Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

E. Plūkienė: „Savanorystė turi tapti madinga“

 
2016 12 19 6:00
Edita Plūkienė
Edita Plūkienė „Vieningas Kaunas“ nuotrauka

Neretai apie gerų darbų įgyvendinimą daugelis pradedame mąstyti kaip tik artėjant svarbiausioms metų šventėms, tačiau verslininkė Edita Plūkienė įsitikinusi, jog prasmingiems darbams tinkama kiekviena metų diena.

Būtent todėl būdama aktyvi visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ narė ir nuo 2015 m. eidama Kauno miesto tarybos narės pareigas, Edita į savo darbotvarkę įtraukė dar vieną įdomią veiklą – savanorystę Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos Caritas vaikų gerovės klube „Centriukas“. Tai jau daugiau nei metus veikiantis socioedukacinis projektas, skirtas vaikų integracijai į mokslą, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Šiandien kalbamės su Edita apie tai, kodėl ji nusprendė savanoriškai prisidėti prie šio centro vaikų gerovės kūrimo ir ką tai duoda vaikams bei jai pačiai.

– Edita, ar pamenate, kokia atėjote į „Centriuką“ pirmą kartą ir kaip Jūsų požiūris yra pasikeitęs dabar?

– Pirmą kartą į susitikimą su šio centro vaikais nuėjau šių metų spalio pradžioje. Kai ateini pas šiuos vaikus, pirmiausia, pasijauti tikrų tikriausias „naujokas“. Tie vaikai tave tikrina, diktuoja tau sąlygas ir būtent jie tau paaiškina taisykles, jog tu esi jų svečias. Tas tikrinimas dažniausiai pasireiškia labai konkrečiais klausimais, kurie šiems vaikams atrodo normalūs. Jie klausia, kur tu dirbi, kokios tavo pareigos, ir net gi kiek tu uždirbi? Tokie klausimai nebūdingi vaikams, tačiau žinant jų situaciją, gali suprasti, kodėl tai taip aktualu jiems.

Po pirmojo susitikimo, trukusio apie dvi valandas, mano galva buvo „kvadratinė“ – buvo sunku savyje sutalpinti tiek daug minčių ir jausmų. Tačiau atėjus antrą kartą, aš jau atėjau kaip „sava“, praktiškai užteko pirmojo karto, kad praeičiau jų „skenerį“ ir jau galėčiau su jais bendrauti kaip lygi su lygiu. Dabar, kai ateinu į „Centriuką“, net gi vyksta lenktynės, kuris pirmas pribėgs apsikabinti. Mat tai yra įprastas dalykas šioje bendruomenėje – apsikabinti ateinant ir išeinant. Tai parodo, kad elementarus žmogiškas prisilietimas, prisiglaudimas vaikams yra labai reikalingas.

– Ką veikiate su vaikais susitikę „Centriuke“?

– Iš viso šiam centrui priklauso 29 vaikai, bet jų tiek vienu metu atėjusių niekada nebūna, dažniausiai susirenka apie 15, o jų amžiaus grupės pasiskirsčiusios maždaug tarp pradinukų, kurie apima 1–5 klases ir jau vyresnių – iki 15 metų. Yra keletas vaikų su emociniais sutrikimais, jų elgesys kartais būna grubus, jie mėgsta dūkti naudodami tikrą jėgą, nes kitaip jų niekas nemokė žaisti. Bet tokiu atveju geriausia yra nukreipti jų dėmesį kitur ir neakcentuoti to, ką jie blogai padarė.

Taigi, susirinkę mes mėgstame žaisti įvairius stalo žaidimus. Pavyzdžiui, vaikams labai patinka žaidimas „Mafija“, tai emocijų valdymo žaidimas. Jis moko tvarkos ir drausmės, taip pat turi gebėti klausytis ir juo labiau viešai kalbėti, todėl vaikams jis labai patinka. Pirmą kartą, kai žaidėme „Mafiją“, centro vadovė atėjo net kelis kartus į kambarį pažiūrėti, ar nieko nenutiko, nes nesuprato, kodėl čia taip tylu. Ji sakė, kad tai buvo pirmas kartas, kai matė visus vaikus taip ramiai sėdinčius ir susikoncentravusius į vieną veiklą.

Neseniai su keliais vaikais iš centro dalyvavome Andriaus Tapino laidos filmavime Kaune, vaikai buvo sužavėti televizijos užkulisiais. Su mažiukais dažniausiai kartu paruošiame pamokas. Su vienu iš vaikų, trečioku, netikėtai atradome bendrą hobį – žaisti šaškėmis. Tad veiklų mums tikrai netrūksta, svarbiausia, kad tie vaikai iš viso norėtų ateiti į centrą. Tendencija yra aiški: jeigu vaikas ateina į centrą, tai jis kažką nuveiks naudingo; jeigu neateina – tą dieną jis garantuotai praleidžia gatvėje, o tuomet jau gero nelauk.

– Dėl kokios priežasties savanoriaujate? Kas Jus skatina kiekvieną savaitę ateiti į „Centriuką“?

– Aš noriu, kad tie vaikai matytų ir kitokį bendravimą, kitokią aplinką, kad suvoktų, jog viskas gali atrodyti ir kitaip. Suprantu, kad didžiąją laiko dalį jie praleidžia savo šeimose, kuriose ne viskas yra gerai, bet jie turi matyti alternatyvas. Ir būtent šiame centre mes galime tą kitokią pusę parodyti. Ir tai juos iš tikrųjų stipriai veikia. Jie vis dažniau ima klausinėti įvairių dalykų, domisi aplinkiniu pasauliu.

Pavyzdžiui, kai buvome A. Tapino filmavime, vaikai turėjo galimybę iš arčiau pamatyti ten dirbusių barmenų darbą. Ir jūs neįsivaizduojate – iki filmavimo pradžios mes tuos vaikus išmokinome ir kaip kavą daryti, ir puodelius nurinkti ir kaip viską patiekti! Jie labai nori dirbti, mokytis ir būti kažkuo naudingi. Jų istorijos labai liūdnos, bet jie tikrai yra žingeidūs! Jie turi noro ir potencialo, tiesiog, namuose jie nemato tinkamo pavyzdžio tam.

– Taigi, Jūsų nuomone, ar tokių centrų reikia Lietuvoje? Ir ko reikia tų centrų vaikams?

– Su socialiniu darbu iki šiol aš neturėjau absoliučiai jokių sąsajų ir mano aplinkoje tokių žmonių irgi nebuvo, todėl man tai buvo didelė pažintis ir didelis išbandymas. Kita vertus, man buvo įdomu pamatyti, kaip veikia mūsų kuriama sistema, ir pasirodo, kad ji neveikia, ji nepasiekia tų šeimų, kurioms pagalba tikrai yra būtina. Todėl, kai manęs klausia, kaip reikia rasti ir identifikuoti tuos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, aš manau, kad būtent tokie dienos centrai yra ta vieta, kur viskas pasimato geriausiai. Nuo čia būtų galima pradėti kurti naują sistemos formą.

Labai svarbu, kad savanorystė taptų tokia pačia mada, kaip šiuo metu yra bėgimas maratonuose. Norėčiau, jog kiekvienam žmogui taptų įprasta nors po kelias savo laisvo laiko valandas per savaitę skirti tokioms savanoriškoms veikloms.

Į šį centrą mane atvedė mano kolega. Jis irgi yra verslininkas, turi savo šeimą, darbą, laisvalaikį, tikrai turi kuo rūpintis gyvenime, bet lygiai taip pat bent po kelias valandas per savaitę jis skiria šiam vaikų dienos centrui, nes kaip jis pats sako: „Tie žmonės yra mūsų visuomenės dalis ir jie gyvena šalia mūsų. Jei norim, kad geri žmonės gyventų šalia mūsų, mes turim jiems padėti“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"