TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Dzūkas be miško neišgyvens

2011 03 23 0:00
Onutės Drobelienės nuotrauka

"Šilų dzūkai - tai unikali, savita, netgi archajiška pušynuose gyvenanti gentis", - sakė etnografė Onutė Drobelienė. Nors senieji kaimai saugomi įstatymo, tradicijos pamažu nyksta.

Kaimai aplink Ūlą, Grūdą, šalia Čepkelių - tai šilų dzūkų valdos. Šitas kraštas žemėmis skurdesnis už kitus Dzūkijos rajonus. Pats skurdžiausias. Vyresnės moterys prisimena, kad šilinės dzūkės nuo seno noriai tekėdavo už vadinamųjų gruntinių ar panemunių dzūkų. Likusieji mokėjo džiaugtis ir savo pušelių ošimu. Gamtos sąlygos šiluose suformavo kitokius papročius ir nulėmė net kai kuriuos istorinius vingius.

"Kai prieš dvidešimt metų atsikrausčiau gyventi į Margionis, pirmas įspūdis buvo, tarsi kažkas čia laiką atsuko atgal, - prisipažino Dzūkijos nacionalinio parko etnografe dirbusi O.Drobelienė. - Jaučiausi tarsi savo vaikystėje, tarsi kadaise pas senelius Aukštaitijoje." Po tų dvidešimt bendravimo su šio krašto žmonėmis metų etnografė kartu su fotografu Arūnu Baltėnu išleido knygą "Šilų dzūkai".

Pasak etnografės, šiame krašte buvo labai uždari kaimai su stipriomis bendruomenėmis. "Žmonėms ne tas pats, kaip kaimynui ar naujai atsikėlusiajam sekasi, - pasakojo O.Drobelienė. - Pamenu, kai spalio mėnesį atsikrausčiau į Margionis, kaimynai užjautė, kaip man dabar čia bus, juk nespėjau nieko pasisodinti ir užsiauginti. Paskui ryte prie durų radau pintinę su bulvėmis, kopūstais, morkomis. Net nežinojau, kam padėkoti. Į tuščią krepšį dėdavau raštelį dėkodama už daržo gėrybes ir širdies gerumą. Apskritai man čia sekėsi. Pirmus metus tik šiaip užeidavau susipažinti. Dzūkai priimdavo, pavaišindavo, gražiai uogela, gėlala, saulala vadindavo. Esu jiems labai dėkinga, kad išsipasakodavo, kad leido visur landžioti, domėtis. Tik vis paklausdavo: "Kas tau ca tep cakava?" Jiems atrodė, kad nieko ypatingo, nieko įdomaus jų gyvenime nėra. O man buvo atradimų žemė. Santykiai su šiais žmonėmis iki šiol liko labai gražūs, net esu kviečiama į įvairias jų šeimų šventes."

Kad labiau suprastų kaimo žmonių kalbą, iš Aukštaitijos kilusiai O.Drobelienei teko mokytis vietinės dzūkų tarmės. "Tada paprasčiau, esi savesnis, - sakė ji. - Vėliau net sulaukiau komplimentų, kad dzūkiškai kalbu geriau, nes jų tarmę esą pagadino radijas, televizorius, miestan išėję vaikai."

Išvengė kolūkių

Aplink nedidelius kaimelius - vien miškai. Dirbamos žemės - tik mažyčiai lopinėliai, tačiau tai šio krašto dzūkus kadaise išgelbėjo nuo kolūkių. Buvo bandyta ir čia juos kurti, tačiau su didžiuliais kombainais nei siaurais miško keliukais neprasilenksi, nei kelių hektarų laukuose rasi ką veikti. Be to, žemės čia prastos. "Bet dzūkai niekad nesiskųsdavo. Pamenu, kai paklausiu kokios močiutės, kiek bulvių prikasa, sako: "Oi, vaikeli, geros, kiek pasodzinau, ciek ir prikasiau", - pasakojo O.Drobelienė. - Sodina čia žmonės daugiau iš įpratimo, kad taip jų "dziedai darė", o ne dėl naudos. Nė viename kitame krašte taip nedarytų."

Dzūkų ganiava - miškuose. Žolės šienui vienai kitai savo karvutei dzūkai prisirankiodavo pamiškėse ar miškuose, bet ne kolūkio fermų bandoms. Kai kolūkių karvės pavasarį vos ant kojų bepastovėjo, sovietinė valdžia šiame krašte atsisakė fermų, kolūkių. Vietoj jų kai kur žvejybos, kai kur miškų ūkius įkūrė. Tad dzūkai kaip gyvenę taip ir gyveno toliau - tenkinosi tuo, ką miškas duodavo. Iš karvės šiame krašte pieno primelždavo kaip iš ožkos - 2-3 litrus per dieną. Kaip daugiau duos, jei jos - "sportininkės", kasdien kokius 10 kilometrų mišku genamos. "Todėl dzūkams tekdavo kelias karveles auginti, kad gausias šeimas išmaitintų, - pasakojo O.Drobelienė. - Prasidėjus trėmimams, išgirdę, kad po kaimą vaikščios tikrintojai, gyvulius išvesdavo į mišką, paslėpdavo, kad buože neapšauktų keletą karvių tvarte radę."

Pasak etnografės, čia daug kas - kolektyvizacija, melioracija, dabar urbanizacija - praėjo šonu, ir dzūkų gyvenime mažai kas keitėsi.

Stalino planas

"Tarsi užsidarę, atsiskyrę nuo likusios Lietuvos šiliniai dzūkai išlaikė daug archajiškų papročių ir tradicijų. "Modernėjo turtingesni Lietuvos regionai, tie, kur klestėjo žemės ūkis, kur plytėjo geros žemės. O čia - tik "pieskos", - sakė O.Drobelienė. - Patys save šio krašto dzūkai vadino "pieskynų" dzūkais. Jie gyveno iš to, ką davė miškas. Net posakį apie save: "Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos" sugalvojo dzūkai, o ne kiti, norėdami iš jų pasišaipyti."

Kai sovietinė valdžia nusivylė miškų kraštu, dzūkus norėta visai iš čia iškelti, o nederlingą žemę užsodinti mišku. "Toks buvo Stalino planas, - pasakojo etnografė. - Daugybė dzūkų šeimų buvo ištremtos į Suvalkiją, Žemaitiją, kitus regionus - ant geresnių žemių. Tačiau ten naujakuriai nemokėjo gyventi, prie savo miško buvo pripratę. Pamenu, vieni pasakojo: "Vaikas insikorė in medzį ir rėkia: "Moma, moma, kap ca dartės gyvensma, kad ca miško nėr." Net vaikui buvo aišku, kad dzūkas be miško neišgyvens. Kiti pasakojo: "Nuvejom su dziedu laukų apžūrėc, o žamelė - nor ant duonos tėpk, riebi, gera, bet kū su juoj daryc, niekas nepasakė. Bandėm arc, jau pyrmų dzien visi padargai cik patraiškėjo, o ir kumelaitė mūsų drabnukė, nė iš vietos." Tad susikrovė dzūkai savo mantą ir vėl atgal ant savo "pieskos" sugrįžo - kaip buvo pratę gyvent."

Pasak O.Drobelienės, per daugelį metų šilų dzūkų buitis nedaug pakito. Trobose prabangos nerasi - tik būtiniausi daiktai.

Grybas - tik baravykas

Žmonės pinigų čia beveik niekada neturėjo, tik tiek, kiek gaudavo pardavę grybus ar uogas. Gal todėl dzūkai nebuvo įpratę visokių valgių iš grybų gaminti, juk beveik visus juos parduodavo. "Esu užrašiusi tik du receptus - vadinamųjų ausyčių (mielinių, aliejuje ar taukuose virtų pyragėlių su grybais) ir grybų rasalo. Jis verdamas labai paprastai - miežinės kruopukės, džiovinti baravykiukai ir svogūnas, pipiriukas, lauro lapas. Rasalas valgomas su bulvėmis. Atrodo, toks receptas, o skonis - net dabar seilė tįsta, - užsisvajojo O.Drobelienė. - Dabar moterys visko prasimano, pavyzdžiui, voveraičių su mėsa prisimala ir kotletus kepa. Apskritai dzūkės išradingos šeimininkės, beveik iš kirvio košę sugeba išvirti. Juk tokias dideles šeimas reikėjo mokėti išmaitinti."

Džiovintų grybų dzūkai deda į visas sriubas. Be to, jie sakydavo, kad valgo tik žalius grybus, o žalias grybas - tas, kurio apačia žalia, vadinasi, senas, gal net sukirmijęs. Grybas dzūkui - tik baravykas. Paklausk kokios močiutės, ar yra grybų, tai atsakys: "Ne, vaikeli, grybų tai nėr, yra cik lepeškų, zelionkų, varnėkų."

O.Drobelienė prisiminė savo grybavimą šiluose. "Pamenu, kiek radau baravykų, tiek sukirmiję. Nupjaunu galvą, pažiūriu ir dedu ant samanų, kad pasisėtų. O paskui mane toks diedulis eina. Žiūriu, kad visi tie mano palikti baravykai jo "kašikan" sudėti. Priėjęs ir sako: "Lupsiu tavi, kad grybus škadini. Kelios kirmėlaitės, o tu jau išmeti", - pasakojo etnografė. - Aš jo klausiu, ką jis darys su tais sukirmijusiais grybais. O jis ir sako: "Pečiun padzausiu. Kirmėlukės nuo karščio pabėga, kap kuri ir nespėja, bet kas ca tokio. Kų kirmėlė valgo? Grybų valgo. Jos pilvi irgi grybas. Tai koks ca striokas kirmėlį suvalgyc."

Rinkdavo dzūkai ir pavasarinius bobausius, čia šmorškais vadinamus, tačiau, pasak O.Drobelienės, tik parduoti. "Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų jų ragavęs, - sakė ji. - Voveraites, lepeškomis vadinamas, čia irgi mažai kada valgė, jas nešdavo parduoti - mat nekirmijantį grybą visad gerai pirko. Tradicija grybų atsargas ruošti žiemai atsirado tik sovietmečiu."

Grikinė "babka"

"Atsimenu, prašiau, kad parodytų kaimo moterys, kaip grikines "babkas" kepa, - pasakojo O.Drobelienė. - Tik ilgai tinkamų miltų neradom, nes iš parduotuvės netinka, reikia, kad būtų malti su lukštu."

Etnografė džiaugiasi, kad prisidėjo prie "babkos" atgaivinimo. "Dabar jau vėl daug kas moka ją kepti, ir tinkamų miltų susiranda, ir patys grikių pasisėja. Dzūkijos nacionaliniame parke net vyko skaniausios "babkos" konkursas, - pasakojo ji. - O jei "babką" užpilsi spirgučiais, tai, kaip dzūkės sako, bus valgoma "kaip gugelis Lietuvoj". Jos pačios "gugelio" nekepa. Kepa tarkuotų bulvių bandas ant džiovintų kopūstų lapų. Paskui tas bandas supjausto, užpila spirgučiais ir dar uždengusios šiltai palaiko. Skonis visai kitas."

Etnografė gailisi, kad iš šio krašto valgiaraščio išnyko lęšiai. "Maži, paplaski, drabni, raibi kap vištukės" - taip man juos yra apibūdinę žmonės, - pasakojo O.Drobelienė. - Visur klausinėjau, niekas neturėjo. Įdomiausia, kad apsigyvenusi Margionyse užlipau kartą ant savo pirkelės, kuriai jau gal daugiau kaip šimtas metų, ir radau užpilto smėlio su ankštelėmis. Tose ankštelėse - lęšiai. Sudygo. Prie muziejaus buvau nemažą laukelį užsiauginusi. Ne veltui ir posakio apie nuogas mergas antra dalis: "Jei ne grikiai ir ne lyšiai, dzūkų bernai būt nuplyšį."

O.Drobelienė neranda tikslaus atsakymo, kodėl tie lęšiai išnyko, bet vienas pasakojimas galbūt paaiškina: "Viena moteris prisiminė, kai eidavo spanguoliauti, mama jai įdėdavo "lyšinių blynų". O jie būdavo tokie kieti, jog reikdavo padaužyt į pušelaitę, kad gabaliukas atlūžtų. Matyt, nelabai kas juos mėgo. Valgė, kaip sakoma, tik bado prispirti. Tačiau ganantiems vaikams mamos į kišenėles vis tiek priberdavo - alkiui numalšinti."

"Kurcinio ašaros"

Pelniusi kaimo žmonių pasitikėjimą etnografė ne kartą sėdėjo su naminės degtinės varytojais ir prie šaltinio "kurcinio ašaras" varvino, daugybę jų pavadinimų užrašė. "Visaip tą gėrimą vadino - tėviškės kvapas, samagonas, naminukė. Turėjo pavadinimus pagal tai, ant ko užpilta, pavyzdžiui, ant gyvatės, rupūžės, ant visokių šaknelių, žolių. Pirmi - patys stipriausi - lašai būdavo skirti visokioms įtrynimo užpiltinėms. Viduriniai lašai (50-60 laipsnių) - vaišėms, bet žmonės daug negerdavo. Juk geros ruginės daug ir nepasidarydavo. Po vieną kitą "stopkelę", ir užtekdavo. Niekas anksčiau nuo naminukės netapo alkoholikais, - pasakojo O.Drobelienė. - Iš paskutinių, silpniausių lašų, vadinamojo "atgono", buvo daromos užpiltinės gerti."

Ne vieną "bravorą" aplankiusi etnografė prisipažino dabar jau vien iš kvapo galinti atskirti, į kurią naminukę cukraus dėta, į kurią ne, kuri vien iš rugių, kuri iš kvietrugių, o į kurią burokų įmaišyta. "Šiaip ji man per stipri, bet patinka daryti įvairias užpiltines. Daug metų domėjausi šiuo paveldu, ieškojom galimybių bent Dzūkijos nacionaliniame parke ją legalizuoti, kad lankytojai galėtų įsigyti mažus buteliukus - kaip kokius suvenyrus. Padarius tai gražiai, civilizuotai, nieko blogo nebūtų", - pasvajojo etnografė ir prisiminė, kaip tai teko matyti kituose kraštuose, - slivovicos turistai parsiveža iš Slovakijos, rakijos - iš Balkanų šalių.

Kuo stebėjosi škotai

"Kai keliavau po Škotiją, aplankėme gal vienuolika viskio fabrikėlių, - pasakojo O.Drobelienė. - Vežiausi dzūkiškos naminukės ir daviau jos paragauti tų fabrikėlių šeimininkams. Škotai gamindami savo viskį laikosi senųjų tradicijų, didžiuojasi jomis. Jų viskis - ta pati naminukė, kaip ir dzūkiška, tik škotai ją paskui dar supila ir keletą metų palaiko ąžuolinėse statinėse ar tose, kuriose vynas buvo laikytas."

Etnografė prisiminė, kaip škotai, paragavę mūsų naminukės, iškart paklausė, kur įsigyti licenciją jai gaminti. Ir labai nustebo sužinoję, kad pas mus tai nelegalu. "Nemokame vertinti savo paveldo, - teigė ji. - Neseniai buvo imta kalbėti, kad kaimo turizmo sodybų šeimininkai galės gaminti naminukę, tačiau iš kur jie mokės? Kaip ir kiekvienas amatas, taip ir šis, turi būti perėjęs iš kartos į kartą. O kaip iš niekur nieko ją gaminti? Aš dvidešimt metų ja domėjausi ir prie "bravorų" sėdėjau, tačiau tikrai nepagaminčiau. Ne nuo to galo legalizacija turi prasidėti."

Kokybės paslaptis

Surinktus naminukės pavadinimus etnografė nuvežė į Alytų, kur buvo rengiamasi gaminti fabrikinę naminę. "Gaila, kad jie išsirinko patį netinkamiausią pavadinimą - samanė, - sakė O.Drobelienė. - Dzūkai samane vadindavo tik nevykusį gėrimą, kai prisvildavo "broga", kai reikėdavo išpilti ant samanų - iš čia ir samanė. Pamenu, kai parduotuvėse atsirado šis gėrimas, nupirkau ir nuvežiau vienam diedukui, naminukės specialistui. Jis paragavo ir sako: "Onula, kokį ca brudų geri? Aik pas mano bobų, ji inpils geresnės." Tie žmonės, kurie mokėjo ją daryti, atsakydavo už kokybę, savo vardo negadindavo. Be to, naminukė skani bus tik atvirame ore, prie šaltinio daryta, malkele kūrenta, per medžio anglį išvalyta. Ir dar svarbu, kad naminukės niekada nedarė parduoti, o tik savo reikmėms. Tai yra didžioji kokybės paslaptis. Jei tau reikia, pasiskolini pas kaimyną, paskui tokią pačią išvaręs grąžinsi. Užjuoks brokdarį kaimynai, jei neišmanysi..."

Šalia raudos - gyvenimas

"Dzūkų raudos man labai įdomios. Niekur jų nebuvau girdėjusi. Gedinčioji dažnai verkdama visaip kalbina mirusįjį: "Oi, pažūrėk, visi atejo, susrinko pas tavi, atmerk akelas", o paskui ramiai į šoną tarsteli kam nors: "Aik, pamaišyk kokletus, kad neprisviltų", - stebėjosi O.Drobelienė. - Iš pradžių man toks jausmų kontrastas keistai atrodė, bet paskui supratau, kad dzūkai taip gyvena - viena akelė verkia, kita juokiasi. Ir per laidotuves močiutei reikia viską surikiuot - ir tuos "kokletus", ir mirusiajam pasakyt, ko gyvam nespėta, ir kartu pasidžiaugti, kad kaimynai atėjo, kad neliko viena savo skausme. Čia susipina tiek daug iki graudulio gražių dalykų. Visa tai man buvo atradimų žemė, tikra džiaugsmo, gerumo, pažinimo, išminties mokykla."

Pasak etnografės, kartais jai savo istorijas pasakojusių dzūkų vaikai, tuos pasakojimus perskaitę kur nors laikraštyje, nustebdavo: "Negi čia mūsų mama taip kalba?"

"Gal kitam yra lengviau išsipasakot nei savam, o gal savi mano, kad viską ir taip žino, - svarstė O.Drobelienė. - Kaimuose dar yra ką veikti. Jei vaikai daugiau savo tėvus išklausinėtų, apie jų praeitį sužinotų, rastų atsakymus į daugybę gyvenime kylančių klausimų", - sakė O.Drobelienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"