TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gintaro žvejų paslaptys

2013 12 20 6:00
Kartais jūra į krantą išmeta įspūdingus grynuolius. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotraukos

Neseniai pajūryje šėlęs uraganas Ksaveras išjudino archajiško, reto ir egzotiško amato žmones - gintaro žvejus, arba gintarautojus. Vienas jų neseniai per savaitgalį Kuršių nerijoje prigaudė gintaro, kurio vertė mažiausiai 10 tūkst. litų.

LŽ pavyko pakalbinti keletą tarsi senovės kuršininkų palikuoniai uždarų, mažakalbių gintaro žvejų. Jie ryžosi atskleisti slapčiausius savo veiklos niuansus dėl pajūrio žmonių paveldo, kad ateities kartos žinotų, kokios maldos ir kokie vėjai dalija mums Baltijos auksą. Už gintaro rinkimą kadaise net bausta nužudant.

Šimtmečiais draudė gintarauti

Baltijos gintaro žvejyba, jo gaudymas, arba pajūrio žmonių vadinamas gintaravimas, apipintas mitų ir legendų. Šis amatas, siekiantis net geležies amžių, pelnytai vadinamas kone egzotiškiausiu nematerialiuoju pajūrio paveldu. Gintaravimo kelias iki mūsų dienų buvo ilgas ir vingiuotas, net pavojingas.

Dabar galime laisvai vaikščioti pajūriu, rinkti gintarą arba jį gaudyti tinklais bangose, graibstyti nuo dugno, tačiau taip buvo ne visada.

Kryžiuočiams ir kalavijuočiams okupavus pajūrio baltų gentis, laisvai rinkti gintarą buvo uždrausta. XIII amžiuje gintaro gavybą monopolizavo kryžiuočiai, o vietos gyventojai, tūkstančius metų rinkę Jūratės ašaras pajūryje, šios teisės nebeteko.

Vienu metu buvo draudžiama net vaikščioti pajūriu: pagautas praeivis, net jei neturėdavo gintaro, būdavo baudžiamas. Vėliau Prūsijoje net iki XIX amžiaus pradžios veikė specialiai įkurtas Gintaro teismas, itin žiauriai baudžiantis už gintaro pasisavinimą. Jo vagis išplakdavo, pakardavo ar net lauždavo užkeltus ant rato.

Kuo šaltesnė jūra, tuo lengviau gintaras pasiekia krantą, todėl didžiausių laimikių reikia tikėtis po rudens, žiemos audrų.

Iki XIX amžiaus pradžios rinkti gintarą galėjo tik samdiniai arba prievolininkai, vergai, kurie pasižadėdavo nė vieno gabaliuko neparsinešti ir skųsti šio draudimo nepaisančiuosius. Skundikus atleisdavo nuo privalomosios tarnybos, o vagis siųsdavo į karo mėsmalę kaip rekrūtus.

Tik 1867 metais Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leista visiems rinkti gintarą, jį žvejoti, bet parduoti buvo galima tik valdžiai.

Gintarautojų bendruomenė

Ksaveras buvo pirma rimtesnė audra per keletą pastarųjų metų, tačiau ji nuvylė gintarautojus. Jie su nostalgija prisimena Anatolijų ar Erviną, dosniai dovanojusius Baltijos aukso.

Dabar gintaro žvejai laukia palankių vėjų. Nors Ksaveras išjudino jūros dugną, nepalankūs vėjai neatplukdė gintaro. Tačiau jis jau „prikeltas iš miego“ ir pasieks mūsų krantus per artimiausią rimtesnę audrą. Pajūris vėl bus nusėtas gintarautojų: ilgais guminiais batais, specialia apranga ir prie koto pritvirtintais lanko formos tinklais, vadinamais keseliais.

Anot daug metų gintarą gaudančio, save fanatiku vadinančio Igorio Osnačiaus, pajūryje nuolat darbuojasi 20-30 šio reto amato atstovų. „Jiems nesvarbu, ar šalta, ar lyja, ar sninga, ar diena, ar naktis. Jie sulaukia tinkamo vėjo, audros ir lekia gaudyti gintaro. Mėgėjų yra daugiau, bet fanatikų - tik kelios dešimtys“, - LŽ sakė jis.

Netoli Karklės gintarautojų šeimoje gyvenanti ir papuošalus iš Jūratės ašarų gaminanti Eridana tikino, kad šis amatas iš tiesų nyksta. „Anksčiau gintaro buvo daugiau, dabar - labai mažai, mes tai itin jaučiame. Žaliava brangsta kosminiu greičiu: 100 gramų jūrinio gintaro gabalas vasarą dar kainavo apie 400 litų, dabar - mažiausiai 1000 litų. Aš pati gaudžiau gintarą, gaudo tėtis, mama, sūnėnas, jie net laužus naktimis dėl to kuria. Anksčiau į jūrą niekas iki pilvo nebrisdavo, dabar ir iki kaklo lenda, nors tai labai pavojinga“, - LŽ pasakojo ji.

Kitas gintaro žvejas iš Nidos Audrius Lukauskas teigė, kad tuo užsiima įvairių profesijų, socialinių ir turtinių sluoksnių žmonės. „Vien iš to pragyventi neįmanoma, tačiau kartais kam nors labai pasiseka. Taip nutiko ir vienam mūsiškių. Jis Smiltynėje sugavo 10 tūkst. litų vertės gintaro gabalų. Jo legenda dabar audrins kitų fantaziją keletą metų, vėl padaugės gintaro žvejų. Nors tokie atvejai - itin reti“, - sakė jis.

Gintarą žvejai gaudo pajūrio ruože nuo Nidos iki Šventosios, tenka pėsčiomis eiti ne vieną kilometrą, sunaudojama daug degalų važinėjant į gintaringas vietas. Žirnio dydžio gintaro ašarėlės tikriems gintarautojams yra menkniekis. Daugelis tokių net nerenka, palieka praeiviams.

Paslapčių klodai

Dabar gintaro žvejai laukia palankių vėjų.

Paprašyti atskleisti, kur, kada ir kaip gaudyti gintarą, kad namo grįžtum su plačia šypsena, LŽ kalbinti gintaro žvejai gudravo, pateikė skirtingų arba labai abstrakčių versijų. Tačiau keletas jų sutiko pasidalyti iš kartos į kartą perduodamomis arba sunkiai įgyjamomis žiniomis. Jas kai kurie gintarautojai užsirašo net dienoraščiuose, tačiau tobulos gintaro žvejybos formulės taip ir nepavyksta išrasti.

Į septintą dešimtmetį įkopęs dabar jau buvęs gintarautojas (nuo itin dažno mirkimo šaltoje jūroje neatlaikė kojų sąnariai) iš Nidos Valdas Tamošauskas LŽ teigė, kad pirmiausia reikia „skaityti vėją". „Žinau, ar pučia „gintarinis“ vėjas, ar ne. Kuršių nerijoje reikia rytų, pietryčių vėjo, vakaris mums nieko gera neneša. Didelės bangos netinka, gintaras lieka toliau nuo kranto, mums reikia grįžtamosios povandeninės srovės į krantą. O pajūrio ruože nuo Melnragės iki Šventosios, žemyne, reikia būtent vakarų, pietvakarių vėjo. Šiaurys, pietys - ne mūsų vėjai. Neringoje gintaro beveik nebesužvejojama tiek, kiek anksčiau. Norite, išduosiu paslaptį? Rusai apie 20 kilometrų nuo Nidos jūroje turėjo karinius taikinius, į kuriuos šaudė. Sprogimai jūroje išjudindavo dugną, kartu pakeldavo ir gintarą, o vėjai, srovės jį mums sunešdavo. To nebėra“, - pasakojo senolis.

Štai kur gaudomas gintaras: Nidoje prie senosios gelbėjimo stoties, ties pusiasalio iškyšuliu prie Juodkrantės, Smiltynėje. Žemyninėje dalyje - Melnragėje, o ypač akmenuotame paplūdimyje prie Olando Kepurės, Nemirsetoje, Palangoje prie jūros tilto, Šventojoje prie stovyklavietės „Energetikas“. Tai - gintaringiausios vietos.

„Kodėl? Nes ties jomis srovės suneša išjudintą gintarą, jis ten lieka duobėse, užstringa, o po audros bangos jį neša į krantą. Iškyšuliai yra kaip gaudyklės. Bet nebėra to gintaro. Turiu va gal tik kibirą jo namie... Delno dydžio gintarą pagavau prieš kokius trejus metus. Prieš kelis dešimtmečius su draugu per žiemą po tris kibirus prigaudydavome“, - kalbėjo V.Tamošauskas.

Pirmosios lietuviškos knygos (išleistos 1922 metais) apie gintarą autorius P.Matulionis rašė, kad Lietuva turi 20 km jūros kranto, kur bangos iš Baltijos jūros vidurio, kur augo gintarmedžiai, muša visą pasaulį kerintį mineralą.

Šaukliai - jūros paukščiai

Gintaro gaudymo tradicijos labai skirtingos. Jį kartu su dugno žemėmis košdavo dideliais tinklais, graibštais, prieš tai jūros ar marių dugną praardavo plūgu, pritvirtintu prie irkluojamos valties.

Kai kurie žmonės gintarą renka žiemą: jis net matyti pro ledą, kuris sukausto suneštas Baltijos aukso sankaupas. XIX amžiuje neringiškiai ties Juodkrante pjaudavo eketes užšalusiose mariose, naudojo ilgakočius graibštus ir taip legaliai (reikėjo mokėti mokestį) prisidurdavo prie gyvenimo žvejodami gintarą ir jį parduodami.

Yra žmonių, kurie gintaro ieško nardydami, nes jo gabalai gana dažnai užstringa už jūros dugno akmenų. Tačiau populiariausias, bet nelengvas būdas - pasiimti ilgakotį keselį ir stoti į kovą su bangomis.

„Visi klausia, kur reikia gaudyti? Žiūrėkite į paukščius, kirus. Ten, kur jie po audros skraido virš bangų, matyti tokia tamsi dėmė, visokių jūros šiukšlių košė, ten ir gintaras. Reikia ieškoti jūros išplautų, skalaujamų stambesnių nugludintų pagaliukų, šiukšlių, negyvų žuvų, krevečių. Tai sufleriai, kur metamas gintaras“, - LŽ pasakojo I.Osnačius.

Galima gaudyti ir atsistojus nugara į jūrą: grįžtanti banga išsiskleidžia kaip vėduoklė ir joje galima pamatyti gintaro. Kai kurie žvejai net specialiai įsibridę ilgai žiūri į besiritančias bangas ir laukia, kol jose švystelės gintarinė ašara, o gal ir didelis gabalas. Kartą nepagausi, daugiau niekada nebegrįš.

gintalinis.lt nuotrauka

„Bet dažniausiai gaudomos pačios jūros šiukšlės, kurias vėliau parsitempiame ant kranto, iškratome ir ieškome jose gintariukų. Smulkius paliekame praeiviams, stambesnius pasiimame. Tačiau reikia ne tik žinių, bet ir didžiulės sėkmės. Pastaruoju metu grįžtu tik su kokiais 100-200 gramų gintaro, o būna - ir visai tuščias. Kiti ir kilogramą ar kelis parsiveža. Man - tai azartas, liga, hobis, buvimas gamtoje, atsipalaidavimas“, - prisipažino I.Osnačius. Jis pajūryje rengia gintaro gaudymo ekskursijas.

Svarbu suvokti, kad gintaro niekas negaudo per pačią audrą, nes bangos meta, ridena pažeme Baltijos aukso gabalus, bet jie nepasiekia priekrantės. Reikia palaukti, ko audra nurims, kartais - keletą dienų. Ir nepražiopsoti tinkamo vėjo, pageidautina, kad jis pūstų ilgai nekeisdamas krypties. Tada povandeninės srovės juda į krantą, bangos gali būti mažos, jų ir visai gali nebūti.

Dar viena paslaptis: kuo šaltesnė jūra, tuo lengviau gintaras pasiekia krantą, todėl didžiausių laimikių reikia tikėtis po rudens, žiemos audrų. Pavyzdžiui, prie pat pietinio molo Klaipėdoje žiemą beveik visada šalta jūra su ledais, patižusiu sniegu suneša ir krūvas žolių, dumblių, negyvų žuvų, o juose – įstrigęs gintaras.

Gyslas naikiname patys

LŽ ne vieno gintaro žvejo teiravosi, kur dingo Baltijos auksas? Kodėl jo pagaunama tiek mažai? Atsakymai - skirtingi. Viena versijų - kalti prieš keletą metų pailginti Klaipėdos molai. Mat itin daug gintaro, spėjama, apie 3 tūkst. hektarų plote, yra Kuršių marių dugne. Gilinant Klaipėdos uosto farvaterį išjudinamos ir gintaringos žemės, srovės neša gintarą pro uosto vartus.

„Kai gilina uostą, visą smėlį su mėlynąja, gintaringa žeme išverčia už kelių kilometrų nuo jūros kranto. Pailginus molus tas gintaras nukeliauja per toli ir nebegrįžta į krantą taip dažnai, kai molai buvo trumpesni“, - teigė I.Osnačius.

Kiti gintarautojai iš Palangos įvardijo savo kaltininką. Tai supiltas smėlis į paplūdimius, kurie dirbtinai buvo praplatinti iki šimto ir daugiau metrų.

„Gintaras kaupiasi jūros dugno duobėse, audros jį pakelia ir atridena pas mus. O kai supylė šimtus tonų smėlio, „pamaitino“ tuos paplūdimius, buvo užpiltos visos duobės su gintaru. Jam Palangoje nebėra kur „slėptis“, todėl jo ir nebėra“, - pasakojo viena gintarautoja palangiškė.

Gal todėl "gintarinio" azarto pagautiems pajūrio žmonėms tenka bristi vis giliau, eiti vis toliau ir ilgesnius atstumus.

„Mes sakome, kad žvejoti gintarą yra mažiau pavojinga, nei stintauti ant užšalusio silpno ledo. Tačiau vis viena pavojinga. Tai sunkus darbas ir fiziškai, ir psichologiškai, reikia labai daug kantrybės“, - pasakojo nidiškis A.Lukauskas.

Gyvena viltimi

Gintarą gaudo įvairių profesijų, socialinių ir turtinių sluoksnių žmonės.

Didžiausias Lietuvoje esantis sužvejoto gintaro grynuolis (sveria net 3,8 kilogramo) saugomas Mizgirių galerijoje-muziejuje. Tačiau kai kada ne dydis yra jūrinio gintaro vertė.

„Esu sužvejojęs gintarinių sagų ir net, spėju, akmens amžiaus papuošalų liekanų. Tai šiaudelio formos pailgi, žmogaus kadaise apdirbti gintaro gabalai su skyle, išgręžta išilgai. Yra pavykę sužvejoti ne vieną gintaro gabaliuką su išgręžta skylute, net gintarinę širdutę“, - pasakojo I.Osnačius.

Šventojiškis Mikelis Balčius prieš kelis dešimtmečius įspūdingą kelių šimtų gramų svorio jūrinį gintarą rado tiesiog kopose, uraganas net iki jų buvo nunešęs šį gabalą.

„Dabar reikia laukti. Manome, kad audros, uraganai kartojasi cikliškai. 1999 metais buvo Anatolijus, po 6 metų - Ervinas, dabar vėl turėtų smogti geras uraganas, jei tai nebuvo Ksaveras“, - vylėsi vienas gintarautojas.

Anot A.Lukausko, kažkur jūros dugne glūdi gintaro gysla, todėl Baltijos aukso turėsime dar labai ilgai.

„Per Anatolijų mano tėvai 25 kilogramus gintaro sužvejojo ir ėmė tik stambius gabalus. Dabar tokių atvejų nebebūna, todėl jūrinis gintaras brangsta ir brangs. Kilogramas smulkaus, karoliams verti tinkamo gintaro kainuoja apie 200 litų, jeigu perki iš žvejų. Jei gintaro gabalas stambesnis, nuo 100 gramų, gramas tokio grynuolio kainuoja 10 ar net daugiau litų“, - pasakojo netoli Olandų Kepurės gyvenanti Eridana.

I.Osnačius prisipažino pagavęs 200-300 gramų gintaro gabalų, tačiau tokių pastaruoju metu seniai jūroje neregėjęs. „Negaudydamas gintaro tegali rasti 10-20 proc. jo, išmesto krante, visas kitas bangomis ir srovėmis grįžta atgal“, - teigė jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"