TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Folkloro šventovės pradėjo byrėti

2014 06 16 6:00
Palangos ansamblio vadovės Zitos Baniulaitytės manymu, folklorą reikia ne vaidinti, o juo gyventi. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Išmintingi žmonės sako, kad nepažinus savo praeities nebus ir ateities, todėl dabartinėje, globalizacijos iššūkius priimančioje Lietuvoje ypatingą svarbą įgauna etninės kultūros puoselėjimas.

Tuo tikina jau kone ketvirtį amžiaus Palangos folkloro ansambliui „Mėguva“ vadovaujanti etnografė Zita Baniulaitytė, visuomeniniais pagrindais užsiimanti dar ir tautinių amatų edukacija.

Kolektyvas yra koncertavęs ir ant Kernavės piliakalnio, Platelių pelkėje, prie jūros, o pašėlusį žemaitiškų vestuvių žavesį ir savitumą atskleidęs net Paryžiaus publikai.

Trūksta Sąjūdžio auros

- Kokios jūsų vadovaujamo folkloro ansamblio ištakos?

- „Mėguva“ susikūrė 1988 metais, kuomet Lietuvoje, Sąjūdžio aušroje, kūrėsi daug folkloro ansamblių. Išgyvenome tautiškumo, patriotizmo pakilimą, gręžėmės į praeities kultūrinius lobius, papročius. Tai skatino žmones burtis į kolektyvus, tad folkloras ir buvo ta skirtingų profesijų, amžiaus grupių žmones vienijanti terpė.

Pradėjome nuo žinomų tautinių dainų, tada ieškojome senesnių, dar senesnių, kapstėmės po surinktą medžiagą apie mūsų papročius, aprangą, amatus. Ieškojome savos kultūros šaknų.

Mums pasisekė, kad kolektyve turėjome savotiškų perliukų - žmonių, užaugusių toje tautinėje dvasioje, nesuvaidinto patriotizmo tradicijoje. Ir jie galėjo perduoti žinias. Tie šviesuoliai išmokė ne tik senovinių dainų, papročių, bet, svarbiausia, ir suprasti savąją kultūrą. Senieji palangiškiai labai giliai suvokė, kad gerbti bei puoselėti savo etnines tradicijas, kultūrą yra labai prasminga.

- Ar sudėtinga išlaikyti folkloro ansamblį gyvą kadaise labai aukšta kultūrine dvasia garsėjusioje, o nūdieną šou, komercijos ir turizmo verslo citadele virtusioje Palangoje?

- Labai sunku. Palanga yra itin specifinė: čia daugelis gyvena sezonų ritmu. Vasarą visi prakunta, verda gyvenimas, net senolių sveikata pagerėja, nes jie nuolat kažką veikia, bendrauja su poilsiautojais, rūpinasi jų apgyvendinimu. O žiemą vėl visi sulenda į savo trobeles ir tyliai žiūri dienomis televiziją. Yra tarsi susitaikoma su gyvenimu sezonais. Tačiau būtent tas ramusis periodas ir yra proga sustoti, atsipūsti, susimąstyti ir galbūt užsiimti prasminga veikla.

Kitas dalykas - dabar tarp gyvųjų nebėra ne tik senųjų palangiškių, vesdavusių mus į folkloro pažinimą, bet ir daugelio buvusių ansamblių.

Iškyla labai didelis pavojus folkloro ansambliams virsti paprasčiausiais koncertiniais kolektyvais. Ta skuba, įsisukimas į dideles veiklas, savotiškas blaškymasis atima iš žmonių laiką. Šiuolaikiniai gyvenimo tempai yra milžiniški, ir nebelieka laiko prisėsti, pagalvoti, pajausti giliau tai, ką darai. Mes visaip stengiamės to išvengti.

Pavyzdžiui, mano manymu, savo kultūros ir tradicijų negali pažinti jų neišbandęs. Neužtenka vien apsirengti tautiniu kostiumu, išmokti šokius ir šokti. Reikia pajausti tą kultūrinę dvasią giliau, todėl mūsų kolektyvo nariai patys pagal išgales ir gebėjimus siuva rūbus, jų detales, audžia juostas. Ir po to dėvi tai, ką pasigamino savo rankomis. Tik tokiu būdu išmoksti tinkamai vertinti ir tą tautinį kostiumą. Antraip jis gali tapti tik „valdišku daiktu“. Pati austi išmokau iš vienos žymiausių senųjų audėjų - žemaitės nuo Skuodo Emilijos Černeckienės.

- Ar jaučiate jaunimo susidomėjimą tautiniais šokiais, amatais?

- Mūsų ansamblyje yra apie 30 žmonių, vienu metu jų amžius buvo nuo 16 iki 80 metų. Tačiau dabar dėl emigracijos bangos daug jaunimo „nutrupėjo“. Pradėjome senti, jaunimas susidomi vis rečiau.

Žinoma, jaunimui labiausiai rūpi šokiai, jie jiems labai patinka. Tačiau mūsų etninė kultūra nėra vien dainos ir šokiai. Neretai giliau nekapstoma, tuo negyvenama. Bet tai yra geriau, nei nieko, nes folkloras bent pripažįstamas kaip įdomi saviraiškos sritis.

Asmeninio albumo nuotrauka

Kuršių pėdsakai dainose

- Jūsų ansamblio pavadinimas „Mėguva“ yra gana įpareigojantis, nes Mėguva buvo ankstyvųjų viduramžių kuršių genties žemės su sostine Palanga. Dainuojate kuršių dainas?

- Deja, ne... Nėra išlikę nė vienos mums žinomos grynai kuršiškos dainos melodijos, juo labiau – žodžių. Mes galime tik interpretuoti arba „pritempti“ prie kuršių laikų tam tikras itin archajiškas dainas.

Žinoma, yra labai gražių Klaipėdos krašto tautinių dainų, kurių melodijos galbūt ir siekia kuršių klestėjimo laikotarpį. Esame užrašinėję dainas iš senųjų žmonių lūpų, kurių seniausias buvo gimęs 1886 metais. Bet kuršių laikų dainuojamojo paveldo nėra išlikę.

Mes esame ieškoję ir radę pačias seniausias palangiškių dainas su archajiškiausiomis melodijomis, kurios galbūt mena viduramžius. Pavyzdžiui, yra viena itin sena daina: joje minima mergelė, kurią jaunikis parsiveža iš „olandų žemės“. Mes nesupratome, iš kur čia olandų žemė? Kai būrėsi mūsų kolektyvas, kaip tik Birutės kalną kasinėjo archeologas Vladas Žulkus, kurio tyrimai ir pasufleravo Mėguvos pavadinimą. Tad jis mums ir išaiškino, kad „olandų žemė“ yra ne kas kitas, o Elando (Öland) žemė. Tai - Švedijos sala. Senieji žmonės neištardavo tos skandinaviškos „Ö“ ir tarė „Oland“. O istoriškai juk kuršiai su švedų vikingais buvo itin glaudžiai susiję: ir kariavo, ir mergeles grobė. Tad ši užuomina gali nuvesti ir į labai senos dainos lopšį.

- Kokius etninius motyvus naudojate?

- Mūsų kolektyvas labiau remiasi etniniu žemaičių palikimu. Kostiumai pasiūti pagal XIX a. pavyzdžius.

Daugiausiai reprezentuojame Palangos krašto paveldą. Ne tik išore, bet ir turiniu. Pavyzdžiui, iš vieno seno palangiškio perpasakotos legendos apie Birutės kalną esame sukūrę visą programą. Svarstome, gal kunigaikštienė Birutė išties yra palaidota tame kalne, žemėje po koplyčia, po kuria juk archeologai niekada nėra kasę, o Birutės kapas nerastas iki šiol.

Ateityje planuojame pasisiūti ir kuršių rūbus, remdamiesi sukaupta archeologine medžiaga. Visi juk žino, kokiomis fantastiškomis segėmis puošėsi protėviai, o Palanga juk buvo ne tik gintaro, bet ir pripažintų žalvario meistrų centras. Tačiau dabar visi tik gintarą apdirba, o galėtų kas nors kurorte ir žalvario papuošalų dirbtuves atidaryti.

Tautos išlikimo ramstis

- Kalbame apie detales, tačiau paklausiu abstrakčiai: kokią prasmę jūs matote etninės kultūros puoselėjime XXI amžiuje?

- Pirmiausia, tai yra itin svarbu mūsų tautos išlikimui. Etnokultūra – tarsi tiltas, jungiantis dabartį su praeitimi, kurią pamiršus, praradus tas sąsajas su mūsų žila senove, pamiršime ir valstybingumą.

- Kur yra giliausios valstybės politikos problemos puoselėjant etninę kultūrą?

- Nors yra priimtas Etninės kultūros globos įstatymas, sertifikuojami tautinio paveldo produktai, tai yra tikrai nepakankamos priemonės.

Daugiausia problemų ir bėdų – švietimo sistemoje. Juk tautinis paveldas, etninė kultūra net nėra įtraukti į mokyklų programas. Plaukiama paviršiukais, ir viskas. Žinoma, pradžių pradžia yra šeima, iš jos turi atkeliauti noras pažinti save, savo kraštą, savo tautą. Dabar gi tas tiltas po truputį ardomas, jis griūva.

Diegti tautinę savimonę mokyklose yra labai sudėtinga. Turi būti naudojamos šiuolaikiškos priemonės, reikia patraukti moksleivius, sugalvoti įvairias žaidimo formas. Būdų yra, tačiau tai nėra sisteminiai dalykai, nors valstybė privalėtų etninę kultūrą skleisti per mokyklines programas, darželiuose. Dabar gi akivaizdu, kad mūsų švietimo sistemoje yra nugriautas ne vienas laiptelis, vedantis į žmogaus pilietiškumo, patriotiškumo suvokimą.

- Gal išties nesugebama patraukliai pateikti to kultūrinio savitumo, požiūris yra sustabarėjęs?

- Iš dalies taip. Tačiau reikia suvokti, kad visų juk ir nesudominsi. Visgi rasti tuos metodus kuo labiau priartinti prie žmonių etninį paveldą reikia. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad miršta užstalės dainos? Dar visai neseniai buvo įprasta dainuoti kad ir dažnutes, nebūtinai archajiškas liaudies dainas, o dabar ši graži lietuviška tradicija nyksta. Kaip ir tradicinės vestuvės, kurios irgi yra mūsų kultūros dalis. Didžioji dalis vestuvininkų ieško naujovių, vakarietiškų šou elementų, nors dalis stengiasi ir etninių elementų įlieti.

Šiandien labai retai pasitaiko gryno vestuvių papročių demonstravimo nuo-iki. Esame ne kartą dalyvavę tikrose tradicinėse archajiškos dvasios vestuvėse ir patyrėme, kad jas vaidinti yra sudėtinga, todėl kažin ar verta. Todėl bandome žaisti vestuvinius žaidimus kartu su žiūrovais. Dažnai mūsų artistai pasirodymo metu patys natūraliai improvizuoja, vyksmas pakrypsta netikėta linkme.

Visgi mums tikrai reikia labai rimtai pagalvoti, kodėl vis mažiau jaunimo domisi etnine kultūra. Nes jei procesas ir toliau taip vystysis, paprasčiausiai nebebus kultūros puoselėtojų kartų kaitos.

Reikia ir mokėti prieiti prie žmonių, sudominti populiariai ta etnine kultūra, bet tuo pačiu ir atsikratyti kompleksų ar sustabarėjimo pančių. Juk neužmirškime, kad dar palyginti neseniai, sovietiniais laikais, mums buvo brukama į galvą, kad lietuviai buvo vos ne laukiniai. Tik dabar po truputį visuomenė šviečiama apie senovę tokią, kokia ji buvo iš tiesų. Ir ja galime didžiuotis.

Neteisinga yra ir užstrigti kažkokiuose istoriniuose laikotarpiuose, būtina parodyti žmonėms visumą. Nes mes turime, ką rodyti, ir turime, kuo didžiuotis. Mažiau girkime kitas valstybes, kaip jos demonstruoja ir pristato savo istoriją, bet patys Lietuvoje kurkime tokius pavyzdžius, kuriuos girtų užsieniečiai. Tas nevisavertiškumo kompleksas savo šaknims išties daro didelę žalą. Jį reikia išguiti, o tai padaryti įmanoma tik šviečiant visuomenę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"