TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Emigranto duona svajonių šalyje

2007 09 24 0:00
"Trokas" - tokiuose sunkvežimiuose kai kurie vairuotojai praleidžia didžiąją dalį savo gyvenimo.
Autoriaus nuotrauka

Vykau pas draugus į Ameriką turėdamas 150 dolerių kišenėje. Puikiai žinojau, kad tiek pinigų porai mėnesių nepakaks: teks padirbėti, kad atsipirktų lėktuvo bilietai, artimieji lauks dovanų.

"Nori gerai gyventi Amerikoje - reikia kasdien dirbti", - sako namų išorės apdailos meistras ukrainietis Vova, jau beveik dešimtmetį gyvenantis ir triūsiantis Čikagoje. Jei dirbi tik kai kuriomis dienomis, priešokiais, pragyventi pakaks, tačiau nieko nesutaupysi. Viešėdamas Amerikoje tuo įsitikinau ir pats. Pinigų reikia kelionėms, pramogoms. O ir ką veiksi nedirbdamas, jei visi amerikietiškieji draugai nuo pirmadienio iki penktadienio pluša neatsitiesdami.

Darbo kaip šieno

Bet koks mano darbas Amerikoje pagal šios šalies įstatymus - nelegalus. Dirbti man leistų tik žalioji korta, darbo viza arba viešnagė Amerikoje pagal tam tikras studentų mainų programas. Tačiau ne aš pirmas ir paskutinis - dauguma imigrantų čia dirba ir gyvena nelegaliai.

Vos sutiktas O'Hare oro uoste pajuntu draugų rūpestį: "Žinau, tu dirbsi pas Antaną virėju. Moki virti?" "Tampysi elektros laidus naujai statomuose namuose. Švarus darbelis." "Į statybas neik - ten žvėriškai daug prakaito išlieji, esi nuolat stumdomas ir palyginti nedaug tegauni."

Tačiau likimas užsimano kitaip: kartą ar du per savaitę sėdu pas Algį į sunkvežimį - "troką". Gabename ir išpakuojame brangią medicinos aparatūrą keliose gretimose valstijose.

Darbas nenuobodus ir neblogai mokamas - 20 dolerių per valandą. Vieną aparatūros komplektą išpakuoti ir iš sunkvežimio nugabenti į reikiamą ligoninės kabinetą užtrunka apie 8-10 valandų. Tiesa, už tas valandas, kurias prasėdžiu ir pramiegu "troke", negaunu nė cento.

Per vieną reisą uždirbu apie 200 dolerių, tačiau to mažoka, jei noriu šį tą parsivežti. Namų išorės apdaila užsiimantis kraštietis Artūras priima dirbti pagalbininku. Kartu dirba ukrainietis Vova. Gana lengvai uždirbu po 150 ar 200 dolerių per dieną, tačiau toliau iš manęs reikalaujama daugiau.

Vasaros viduryje į Lietuvą paviešėti išvažiavo abu mano darbdaviai. Likau dirbti su ukrainiečiu Vova. Jis man stabiliai mokėjo po 120 dolerių per dieną. Tačiau dirbau jau vietoj Artūro: karpiau ir matavau plastiko lentas, pjausčiau medines konstrukcijas. "O tu greitai mokaisi, - po keleto dienų tarė Vova. - Atvažiuok kitą vasarą vėl - užsidirbsi."

Dešimt metų Amerikoje gyvenantis Vova - tikras emigrantas, turintis karčios patirties. Dėl tokių kelionių jis vos neišsiskyrė su žmona, aštuonerius metus nematė dukters. Dabar abu gyvena Čikagos priemiestyje. Studentė dukra iš Ukrainos atvyksta per atostogas.

Po ne vieno sėkmingai užbaigto darbo gaunu keletą pasiūlymų iš šalies: vienam lenkui reikalingas pagalbininkas statybose, namų vidaus apdailos meistrui lietuviui reikalingas pameistrys. Tačiau laiko blaškytis jau neturėjau - gilinausi į medicinos aparatūros gabenimo ir plastikinių apdailos lentelių karpymo meną.

Gyvenimas ant ratų

Dirbdamas su Algiu supratau, ką reiškia didžiumą dienos gyventi sunkvežimio kabinoje. Pirmas reisas - Grand Rapid miestas Mičigano valstijoje. Važiuoti palyginti netoli - apie 190 mylių. Reikia kirsti gretimą Indianos valstiją.

Bėda ta, kad reikiamoje vietoje reikia būti jau 8 val. ryto. Išvykstame prieš vidurnaktį, vos grįžę iš kelionės plaustais Menomeni (Viskonsino valstija) upe. Akys limpa po bemiegio ir dainingo savaitgalio. Neužmiegu, nes reikia morališkai palaikyti vairuojantį draugą. Užmiegame tik prie pat kelionės tikslo - šalia greitkelio esančioje sunkvežimių stovėjimo aikštelėje. Algis įpratęs prie tokių nakvynių - užmiega. Man sekasi prasčiau: pro miegus girdžiu, kad atūžia sunkvežimis ir tuoj rėšis į mus.

Septintą ryto greitai apsiprausiame vairuotojams įrengtuose dušuose, degalinėje nusiperkame kavos ir po keliolikos minučių įsukame į naujai statomos prašmatnios ligoninės kiemą. Netrukus prie mūsų prisideda iš specialios darbo biržos pasamdytas juodaodis.

Daug juodaodžių dirba vienadienius pagalbinius darbus. Už valandą gauna apie 8 dolerius. Tai pigi darbo jėga, tačiau ir jos dauguma darbdavių stengiasi išvengti - šitaip darbą randantys juodaodžiai dažniausiai velka koją už kojos, skundžiasi, kad jiems sunku, specialiai paklysta tiesiuose koridoriuose ar kitaip stumia darbo valandas. Tačiau priimti juos verčia pati valstybė. Ji sumanė juodaodžių kvotas į universitetus ir darbo vietas ne tik valstybinėse, bet ir privačiose įstaigose. Tąkart kaip tik toks darbininkas mums ir pakliuvo - mažai bendraujantis, judantis iki blizgesio atidirbta lėtapėde eisena. Algis iškart nuspėjo, kad diena nebus iš gerųjų.

Šioje ligoninėje skrupulingai laikomasi darbo saugos taisyklių. Nors pastate vyksta tik smulkūs apdailos darbai, būtina nešioti šalmus ir apsauginius akinius. 35 laipsnių karštyje tai sunkiai pakeliama.

Darbo sauga Amerikoje - svarbiausia. Galima darbą atlikti per tiek laiko, kiek jo prireiks tai padaryti visiškai saugiai. Visi supranta, kad neatsargi klaida kainuos kur kas daugiau, nei vienas kitas valandinis užmokestis.

Algis džiaugiasi savo darbu: "Nesu paprastas "trokistas". Čikagoje gal rastum dar porą žmonių, kurie mokėtų gabenti ir išpakuoti tos firmos medicinos aparatūrą. Kai kurie vairuotojai tiesiog vežioja krovinius po visą Ameriką - visą gyvenimą leidžia kabinoje."

Ant ratų gyvena ne tik "trokistai", bet ir paprasti žmonės, rytais po valandą ar dvi važiuojantys į darbą. Amerikoje ypač populiari gyvenimo ant ratų industrija. Žmonės prie vairo valgo pusryčius ir geria kavą, ant piršto užmaunamais šepetėliais valo dantis, skuta barzdą ir be sustojimo plepa telefonu.

Ant siūbuojančių kopėčių

Darbas su Artūru taip pat pasirodė kūrybiškas ir turiningas. Namų išorės apdailą amerikiečiai vadina "siding". Žodis aprėpia visus darbus, atliekamus namo išorėje: langų montavimą ir remontą, fasado atnaujinimą, lietvamzdžių keitimą. Dažnai tenka kelti kopėčias į 8-10 metrų aukštį, sujungti jas aliumininiu trapu ir vaikščioti šalia trečio aukšto be jokių alpinisto apsaugų.

Artūro ir Vovos klientai - įvairiausių rasių atstovai. Mano kaip statybininko premjera įvyko juodaodžių rajone. Mus pasamdė pusę amžiaus Amerikoje gyvenantis lenkas, užsiimantis namų pirkimu, atnaujinimu ir pardavimu.

Per dieną plastikinėmis lentomis apkalėme namo verandą ir garažą. Man reikėjo tik paduoti lentas ir rinkti atliekas. Kitą dieną prie statybinių medžiagų parduotuvės jau laukė senasis lenkas su atlyginimu. Dar nesukirtus rankomis lenkas paklausė, iš kur mes. "Iš Lietuvos? - maloniai nustebo. - Mano močiutė lietuvė. Prisimenu keletą jos žodžių: žuvis, rūgštus pienas. Fe... Pienas - neskanu."

Kitos savaitės pradžioje dirbau tik su Artūru - buvęs policininkas juodaodis panoro pakeisti savo garažo išorę. Šeimininkas didžiavosi, kad visą gyvenimą važinėja amerikietiškais "Buick" automobiliais. Šis juodaodžių rajonas pasirodė labai tvarkingas, tačiau grįžtant po darbų namo Artūras važiuoja pikantiškesniu keliu.

Didžiulės juodaodžių šeimynos po pietų įsitaiso ant namo laiptų. Agresyviai atrodantys jaunuoliai vaikšto šaligatviais ir kiekvienam nepažįstamajam siūlo pirkti iš kažkur nemokamai gautus marškinėlius. Riebiai pasidažiusios merginos sankryžose renka aukas neva naujam dienos centrui. Jauni vaikinai vairuotojams pardavinėja šaltą vandenį - doleris už butelį.

Panaši situacija ir skurdesniuose meksikiečių rajonuose. Ne kartą prie mūsų gretinosi jaunuoliai, jie sakėsi keičiantys profesiją ir parduodantys nereikalingą aparatūrą. Faktas - vogtą. Geriau įsižiūrėjęs pamatau - jaunieji vagiliai marškinėlius nešioja atvirkščiai, kad niekas neįsimintų aprangos. Jaunuoliai elektrinio grąžto nė už ką nesutinka parduoti - jis bus reikalingas plokštėmis uždangstytiems statomų pastatų langams ir durims atidaryti.

Anglų kalba nebūtina

Jei nori Čikagoje dirbti statybų srityje, anglų kalba nebūtina. Pakanka mokėti lenkiškai. Mūsų slaviškųjų kaimynų Čikagoje kone daugiausia iš visų Europos valstybių.

"Mes kalbame rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai", - pasigirsta vienos parduotuvės reklama per radiją. Pardavėjas taip derinasi prie klientų. Toks tekstas dažnai skamba šalia imigrantų teisininkų, automobilių parduotuvių reklamos.

Artūras ir Vova per keletą metų puikiai išmoko lenkiškai. Beje, amerikiečiai lietuvius dažniau pavadina lenkais, o ne rusais.

Paskiausio mano statybininko karjeroje atlikto darbo užsakovai - lietuviai. Jie keitė senus langus į plastikinius. Amerikiečių firma siūlė darbą atlikti už 7 tūkst. dolerių. Artūras su Vova ėmėsi šio darbo už 3,7 tūkstančio.

"Padarysime greičiau ir geriau, - garantavo Artūras ne tik užsakovams, bet ir man. - Amerikiečiai dirba gerai, tačiau brangiai ir ilgai. Meksikiečiai - pigiai, tačiau jų stipresnė vieta yra žemdirbystė, ne statybos. Juodaodžiai tokių darbų visai nedirba."

Amerika vaidina kovą su emigrantais

Nors daugelis šaltinių trimituoja, kad Amerikos nekilnojamojo turto rinka stingsta, darbas verda kaip visada. Kaip kad sakė trisdešimtmetis Amerikos lietuvis Vaidas: "Europoje dar negreit bus taip gerai, kaip "blogai" yra Amerikoje."

Jaunuolis tvirtino, kad Amerikos ekonomika yra monolitinė ir nesuskaldoma vien dėl to, jog čia žmonės dirba iš idėjos ir už gerus pinigus. Prancūzijoje klesti poilsio kultas, o Amerikoje puoselėjama darbo kultūra.

Pavyzdžiui, gali viršyti greitį autostradoje, tačiau jei taip nusižengsi kelio darbų ruože, tave suims ir uždės antrankius. Niekas nesistebi, jei vakare į banką ar parduotuvę užeini visas purvinas. Blogiau, kai vidury darbo dienos vaikštai gatvėmis pasipuošęs. Tada amerikiečiams kyla klausimas, koks tavo darbas?

Amerikos valdžia dabar deklaruoja kovą su imigrantais. Baigiantis vasarai du lietuviai buvo suimti savo namuose, išvežti į kalėjimą, o paskui deportuoti į Lietuvą. Abu jie dar praėjusiame šimtmetyje buvo gavę raštiškus raginimus apleisti Amerikos teritoriją, tačiau ramiai išgyveno čia iki šiol.

Pareigūnai galėtų lengvai deportuoti visus nelegalus, nes kiekvienas Amerikoje esantis žmogus vienur ar kitur palieka elektroninį pėdsaką. Tačiau tokiems veiksmams nėra reikalo.

"Kas tvarkys amerikiečių butus, augins daržoves, statys namus, vairuos "trokus", - prie bokalo alaus retoriškai klausia 28-erių Juozas. - Tikri Amerikos piliečiai jau seniai užmiršo, ką reiškia dirbti ne aštuonias, o keturiolika valandų per parą. Emigrantų išvaikymas reikštų Amerikos krachą."

Sveikatos apsauga kelia daugiausia rūpesčių Amerikos nelegalams. Vairuotojo teises galima be didelių asmens dokumentų patikrinimų išsilaikyti gretimoje valstijoje, o be sveikatos draudimo sulaukti gydytojo pagalbos beveik neįmanoma. Žiauriai sukritikuota Amerikos sveikatos draudimo sistema neša didžiulį pelną draudikams, skausmą ir ašaras - ligoniams. Lūžęs kaulas neapsidraudusiajam gali kainuoti dešimtis tūkstančių dolerių. Dažnai draudikai nusprendžia, kad už nutukimo arba paveldėjimo prišauktų ligų gydymą nebus sumokama. Sveikata atsidūrė draudimo verslo rankose.

Lietuviai šioje situacijoje išlaiko savą stilių: ligoninėje prisistato kitu vardu, pasako visiškai svetimą adresą. Tūkstantiniai čekiai, kuriuos gauna melagingu adresu gyvenantys žmonės, lieka neapmokėti.

Legalumo medžioklė

Dauguma imigrantų negali grįžti į gimtinę, nes čia pasiliko nelegaliai. Antrą kartą jų niekas neįleis. Kai kurie lietuviai prisipažino po kartą ar kelis grįžę į gimtinę, tačiau į Ameriką vėl atvyko kirtę Meksikos sieną. Už kelis šimtus dolerių meksikiečiai padeda miškais ir kalnais nelegaliai sugrįžti į svajonių šalį.

Amerikoje po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių pradėjo stiprėti imigrantų priežiūra. Kiekvienas šiandien turi turėti socialinį numerį ("social number"), kuris dirbančiam asmeniui yra svarbesnis už asmens kodą. Nelegalai šio numerio neturi arba tiesiog jį sugalvoja. Už tai baudžiama griežtai - deportuojama.

Amerikoje nuskambėjo skandalas, kad viena didžiausio pasaulyje Čikagos O'Hare oro uosto darbuotojų dirbo turėdama išgalvotą numerį. Laisvalaikiu ji sakydavo kalbas meksikiečių sambūriuose. Moterį deportavo į Meksiką, o jos mažametis sūnus, turintis Amerikos pilietybę, liko šalyje.

Visuomenės nuomonė skilo. Vieni palaikė valstybę ir teigė, kad įstatymas visiems vienodas. Oponentai aiškino, kad taip susidorojama su žmogumi, kuris bando įžiebti viltį kasdien amerikiečių labui nugaras lenkiančių meksikiečių širdyse ir sąmonėje.

Mūsų tautiečiai legalumo dažniausiai ieško fiktyvioje santuokoje. Daugybė jaunų Čikagos lietuvių vedė arba ištekėjo už amerikiečių. Toks legalumas kainuoja apie 10 tūkst. litų. Du tūkstančiai tenka tam, kuris suranda sutinkantįjį tartis dėl vedybų. Likusieji - amerikiečiui.

Fiktyvios vestuvės - didžiulis teatras. Pora turi atlaikyti pokalbį su migracijos tarnybos darbuotojais, kurie siekia užkirsti kelią fiktyvioms vestuvėms. Viskas paruošiama iš anksto - suvaidintos kelionių ir pasilinksminimų nuotraukos, išgalvotos bendrų nuotykių istorijos.

Kartais vedybinis teatras baigiasi nelabai linksmai. "Mano žmona - žydė lesbietė, - prisipažino vienas lietuvaitis. - Mano draugė to dar nežino ir jau nori už manęs tekėti. Net neįsivaizduoju, kur tą mano žmoną dabar rasti."

Dar vienas tautietis kenčia savotišką reketavimą. Fiktyvi žmona nenori skirtis. Reikalauja pusės turto. Amerikos įstatymai skyrybų atveju kur kas palankesni moterims.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"