TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ginčų verpetuose atgimsta Sereikiškių parkas

2012 04 19 7:35

Šiomis dienomis Vilniaus Sereikiškių parką apjuosusios tvoros stebina vilniečius ir sostinės svečius. Kai kurie net piktinasi: kas ir kodėl sumanė užrakinti parką ir rausti jį kaip tik pavasarį, kai po žiemos taip norisi pabūti gamtoje? Gal tvoros tam ir pastatytos, kad paslėptų nuo smalsių akių blogus darbus?

"Suprantame nepasitenkinimą. Tačiau kada dirbti žemės darbus, jei ne tada, kai šilta? Juk žiemą žemė įšalusi. Pakentėkite šią vasarą, o kitais metais Sereikiškių parkas jus pasitiks atjaunėjęs ir išgražėjęs", - ramina šio parko atkūrimo projekto vadovė, įmonės "Vilniaus planas" architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė.

Restauruojamas Sereikiškių parkas bus uždarytas iki pat rudens, o gal ir ilgiau. Darbai atsieis apie 18 mln. litų, iš jų 14 mln. skirs Europos Sąjungos (ES) struktūriniai fondai, 2 mln. - Vilniaus savivaldybė, dar 2 mln. - mecenatai.

Tikimasi, jog pagal Sereikiškių parko atkūrimo projekto autorių - architekčių J.S.Večerskytės-Šimeliūnės, Modestos Dauderytės-Mazūrienės, Birutės Pečiūraitės-Bartuškienės, Aurelijos Lozuraitienės ir parkotyrininko Kęstučio Labanausko - pateiktus siūlymus šis istorinis parkas vėl atgaus vaizdą, kokį turėjo XIX amžiaus  pabaigoje, kai buvo sukurtas. Bus centrinė aikštė, gėlynų ir fontanų, medžių alėjos abipus pagrindinių takų bei grupelės želdinių - prie lenktų antraeilių takų, tvenkinėlių, suolelių, pavėsinių. Ir daug šviesos.

Specialistai tvirtina, jog restauracija Sereikiškių parkui buvo būtina. "Peraugę želdiniai, sunykusios parko atviros erdvės, blogos būklės infrastruktūra (takai, suoliukai, žaidimų aikštelės ir t. t.), traukos objektų stoka", - taip apibūdinama dabartinė parko būklė jo atkūrimo projekte. Vienai gražiausių Europoje sostinių Vilniui toks apleistas parkas pačiame miesto centre, greta Gedimino pilies ir Katedros, darė gėdą.

Diskusijos dėl kirtimų

Vienas apsaugos darbuotojų atkėlė tvoros kampą ir paskui architektę J.S.Večerskytę-Šimeliūnę įžengėme į parką. Dar neseniai čia vaikštinėjo žmonės, o dabar burzgia traktoriai ir ekskavatoriai. Kai kuriose vietose parką jau išraižė grioviai, kuriuose triūsia archeologai.

"Kai jie baigs tyrinėti, tose vietose bus klojami arba restauruojami inžineriniai tinklai - elektros, vandentiekio, kanalizacijos, ryšių ir t. t. Čia daugybė tinklų - tiesiog raizgalynė", - rodė architektė.

Be to, ši vieta labai vandeninga, čia išgręžta daug gręžinių, nuo kurių nemaža dalimi priklauso, ar sausi Katedros ir kitų aplinkinių pastatų rūsiai. Vieni gręžiniai bus renovuoti, kitus bus galima pašalinti, todėl padaugės vietos želdiniams. Beje, Sereikiškių parke stūkso viena seniausių sostinėje vandenviečių.

Tai jau antrasis parko restauravimo etapas. Per pirmąjį, užpernai, buvo iškirsta daugiau kaip 200 medžių. Tai sukėlė galybę diskusijų. Kirtimą peikė net kai kurie specialistai, pavyzdžiui, buvęs Kairėnų botanikos sodo vadovas, dendrologas Evaldas Navys. "Parką taip išretino, kad kiaurai prasišviečia greta jo esantys namai. Buvo parkas, o tapo skveru", - teigė E.Navys.

Tačiau jo kolega dendrologas K.Labanauskas, kurio patarimais vadovavosi medkirčiai, tvirtina, kad ši "operacija" parkui buvo būtina. "Sovietmečiu čia prisodinta netinkamų augti šioje vietoje medžių, tarkim, tuopų. Be to, prižėlė uosialapių klevų ir kitų menkaverčių savaiminių medžių ir krūmų. Jie darkė parko vaizdą, užstojo šviesą", - aiškino K.Labanauskas.

"Matote šį alpinariumą? Jis istorinis - sukurtas XX amžiaus pradžioje, todėl, suprantama, išliks. Lygiai kaip ir tvenkinys netoliese. Liks ir šis takas, buvęs dar tais laikais, kai čia gyveno vienuoliai bernardinai, ir toji vieta buvo pavadinta Bernardinų sodu. Jų taką paliko 1886 metais šį parką kūręs menininkas Alexanderis Straussas, tik prisodino aplink jį medžių. Paliksime jį ir mes", - rodė Sereikiškių vertybes J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.

Kitą pavasarį čia bus pradėta sodinti gėlynus, dekoratyvinius krūmus. Parką apjuos stacionari tvora, jo vartai naktį bus rakinami.

Karaliaus pramogos?

Planuoti Sereikiškių parko restauravimą pradėta dar 2005 metais, buvo parengtas ir sukritikuotas ne vienas projektas, keitėsi jų autoriai.

Ypač aktyvi visuomenės diskusija dėl darbų parke vyko socialiniame tinkle "Facebook" - net apie 2 tūkst. žmonių pasisakė prieš parko rekonstrukciją. Jie nuogąstavo, kad aptvertas ir rakinamas parkas nebebus viešas ir atiteks verteivoms, netikėjo, jog bus skaidriai panaudoti ES struktūrinių fondų pinigai. Kai kurie tebėra įsitikinę, esą parkas bus urbanizuotas, jame nebeliks buvusios ramybės, jaukumo.  

Medžių gynėjai, protestuodami prieš jų kirtimą, į vieną parke augančių tuopų įkėlė dirbtinį gandrą ir greta surentė jo lizdą, o medį papuošė įvairiaspalviais kaspinais. Tačiau tai tuopos neišgelbėjo - jos jau nebėra.

2007 metais Lietuvos kraštovaizdžio sąjungoje aptariant Sereikiškių parko atkūrimo projektą, gamtininkas ir visuomenės veikėjas Romas Pakalnis net suabejojo, ar apskritai Lietuvos kraštovaizdžio architektai gali ką gero pasiūlyti, nes jie nėra sukūrę nė vieno naujo parko.

Jo sūnus Mindaugas, 2005 metais tapęs vyriausiuoju Vilniaus architektu, mano kitaip. Jis - už Sereikiškių parko atkūrimą. "Botanikui svarbu yra medis. O kraštovaizdžio architektas mato daugiau. Jam svarbesnė visa erdvė, kurią reikia sutvarkyti", - taip medžių gynėjų ir architektų mąstymo skirtumą apibūdina M.Pakalnis.

Ypač griežtai darbus Sereikiškėse kritikuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, valstybinės architektūros premijos laureatas Konstantinas Jakovlevas-Mateckis.  

"Sereikiškių parkas, kaip vienintelis gerai išsilaikęs moderno stiliaus parkas ir pirmas viešasis parkas Lietuvoje, yra neįkainojama XIX amžiaus pabaigos kultūros vertybė. Ji buvo skirta pasivaikščioti, ramiai ilsėtis ir klausytis muzikos. Tokia buvo pagrindinė parko idėja, kurią šiandieniniai jo restauratoriai bando nepagrįstai keisti", - tvirtino profesorius.

Pasak jo, jau pradėtame įgyvendinti projekte numatoma istorinį parką paversti daugiafunkciu, siūloma, kaip buvo sovietmečiu, užgriozdinti jį aikštelėmis, įrenginiais ir statiniais.

"Čia pramogaus ir ilsėsis gausybė lankytojų, nes aplinkui nėra tokio pobūdžio parkų. Sereikiškių parko plotas tik 9 ha ir įrengus projektuojamus takus, aikšteles, statinius, įrenginius ir pan. šimtai lankytojų ištryps, o ilgainiui suplūks apželdintų žemės plotų dirvožemį kaip aslą, aplinka neteks estetinio vaizdo, medžiai ims nykti", - pranašavo profesorius.

Jis siūlo atsodinti jau iškirstą parko centrinę liepų alėją, stabdyti pradėtus darbus bei sukurti specialistų komisiją, kuri pasiūlytų, kaip išsaugoti išskirtinę Sereikiškių parko vertę.

Sovietiniai svetimkūniai

J.S.Večerskytė-Šimelionė tikina, jog profesoriaus K.Jakovlevo-Mateckio nuogąstavimai nepagrįsti.

"Nebus čia jokių atrakcionų ir kitų didelių pramogų. Koncertams bus skirta tik centrinė parko aikštė, bet - tik kamerinės muzikos. Primenu, kad pastaraisiais metais čia vykdavo didesni renginiai - folkloro šventės, įsikurdavo cirkas ir kita. Bet restauravus tai bus ne pramogų, o ramybės parkas. Be abejo, vaikų žaidimo aikštelių bus, atkursime ir buvusius takus, erdves", - rodė architektė.

Pasak jos, atkurti, kaip siūlo K.Jakovlevas-Mateckis, parką visiškai tokį pat, kaip XIX amžiuje jį sukūrė dailininkas A.Straussas ir inžinierius Feliksas Jasinskis, nebeįmanoma jau vien todėl, kad nemaža dalis medžių jau kiti, be to, dabartinis parkas didesnis. "Jei norėtume atkurti parką tokį, koks buvo, tektų išpjauti pusę medžių", - svarstė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.

Atmetė ji ir kritiką dėl iškirstos parko viduryje, netoli centrinio įėjimo, liepų alėjos. "A.Strausso parke tos alėjos nebuvo, ji pasodinta gerokai vėliau - sovietmečiu. Medžiai buvo susodinti pernelyg arti vienas kito kaip kareiviai tam, kad rodytų kelią prie alėjos gale buvusio Josifo Stalino paminklo. Šis takas ir alėja suskaidė parko erdvę ir vientisumą. Kai ją pašalinome, parkas tarsi lengviau atsikvėpė, nusimetęs sovietinį svetimkūnį, atsirado daugiau erdvės pasigėrėti ąžuolais ir kitais senais parko medžiais", - aiškino architektė.

Šioje vietoje bus pieva iš specialios, atsparios mindymui žolės.

"Moderno stilius į Europą atėjo tik XX amžiaus pradžioje, taigi Lietuva ir Sereikiškių parkas negalėjo aplenkti laiko keliasdešimčia metų. Šį parką norėta sukurti barokinį, deja, suspėta tai padaryti tik 4,2 ha teritorijoje - kur kas mažesnėje, negu užima dabartinis parkas. Tvenkiniai, kai kurie takai ir kiti dabartinio parko elementai buvo suformuoti vėliau", - sakė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.  

Sereikiškių parko restauratorių vadovė gimė ir augo Palangoje, mokėsi dizaino Kauno aukštesniojoje meno kolegijoje, vėliau baigė architektūros ir paveldotvarkos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu ji studijuoja paveldosaugą Vilniaus universitete.

Pasak pašnekovės, ruošiantis atkurti istorinį Sereikiškių parką labai pravertė garsios italų architektės ir peizažistės, istorinių parkų restauravimo specialistės, Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) bei kitų pasaulinių kultūros organizacijų ekspertės Mariachiaros Pozzanos patarimai. J.S.Večerskytė-Šimeliūnė neslėpė, jog ne kartą konsultavosi su Mariachiara, viešėjo pas ją Florencijoje ir tyrė, kaip ši italų menininkė atkūrė istorinį Florencijos centrinį parką.

"Šis darbas sudėtingas dar ir todėl, kad pirmasis toks Lietuvoje. Ligi šiol nebandyta atkurti jokio istorinio parko. Gal todėl ir yra daug žmonių nepasitikėjimo. Stengsimės atkurti parką kiek įmanoma labiau tokį, koks jis buvo. Aišku, visiškai sugrįžti į senus laikus nebeįmanoma", - svarstė projekto vadovė.

Bijo urbanizacijos

LŽ pasidomėjo, ką apie darbus Sereikiškių parke mano garsiojo miškininko Marijono Daujoto, kadaise apželdinusio Lietuvos pajūrio smėlynus, duktė Irena Daujotaitė. Docentė I.Daujotaitė daugiau kaip 20 metų buvo Vilniaus landšafto architektė, o ir dabar aktyviai dalyvauja sostinės gamtosaugoje.

"Parką reikia vertinti kaip visumą, ne tik ten augančius medžius. Man irgi gaila ten augusių liepų alėjos, kuri vedė prie J.Stalino paminklo, tačiau kai jų nebėra - toji vieta šviesesnė.

Atkurti istorinius elementus yra be galo sunku. Tarkim, abejoju, ar pavyks atkurti bent gabalėlį Botanikos sodo, kuris čia kadaise vešėjo. O jei ir pavyks, reikės jam, kaip ir visam parkui, ypatingos ir nuolatinės priežiūros.

Neretai išgirstu kalbant, jog restauruotame istoriniame Sereikiškių parke bus restoranų, įvairių renginių, programų ir t. t. Gal reikėtų to atsisakyti ar bent sumažinti? Šis parkas turėtų būti kamerinis. O labiausiai istorinė jo vieta - Bernardinų sodas - po restauravimo turėtų būti uždara, su retais augalais, prie kurių būtų lentelės su šių augalų pavadinimais. Žmonės galėtų lankyti šią parko dalį tik pažintiniu tikslu.

Labiausiai baiminuosi, kad nebūtų šis parkas urbanizuotas, kad nesuklotų jame daug cemento ir betono. Kad netaptų jis kietas ir šaltas. Sereikiškės visada buvo energetiškai šilta vieta. Norėčiau, kad tokia ir liktų", - sakė docentė I.Daujotaitė.

Trumpai                       

XIII-XIV a. Vilnios vingyje netoli Gedimino pilies augo gražus šventas miškas. Jis buvo iškirstas 1387 m. įvedus krikščionybę. 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir šį sklypą padovanojo jiems.

Bernardinai toje vietoje pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino ir pavertė sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais.

Greta nusidriekusiame Sereikiškių priemiestyje XVIII a. pab. - XIX a.  pr. buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Netrukus jis tapo vienu turtingiausių botanikos sodų Europoje, tačiau po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo daug Vilniaus universiteto studentų, ši mokykla buvo uždaryta, sodas ilgainiui sunyko.

Po 1863 m. sukilimo tuo metu Lietuvą valdęs Rusijos caras uždarė ir Bernardinų vienuolyną. Bernardinų sodas, kaip ir greta buvęs Vilniaus universiteto botanikos sodas, buvo apleistas. Miesto savivaldybė čia nuomojo sklypus miestiečiams, o jie sodino daržoves.

1880 m. Vilniaus savivaldybės taryba nutarė Sereikiškėse įsteigti viešąjį miesto parką, kuris apimtų ir buvusį Bernardinų vienuolyno sodą. Ši užduotis buvo patikėta vilniečiui menininkui, Peterburgo dailės akademijos auklėtiniui A.Straussui. 1888 m. parkas buvo atidarytas viešai lankyti.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, Sereikiškių viešasis parkas buvo pavadintas Jaunimo sodu, jame pastatyta estrada, įrengta šokių aikštelė, karuselė, atrakcionų, žaidimų aikštelių vaikams. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iš Sereikiškių parko visi atrakcionai, estrada, šokių aikštelė buvo iškelti, parkui buvo sugrąžintas istorinis jo vardas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"