TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gintaro įlanka pasens šimtmečiu

2014 12 30 6:00
Gintaro įlankai norima grąžinti XIX-XX a. pr. krantų liniją, jos pakrantėje įrengti unikalų muziejų, o mariose garine žemkase išgauti gintarą. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Šių metų pabaigoje Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija valstybinėms institucijoms ketina pristatyti originalią Juodkrantėje esančios Gintaro įlankos pritaikymo turizmui viziją.

Grupė architektų iš Kauno parengė šios unikalios teritorijos koncepciją. Pagal ją įlanka turėtų nugrimzti į XIX-XX amžiaus pradžią. Norima atkurti autentišką įlankos krantų formą, kuri buvo stačiakampė, pastatyti gintaro kasėjų barakus ir juose įrengti muziejų, taip pat atsigabenti veikiančią garinę žemkasę.

„Gintaro įlankoje plėtota veikla davė pradžią Juodkrantei transformuotis iš kuklaus žvejų kaimelio į prašmatnų kurortą. Tad ji yra visos kurortinės Neringos atsiradimo simbolis. Norime atkurti senąjį įlankos vaizdą, grąžinti tą istoriją ir turėti unikalų turistinį objektą“, - LŽ sakė KNNP direktorė Aušra Feser.

Gintaro įlanka XIX amžiuje.

Kurorto lopšys

Dabar Neringa laikoma unikaliausiu ir prabangiausiu Lietuvoje kurortu. Dauguma žmonių jau įprato ją pažinti tik kaip rekreacinę teritoriją. Tačiau nedaugelis žino, kad dar XIX amžiuje nerija tebuvo kuklių, skurdžių žvejų kaimelių pusiasalis. Čia neveikė jokių viešbučių, nebuvo plėtojamas turizmas, o ir patys vietiniai buvo laikomi vargšais. Anuomet rytiniame marių krante, kur veši derlingi laukai, pievos, būdavo didelė nelaimė, jei mergina ištekėdavo už kopininko (Kuršių nerijos gyventojo).

Viskas apsivertė aukštyn kojomis XIX amžiaus viduryje, kai gilinant Kuršių marių farvaterį aptikta gintaro gysla. Apsukrūs Mėmelio verslininkai, vokiečiai Friedrichas Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris, pradėjo kasti gintarą pramoniniu būdu. Baltijos aukso gavyba Juodkrantėje vyko beveik 30 metų, nuo 1862-ųjų. Gintaro įlanka iškasta ir suformuota būtent dėl gintaro kasimo industrijos. Ten švartavosi žemkasės, buvo darbininkų uostelis, o pakrantėje pridygo gintaro rūšiavimo, sijojimo sandėlių, gintaro kasėjų barakų.

Vienu metu tai buvo didžiausias Rytprūsių industrijos objektas, nes į Juodkrantę ėmė plūsti darbininkai. Šiame kaimelyje gyventojų atsirado daugiau negu Nidoje. Iš marių dugno pradėjus išgauti gintarą, Juodkrantė ėmė keistis, klestėti. Ji nuolat buvo reklamuojama vokiečių verslininkų, prekiavusių gintaru su užsienio šalimis. Vietovė dar labiau išgarsėjo radus vadinamąjį gintaro lobį su akmens amžiaus laikus menančiais amuletais, archajiškais papuošalais.

Plūdo investicijos, o Juodkrantės garsumu netruko pasinaudoti ir kiti verslininkai - pradėjo statyti viešbučius. Jų pridygo tiek, kad XIX amžiaus pabaigoje, kai gintaro gavyba liovėsi, Juodkrantė jau garsėjo kaip kurortas. Tai davė pradžią ir visam Kuršių nerijos rekreaciniam potencialui išnaudoti.

Tačiau dabar legendinė Gintaro įlanka beveik neberodo gyvybės ženklų. Jos didžią istoriją primena tik kuklus informacinis stendas, o pačioje įlankoje - kartą per metus pastatomos ir rudenį, per lygiadienį, sudeginamos šiaudinės skulptūros.

A. Feser/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pakeistų krantus

KNNP vadovės A. Feser manymu, Gintaro įlanka nepelnytai apleista, todėl jau kuris laikas buvo kuriami planai šią istorinę vietą atgaivinti, o neseniai sulaukta ir apčiuopiamų darbų. “Esame pristatę savo viziją viešai, kalbėjomės su architektais, tačiau tik šį mėnesį sulaukėme konkretaus pasiūlymo. Kauniečių architektų grupė parengė koncepciją, kuri mus labai sudomino. Šią viziją metų pabaigoje pristatysime Kultūros ministerijoje, Kultūros paveldo departamente. Jei bus pasiektas bendras susitarimas, kitais metais pradėsime rengti konkrečius teritorijos planavimo dokumentus”, - kalbėjo A. Feser.

Architektai rėmėsi senaisiais 1893-iųjų ir 1919-1939 metų žemėlapiais, išanalizavo, kaip Gintaro įlanka atrodė anuomet. Paaiškėjo, kad ji buvo ne ovalo formos, kaip dabar, o stačiakampė.

“Taip pat matyti, jog vakarinis įlankos krantas gerokai paplautas, pati įlanka – didesnė, negu buvo gintaro gavybos epochos laikais. Todėl siūloma atkurti istorinį teisingumą ir suformuoti krantus tokius, kokie buvo tais laikais”, - teigė KNNP direktorė. Ji patikslino, kad prieš imantis bet kokių teritorijos užstatymo ar transformavimo darbų teks atlikti archeologinius ir istorinius tyrimus. “Na, o radus kompromisą ir atlikus tyrimus planuojama teritoriją pritaikyti pažintiniam turizmui“, - sakė A. Feser.

Naujai supiltame vakariniame kranto ruože pagal ikonografiją ir archeologinę medžiagą būtų atstatyti du pastatai. „Matyt, tai bus gintaro kasyklos barakai. Viename jų įsikurtų turizmo informacijos centras ir mūsų direkcijos darbuotojai, o kitame – unikalus muziejus. Jei visi planai pavyktų, tikrai galėtume konkuruoti net su Lietuvos jūrų muziejumi. Kiek kainuotų mūsų idėjų įgyvendinimas, dar negaliu pasakyti, bet tikrai daugiau kaip 10 mln. litų. Būtų rašomos paraiškos Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti“, - aiškino parko vadovė.

Kastų gintarą turistams

Gintaro įlankos plėtros koncepciją pasiūlę architektai informavo KNNP direkciją, kad būtų nesunku nupirkti ir autentišką XIX-XX amžiaus pradžios garinę žemkasę. „Tokią žemkasę be problemų galėtume įsigyti Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Ji turėtų būti realiai veikianti - nustatytu laiku plauktų į marias ir kastų gintaringą dugną. Ar žemkasė plukdytų turistus - ateities klausimas. Kita veikla būtų vykdoma muziejuje, kurį skirstyčiau į dvi dalis - „švariąją“ ir „purvinąją“, - pasakojo A. Feser. „Purvinojoje“ muziejaus dalyje lankytojai galėtų už tam tikrą mokestį gauti žemkasės parplukdytos gintaringos žemės, o tada ją sijotų, koštų ir taip ieškotų gintaro.

„Kitoje dalyje veiktų Gintaro įlankos istorijos ekspozicijos, būtų rodomos nuotraukos, demonstruojami agregatai, atkurti gintaro rūšiavimo konvejeriai, pirmieji naro kostiumai, nes XIX amžiuje gintaro po vandeniu ieškojo ir narai. Turistai, savo rankomis išsijoję žemę ir aptikę gintaro, galbūt galėtų jo įsigyti. O už triūsą būtų apdovanojami gintaro kasėjo žetonu, pagamintu pagal autentišką radinį Juodkrantėje“, - dėstė KNNP direktorė.

Gintaro įlankos plėtros planams pritaria ir Neringos meras Darius Jasaitis. „Atsirado architektų, kurie nemokamai sukūrė šios teritorijos koncepciją. Žodžiai ir idėjos po truputį virsta darbais. Veikianti žemkasė, muziejus, gintaro rūšiavimo konvejeris ir dirbtuvės būtų tiesiog unikalus Baltijos šalyse turistinis objektas. Net norėčiau, kad žemkase būtų leidžiama kasti gintarą jau žinomuose gintaringuose plotuose, po kokius 500 kg per metus“, - svarstė meras.

Jei itin ambicingu vadinamas projektas būtų palaimintas, kitais metais būtų pradėtas rengti detalusis planas, o 2016-aisiais - pačios įlankos atgaivinimas realiais darbais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"