. Kubertavičius (kairėje) su straipsnio autoriumi. Asmeninio albumo nuotraukos

Jau kokį dešimtmetį, pravažiuojant pro atokesnius Lietuvos kampelius, pro labiau nutolusius nuo miestų kaimus, sunku nepastebėti iki pažastų piktžolėmis užžėlusius laukus ir trobas išdaužytais langais. Kas čia gyveno, kaip kalbėjo šie žmonės: jei neužfiksuojame šių duomenų – viskas garma užmarštin.

Dėl emigracijos ir gyventojų senėjimo tuštėjančius kaimus galima vertinti ir kaip natūralią raidą, tas pats pasakytina ir apie tarmes – jos kinta visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje. O kas užfiksuos sparčiai nykstančią gyvąją tarmių vartosenos tradiciją, jei ne mes?

Apleista sodyba nykstančiuose Gelčiuose (Marijampolės sav.).

Dialektologams ypač svarbu sistemiškai garso įrašais užfiksuoti ir išanalizuoti lietuvių kalbos situaciją visoje šalyje. Jei šis siekis būtų įvykdytas, jis garantuoja jau išsamų mokslingą lietuvių tarmių tyrimų tęstinumą ir teikia naujų duomenų lituanistikai. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Lietuvos tarmių, patarmių ir šnektų margumynas nelengvai suvaldomas – pagal tradicinį suskirstymą vien Lietuvoje reikia apvažiuoti 735 punktų. Ir subūrus gerą komandą pakalbinti kokius 6 vietinius žmonės kiekviename punkte ir įrašyti bent minimalų kiekį kontrolinių įrašų, paskui visą medžiagą susisteminti duomenyne – užduotis tikrai nelengva, be sektantiško fanatizmo sunkiai beišsiversi... Bet tokio gigantiško uždavinio nepabūgo projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ iniciatoriai ir talkininkai. Sakysite: „Na, šitai suprantama ir įdomu vien keliasdešimčiai instituto specialistų, bekiurksančių supelijusiuose kabinetuose...“ Ne visai taip, vieša interaktyvi sklaida – vienas iš projekto prioritetų ir jau galima džiaugtis kai kuriais vaisiais, pavyzdžiui, tarmiškai „kalbančiu“ žemėlapiu. Tereikia tinklalapyje www.tarmes.lt spustelti jums įdomioje vietoje ir į jus prabils vietine kalba. Šiuolaikiškos sklaidos bus dar ir daugiau, projektas pradėtas 2007 metais, o šiemet jau reikia finišuoti, bet dar laukia didelis duomenų sisteminimo darbas.

Argi neįdomu, kokia yra tarminių įrašų rinkėjų kasdienybė? Dialektologų virtuvės skraistę galima praskleisti Lietuvių kalbos instituto darbuotojos dr. Jurgitos Jaroslavienės ir Vilniaus universiteto docento dr. Roberto Kudirkos ekspedicijos aprašu Jiezne, Daukšiuose, Gelčiuose ir Navininkuose.

Pacų paveldo puoselėtojas Vytautas Gusas.

Pirmas ir paskutinis kartas Gelčiuose. Tarminių įrašų rinkėjo romantika dažnai keista, bet tuo ir įdomi: nuvykęs į kokį užkampį, randi vietinių, nuo gimimo ten gyvenančių žmonių, jie tavimi patiki ir labai atvirai įsikalbi su jais vien todėl, kad jie irgi jaučia – tai pirmas ir paskutinis kartas, mes daugiau nesusitiksime. Štai konkretus atvejis. Gelčiai – nykstantis kaimas rytinėje Marijampolės savivaldybės dalyje, 5 km į pietryčius nuo Gudelių. Dardame traktorių išmaltu keliu prie didžiausio vienkiemio. Apie mūsų atvykimą pranešama labai operatyviai: zuja gaikčiojantys kalakutai, gagena žąsų pulkas ir ambrija trys šunys. Kieme pasirodo pusamžis kūningas šeimininkas: kas jūs tokie, ką pametėt šitoj pasvietėj? Įsikalbame, jis: Albertas Aleknavičius, vietinis ūkininkas. Kažkodėl jis patiki, kad aš ne: Jahovos liudytojas, prekių siūlytojas ar šiaip niekšelis. Pradedu klausinėti apie šios vietos istoriją, apie jo vaikystę, apie laiko gniuždomus trobesius. Iš kur kilę jo tėvai ir seneliai, kada įsikūrė šitoje vietoje? – iš pašnekovo mimikos supratu, kad tokių dalykų nieks nėra klausęs. „Gal einam į vidų? Gal arbatos?“ – pradrąsėja. Iš atminties užkaborių išvelkamos necenzūruotos įspūdingos istorijos, pokario laikų Gelčių kaimo vaizdas, jo tėvų iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai apie šią vietą – net jo paties jau suaugę vaikai nėra taip klausinėję su visomis smulkmenomis. Nejučia prabėga valanda ar pusantros, o jausmas toks, tarsi būtum perskaitęs knygą, gyvosios istorijos knygą.

Atsisveikindamas paspaudžiu nuo lauko darbų įdiržusią ranką, mane nulydi tokiu žvilgsniu, lyg būčiau giminaitis ar senas pažįstamas, širdyje liko sujudinti nekasdieniai dalykai.

Ekspedicijos dalyviai Jiezne: vertas tokių palocių Pacas ir verti Paco palociai. Likimo ranka bloškia mus į Jiezną, miestą Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Įdomus miesteliūkštis, klausinėjam, kur rasti tikrai šio krašto žmonių, neatsikėlėlių. Sako, nueik pas Vytautą Gusą, prie bažnyčios. Iškart pastebiu, kad reikiamas namas nestandartinis, žengiu į vidų – o būsimas garbaus amžiaus pašnekovas sėdi ant suolo lyg būtų manęs laukęs. Viduje nedidelė antikvarinių baldų ekspozicija, istorinių knygų lentynos – daugiausiai apie Pacus. Pasirodo, šis likęs pastatas – Paco rūmų karietinė. Mintimis keliamės į XVII–XVIII amžių (tuomet Jieznas buvo Pacų giminės rezidencija), neaplenkiam Jiezno bažnyčios, pastatytos Lietuvos didžiojo kanclerio K.Z.Paco iniciatyva.

LKI darbuotoja dr. J.Jaroslavienė (kairėje) kalbina daukšiškę O.Kubertavičienę.

Nuosekliai išgvildenę Pacų giminės istoriją, surandam raktus, nueiname dar į kitą restauruojamą rūmų fragmentą prie pat ežero. Nejučia prabėga kelios valandos, grįžtam atgal, prisėdam ant antikvarinių baldų, užsiplikome kavos. Atslinkusios prietemos gaubiama aplinka tarsi išlaisvina prikeltus iš amžių glūdumos pasakojimus. Jau reiktų ir atsisveikinti, bet užkabintos atminties gijos jau vyniojasi pačios savaime, gramzdina į apmąstymus. Tokios istorijos pamokos neįmanoma pamiršti.

Tarp pelkių įstrigę Daukšiai. Kitądien skubam į Daukšius, miestelį tarp Žuvinto ir Amalvo pelkių, šiauriniame Žuvinto pakraštyje. Pervažiuojame tiltu per Dovinę, Šešupės intaką. Mus pasitinka akmenų ir plytų mūro Šv. Jurgio bažnyčia, šalia Nepriklausomybės paminklas. Fotografuojame, klausinėjame vietinių pašnekovų. Man patinka istoriniai dalykai – iškart duoda temą Kostas Kubertavičius, gimęs ir augęs Daukšiuose. Vaikystė bežvejojant Žuvinte, bespanguoliaujant Amalvo pelkėse (o vėliau Žuvinto paliose sunkiant ir krūminukę...), karo metų istorijos, kovotojų dėl laisvės mirtys – pašnekovui jau 80: daug ką vertą papasakoti, daug patirta. Gyvenimo saulėlydis jau arti, dėl to pašnekovas nenutyli nieko, giedru veidu ir susitaikęs kalba ir apie skaudžias netektis.

Iš ekspedicijų grįžti jau vis kitoks – ir išdalinęs, ir gavęs. Atmintyje išlieka kalbintų žmonių gyvenimo fragmentai, įstabūs gamtos vaizdai, į dangų smingančios bažnyčių bokštų smailės.

Autorius yra Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"