TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gintaro įlankos legenda grįžta

2014 03 01 6:00
Deniso Nikitenkos ir LŽ archyvo nuotraukos

Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) ir Neringos merija prabilo apie ketinimus atgaivinti kadaise buvusią garsią Gintaro įlanką Juodkrantėje.

Būtent gintaro gavybos pramonė, davusi ir pavadinimą šiai įlankai, Kuršių nerijai XIX amžiuje atvėrė vartus į kurorto rojų. Tačiau dabar vietovė nepelnytai apleista. Todėl įlanką, pasinaudojus 2014-2020 metų Europos Sąjungos (ES) finansinio laikotarpio parama, ketinama išvalyti ir pritaikyti jachtoms įplaukti. Taip pat norima atkurti veikiančią gintaro kasimo mašiną. Pastačius naują lankytojų informacijos centrą, į Gintaro įlanką persikeltų ir KNNP direkcija. Jos iniciatyva vakar Juodkrantėje vyko įvairių institucijų bendras pasitarimas dėl Gintaro įlankos perspektyvos.

Itin reikšminga vieta

Žvelgiant istoriškai, Gintaro įlanka gali būti laikoma viena reikšmingiausių Kuršių nerijos vietų. Iki XIX amžiaus vidurio ir Juodkrantė, ir Nida buvo ne kurortai, o paprasti, kuklūs žvejų kaimeliai. Gintaro gysla netyčia aptikta tik gilinant Kuršių marių farvaterį. Tada Juodkrantėje ir pradėjo veikti apsukrūs vokiečių verslininkai Friedrichas Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris. Jie nuo 1862-ųjų beveik 30 metų kasė gintarą iš Kuršių marių dugno ties Juodkrante.

Gintaro kasykla Juodkrantėje XIX amžiuje buvo didžiausias Rytų Prūsijos industrinis objektas.

Plaukiojančios garo mašinos, naudotos Baltijos auksui išgauti iš marių dugno, rausė ir kaušais sėmė smėlį, sijojo jį. Gintaro įlanka buvo dirbtinai sukurta kaip prieplauka. Pavadinimą ji gavo dėl gintaro kasėjų veiklos, tačiau, paradoksas, joje niekada nerasta gintaro. Priešais įlanką buvo įsikūrusi firmos „Stantien & Becker“ darbuotojų kolonija.

Beje, iš marių dugno pradėjus išgauti gintarą, Juodkrantė ėmė keistis, klestėti. Ji nuolat buvo reklamuojama šių vokiečių verslininkų, prekiavusių gintaru su užsienio šalimis. Vietovė dar labiau išgarsėjo radus vadinamąjį gintaro lobį su akmens amžiaus laikus menančiais amuletais, archaiškais papuošalais. Gintaro kasykla Judkrantėje tapo didžiausiu Rytų Prūsijoje industriniu objektu. Čia ėmė plūsti investicijos, kilti prabangūs viešbučiai. Tad 1891 metais, kai gintaro gavyba buvo nutraukta, Juodkrantė jau garsėjo kaip prašmatnus kurortas. Jame gyveno kur kas daugiau žmonių nei Nidoje, tapusioje kurortu tik XX amžiaus pradžioje.

Šiuo metu vyksta intensyvios derybos dėl įlankos ateities, nes norima ją pritaikyti pažintiniam turizmui.

Veiktų garo žemkasė

KNNP direktorė Aušra Feser LŽ atskleidė, kad Gintaro įlanką numatyta maksimaliai pritaikyti pažintiniam turizmui. „Vienas planų - Gintaro įlankoje pastatyti naują KNNP direkcijos pastatą, jame būtų ir modernus lankytojų centras. Juk Juodkrantė yra pusiaukelėje tarp Nidos ir Smiltynės, todėl logiška, kad įsikurtume būtent ten“, - teigė A.Feser.

Tačiau ambicingiausia vizija - Gintaro įlankoje įrengti senovinę veikiančią garo žemkasę, kokios gintarui išgauti buvo naudojamos XIX amžiuje. „Įlankoje vietoj esančio menkaverčio pastato reikėtų pastatyti ekspozicijoms skirtą statinį. Jame būtų įrengtos gintaro rūšiavimo patalpos, pristatoma gintaro kasimo Juodkrantėje istorija“, - kalbėjo ji. Anot A.Feser, gal net pavyktų gauti XIX amžiaus išradimą – griozdišką nardymo kostiumą. Tokių tuometiniai verslininkai įsigijo vienoje Paryžiaus naujausių technikos laimėjimų mugėje. Beje, „Stantien & Becker“ turėjo net 50 nedidelių laivelių, skirtų gintarauti, taip pat 60 nardymo aparatų ir 300 žmonių, ieškojusių gintaro. „Tai labai įdomi Baltijos aukso verslo istorijos dalis, tad kodėl nepabandžius jos parodyti?“ - svarstė KNNP vadovė.

Gintaro įlankos pritaikymo rekreacijai ir turizmui planus jau ne vienus metus puoselėja ir Neringos merija. „Prieš keletą metų net buvo parengtas detalusis vietovės planas, norėta įrengti jachtų prieplauką. Galvojome pastatyti ir botelį, tačiau tuomet nepavyko“, - LŽ pasakojo Neringos meras Darius Jasaitis. Anot jo, atsisakius botelio įlankoje būtų bandoma įrengti nedidelį žvejų turgelį ir žuvų rūkyklą. „Norų yra įvairių, tačiau viską reikės derinti ir su paveldosaugininkais, ir su KNNP, ir su privačiais asmenimis, turinčiais Gintaro įlankoje nekilnojamojo turto“, - aiškino D.Jasaitis.

Marių dugne buvo rastas garsusis Juodkrantės lobis, kurio kopijas galima pamatyti Palangoje muziejuje.

Paveldosaugos filtras

Tačiau paversti Gintaro įlanką patraukliu ir lankomu objektu gali būti nelengva, mat nuo 2010-ųjų ši vietovė pakelbta KNNP istoriniu draustiniu, todėl bet kokia ūkinė veikla įlankoje ir jos pakrantėse griežtai reglamentuojama. A.Feser mano, kad tik įvairių valstybinių institucijų mokėjimas susikalbėti leis atgauti šiai įlankai praeities šlovę. „Dabar beveik viskas sunykę, nors kadaise Gintaro įlanka buvo labai triukšminga vieta, - sakė A.Feser. - Čia dirbo garo žemsiurbės, ant kranto veikė darbininkų sandėliai, lauko virtuvės, geležies liejykla, katilų kalvė, dirbtuvės, o priešais įlanką stovėjo darbininkų barakai.“

Tačiau visi planuojami Juodkrantės atgaivinimo darbai turi būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu (KPD). Šios institucijos specialistai pripažino, kad saugotina tėra įlankos kranto linija ir vandenyje esantys mediniai poliai. „Vis dėlto paveldosaugininkai pabrėžia, jog „būtina išsaugoti teritorijos vertingąsias savybes, išryškinti, atskleisti išlikusios dalies kultūrinę vertę“, - teigė parko vadovė. Bet ten, pasak jos, nėra ką atkurti, nes įlankoje tebuvo ūkiniai pastatai, tik pašonėje – restoranas, mokykla.

Nedovanotinai apleista

Keletą knygų apie Kuršių nerijos istoriją parašiusi tyrinėtoja, Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Nijolė Strakauskaitė LŽ tvirtino, kad seniai reikėjo gaivinti Gintaro įlanką. „Tikrai nedovanotina, kad tokia svarbi Kuršių nerijos teritorija apleista ir visiškai nenaudojama pažintiniais tikslais. Gintaro įlanka yra gyvas paminklas pusiasalio kurortinio gyvenimo formavimosi istorijoje, - kalbėjo mokslininkė. - M.Beckeris, vienas bendrovės savininkų, pastatė vieną gražiausių Juodkrantės vilų – „Florą“. Ji išlikusi iki šiol. M.Beckeris pastatė ir mokyklą, daug lėšų skyrė prieplaukos statybai, taip sustiprindamas tikėjimą kurorto perspektyva. Tad Gintaro įlanka išties labai svarbus objektas.“

Gintaro įlanka šiuo metu garsėja tik kaip vieta, kur per rudens lygiadienį deginamos šiaudinės skulptūros.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"