TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gintaro įlankoje – spąstai turistams

2016 06 10 6:00
Dabartinis Gintaro įlankos vaizdas - toli gražu ne reprezentacinis. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Vienu reikšmingiausių Kuršių nerijoje objektų vadinama Gintaro įlanka Juodkrantėje ne tik netvarkoma daug metų, bet ir ėmė kelti realų pavojų smalsesniems keliautojams.

Vakarinėje įlankos dalyje esanti medinė krantinė taip sutrešo, kad ja einant po kojomis lūžta lentos ir rizikuojama rimtai susižeisti, o aplinka primena lūšnyną. Dar 2014-aisiais Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija puoselėjo planus atgaivinti šią pamario teritoriją, bet dėl biurokratinių barjerų nieko neįvyko.

Neringos meras Darius Jasaitis LŽ informavo, kad šiuo metu rengiamas teritorijos detalusis planas ir kad bent minimaliai prižiūrėti įlankos krantinę trukdo kelios aplinkybės: žemė išnuomota privačiai bendrovei, o norint ką nors tvarkyti būtina paveldosaugininkų priežiūra, net archeologiniai tyrimai.

Istorinė vieta

Gintaro įlanka galėtų būti pelnytai vadinama visos lietuviškosios Kuršių nerijos dalies kurortinės epochos simboliu. Iki XIX amžiaus vidurio ir Juodkrantė, ir Nida buvo ne kurortai, o paprasti žvejų kaimeliai. Gintaro gysla aptikta gilinant marių farvaterį. Tada Juodkrantėje ir pradėjo veikti apsukrūs Klaipėdos verslininkai Friedrichas Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris. Nuo 1862-ųjų jie beveik 30 metų kasė gintarą iš marių dugno.

Plaukiojančios garo mašinos, naudotos Baltijos auksui išgauti, rausė ir kaušais sėmė smėlį, sijojo jį. Gintaro įlanka buvo dirbtinai sukurta kaip prieplauka. Pavadinimą ji gavo dėl gintaro kasėjų veiklos. Priešais įlanką buvo įsikūrusi firmos „Stantien & Becker“ darbuotojų kolonija.

Pradėjus išgauti gintarą Juodkrantė ėmė keistis, klestėti. Vietovė dar labiau išgarsėjo radus vadinamąjį gintaro lobį su akmens amžiaus laikus menančiais amuletais, archajiškais papuošalais. Gintaro kasykla Juodkrantėje tapo didžiausiu Rytų Prūsijoje industriniu objektu. Čia ėmė plūsti investicijos, kilti prabangūs viešbučiai. 1891 metais, kai gintaro gavyba buvo nutraukta, Juodkrantė jau garsėjo kaip prašmatnus kurortas.

Keletą knygų apie Kuršių nerijos istoriją parašiusi tyrinėtoja, Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Nijolė Strakauskaitė LŽ tvirtino, kad jau seniai reikėjo gaivinti Gintaro įlanką.

„Nedovanotina, kad tokia svarbi Kuršių nerijos teritorija apleista ir visiškai nenaudojama pažintiniais tikslais. Gintaro įlanka yra gyvas paminklas pusiasalio kurortinio gyvenimo formavimosi istorijoje“, – teigė ji.

Primena lūšnyną

Kad ir kokia svarbi pusiasaliui būtų Gintaro įlanka, jau daug metų ji atrodo tarsi lūšnynas. Pakrantėje riogso seni, apipaišyti metaliniai žvejų botai, prie sandėlių virtinės gyvena benamės katės, o medinės krantinės tręšta tiesiog akyse.

Tokia situacija kelia nuostabą, mat dar 2014 metais KNNP direkcija ėmė puoselėti planus, kaip atgaivinti ir sutvarkyti įlanką pritaikant ją pažintiniam turizmui. Teigta, kad naudojantis Europos Sąjungos lėšomis ketinama įlanką išvalyti (dabar joje slūgso net 6 metrų dumblo sluoksnis), pritaikyti jachtoms įplaukti, pastatyti naują KNNP direkcijos pastatą, kuriame būtų modernus lankytojų centras, muziejus su Juodkrantės istoriją atspindinčiomis ekspozicijomis ir net veikiančia žemkase, parodomuoju gintaro kasimo modeliu.

„Mūsų planai nesikeičia, norime atgaivinti šį itin svarbų nerijai istorinį objektą, tačiau tai nėra ir nebus paprasta. Reikalai stringa dėl daugybės biurokratinių kliūčių, įvairių derinimų su institucijomis. Šiuo metu rengiamas naujas detalusis teritorijos planas, kuriame numatytas ir lankytojų centras, ir uostelis mažiesiems laiveliams, rekreacinės erdvės, pasivaikščiojimo takai. Kol kas, deja, tenka apgailestauti, kad dalis įlankos yra palikta likimo valiai“, – pripažino KNNP direktorė Aušra Feser.

Sudėtingiau, nei atrodo

Neringos meras D. Jasaitis LŽ patvirtino, kad Gintaro įlankos ir teritorijos aplink ją detalusis planas išties rengiamas. „Kol jis nepatvirtintas, nieko negalime daryti. Dar 2008 metais buvome patvirtinę teritorijos planavimo dokumentus, juose numatėme ir sandėlių žvejams rekonstrukciją, ir kavinukę, žuvų rūkyklą, šviežių žuvų prekybos vietą, krantinių sutvarkymą. Pietinėje dalyje – KNNP planai su jų vizija, šiaurinėje – duoklė žvejams“, – prisiminė kurorto vadovas.

Tačiau 2008-ųjų detalusis planas buvo apskųstas teismams tuometės KNNP direkcijos vadovybės, todėl dabar tenka rengti naują.

LŽ išsiaiškino, kad žemės sklypą būtent šiaurinėje Gintaro įlankos dalyje valdo UAB „Gintarinis uostas“, jos vadovas – Rolandas Zujevas.

„Kiek žinau, verslininkas po nesėkmingų bandymų investuoti į Gintaro įlanką prie šio klausimo nebegrįžo, kol bus sutvarkyti visi teisiniai niuansai. Jis išvyko į Norvegiją, ten padarė tą patį, ką planavo Gintaro įlankoje: prie vandens pastatė viešbutuką, nuomoja laivelius, rūko žuvis ir priima būrius lietuvių. Deja, Neringoje viskas vyksta labai sudėtingai ir ilgai“, – tikino D. Jasaitis.

Mero teigimu, net ir norint lūžinėjančias krantinės lentas pakeisti naujomis ar rekonstruoti pačią krantinę tektų daug vargti. „Ta teritorija – paveldosauginė, o vienas saugomų objektų – mediniai poliai, ant kurių pastatyta krantinė. Ten nieko negalima daryti be paveldosaugininkų derinimo, priežiūros, reiktų net archeologinių tyrimų. Jie ne tik labai brangiai kainuoja, bet ir trunka ilgai. Mus pasiekė žinios, kad ta šiaurinė teritorija turi būti rekultivuojama… Taip nusprendė Vilnius. Ką tai reiškia? Patys nesuprantame“, – prisipažino jis.

Esą rekultivacija – procesas, kai atkuriama tai, kas buvo, atkuriamos sunaikintos ir istoriškai reikšmingos detalės. Tačiau Gintaro įlankos atveju apskritai neaišku, ką reikėtų atkurti, nes prie jos stovėjo mediniai gintaro kasėjų barakai, gamybinės patalpos.

„Tai negi dabar juos reikės atstatyti? O gal rekultivuoti XVIII amžiaus vaizdą, kai net įlankos nebuvo, ir ją užpilti? Ironizuoju, tačiau ši situacija parodo, kaip sunku derinti reikalus, susikalbėti su Vilniumi“, – kalbėjo D. Jasaitis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"