TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Goro provincijos keliai - išbandymas lietuvių kariams ir automobiliams

2007 08 13 0:00

Afganistano Goro provincijos keliai ypač sudėtingi - kalnų bekelė ir statūs šlaitai reikalauja nepaprasto vairuotojų budrumo, atsakingumo ir pasirengimo. Kad galėtų pasiekti tolimą provincijos kaimą, Afganistane įsikūrusios Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės kariams tenka nuvažiuoti šimtus kilometrų sunkiai įveikiamo kelio, kuriame tiesiog subyra net ir patvariausi automobiliai.

"Kartais važiuoji kaip ant peilio ašmenų. Būna, kad iš po ratų akmenys žemyn byra", - apie Goro provincijos kelių būklę pasakojo vairuotojas viršila Giedrius Bladys. Tokia situacija neišvengiamai turi didžiulę įtaką ir karių automobilių patvarumui. Net ir tvirti automobiliai tiesiog neišlaiko tokiuose sudėtinguose keliuose - nuolat genda, o be jų kariai negali atlikti savo misijos - pėsčias Goro provincijos nepereisi.

Goro provincijos bekelės yra tikras išbandymas ne tik automobiliams, bet ir vairuotojams. Dažnai tenka važiuoti akmeningomis upių vagomis, stačiais šlaitais, smėlingais laukais.

"Būna, kad valandą važiuojame penkiolika kilometrų. Čia atstumas skaičiuojamas ne kilometrais, o valandomis", - pabrėžia remonto skyriaus vadas puskarininkis Darius Volskis, pats ne kartą vairavęs automobilį UNIMOG, kuris, anot jo, įveikia visas bekelės kliūtis.

Automobilius remontuoja patys

Techniką remontuoja patys kariai. D.Volskis teigia, kad į misiją Goro provincijoje atvyko tikrai geri remontininkai - tikri profesionalai. Pats puskarininkis į misiją išvykęs pirmą kartą, tačiau, pasak jo, jeigu reikėtų, neabejodamas vyktų ir antrą kartą. "Galėčiau čia dar metus būti", - sako D.Volskis. Kariuomenėje jis tarnauja penkiolika metų, būtent remonto ir transporto srityje.

Pasak jo, remonto skyriuje yra penki kariai, darbo tikrai daug.

"Pirmą mėnesį neturėjome nė vienos laisvos dienos. Po žiemos buvo daug sugedusių mašinų, todėl turėjome kibti į darbą", - apie misijos pradžią pasakoja D.Volskis.

"Dažniausiai sudyla automobilių stabdžių kaladėlės, taip pat vadinamieji šarnyrai. Kalnų bekelės neatlaiko vairo kolonėlės ir traukės, genda elektronika", - pagrindinius gedimus vardija Goro provincijos atkūrimo grupės penktosios pamainos (PAG-5) remonto skyriaus vyriausiasis automechanikas seržantas Artūras Kinderis. Pasak jo, čia, misijos sąlygomis, labai sunku remontuoti automobilius. Pavyzdžiui, pakeisti stabdžių kaladėles automobiliui HMMWV užtrunka apie 4 valandas, tokį pat "Toyota" markės automobilio gedimą vyrai sutvarko per 30 minučių.

Remonto skyriaus kariams labiausiai trūksta elektroninės diagnostinės įrangos. "Turėdami tokią įrangą galėtume greičiau atlikti mašinos remontą, nes trumpiau užtruktų rasti gedimą", - pasakoja vyriausiasis automechanikas. Jis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios logistinės paramos batalione Marijampolėje tarnauja šešerius metus. Prieš ateidamas į kariuomenę taip pat remontavo automobilius, todėl turi patirties šioje srityje ir sumaniai atlieka savo darbą.

"Nesuremontuosi mašinos - nebus galima vykdyti misijos užduočių. Lietuvoje žmonės neįsivaizduoja tokių Goro provincijos kelių - jų tiesiog nėra", - sako puskarininkis, prisipažindamas, kad ir jis niekuomet negalėjo suprasti realios Afganistano kelių situacijos, kol pats neatvyko į misiją.

Remonto skyriaus kariai atlieka Goro provincijos atkūrimo grupės automobilių techninę apžiūrą. Jie iš karto taiso pastebėtus gedimus. "Pagrindinė automobilių "Toyota" problema yra priekinė važiuoklė. Tačiau būna ir kitokių gedimų, pavyzdžiui, važiuojant akmenys supjausto padangas, nors jos ir naujos, taip pat dažnai genda automobilių varikliai", - pasakoja D.Volskis. Padangas, jeigu įmanoma, kariai remontuoja, kitas būtinas automobilių remontui detales perka Kabule.

Goro provincijoje misiją atliekantys automobilių remontininkai pasigenda čia automobilių keltuvų, kurie palengvintų karių darbą.

Paklausti, kurias mašinas - "Toyota" ar HMMWV - lengviau remontuoti, visi skyriaus kariai vienas kitam antrino, kad "Toyotos" paprastesnės. Kaip pavyzdį jie pateikė atvejį, kai pavarų dėžę misijos sąlygomis HMMWV pakeitė per 3 dienas, o per 2 dienas visiškai perrinko "Toyotos" variklį.

Jaunesnysis seržantas Dainius Matulevičius, prieš daugiau nei metus tarnavęs vairuotoju misijoje Kosove, šiandien misijoje Afganistane yra autoelektrikas. Kaip sako jis pats, į Goro provinciją atvyko savo noru. "Artimieji iš pradžių nelabai norėjo, kad išvažiuočiau, nes apie Afganistaną dažnai kalbama kaip apie šalį, kur vyksta kovos veiksmai, žūsta žmonės. Tačiau Afganistanas yra didelis, provincijoje, kurioje mes tarnaujame, šiuo metu yra gana saugu", - patirtimi dalijasi D.Matulevičius.

Vairuoti nelabai jauku

"Beveik per kiekvieną patruliavimą būna nenumatytų gedimų, kai reikia patiems pasukti galvą", - sako vairuotojas viršila G.Bladys. Nors jis misijoje pirmą kartą, Goro provincijos keliai jo nebaugina. Prieš atvykdamas į Afganistaną G.Bladys lankė bekelės ir ekstremalaus važiavimo kursus.

Jo kolega Tomas Lukštaraupis pastebi, kad pirmuosius kartus išvažiuoti į keliones jam buvo gana nejauku dėl neįprastų vairavimo sąlygų, kai tenka važiuoti labai aukštais vingiuotais šlaitais ir nežinia, ko gali tikėtis priekyje. "Dabar jau nebėra tokio įspūdžio. Pripratome", - sako T.Lukštaraupis. Jis prisimena, kad pirmą kartą gal dėl to, kad buvo pavasaris ir šlapia, į patruliuojamą rajoną nuvažiavo per 11 valandų. Dabar tą patį rajoną kariai pasiekia per 5 valandas.

Lietuvos kariai labai profesionaliai ir atsakingai įvertina Goro kelių ypatybes, savo vairavimo įgūdžius ir automobilių galimybes, todėl jie nepatiria tokių nelaimių kaip vietiniai gyventojai. Lietuviams medikams dažnai tenka talkinti kolegoms afganams, kai į Čagčarano ligoninę patenka vietiniai gyventojai po neretai tragiškų avarijų keliuose. Dažniausiai afganai patiria avarijų dėl nesaugaus greičio ir prastos transporto priemonių būklės.

Tiesa, neseniai ir lietuviai buvo nuslydę nuo kelio, automobilis apvirto ant šono, tačiau taip atsitiko dėl labai blogos kelio būklės. Per šį įvykį kariai nenukentėjo, tačiau automobilį "Toyota" teks paremontuoti.

Pasak karių, Goro provincijos gyventojai patys stengiasi kiek gali paremontuoti kelius, bet nepalankios gamtos sąlygos juos suardo. Labai daug žalos keliams padaro pavasariniai potvyniai, vandenys išgraužia žemę, atsiranda įgriuvų.

Žinoma, pasitaiko atvejų, kad ir žmonės, paprasčiausiai tiesdami laukų drėkinimo sistemą, kasa griovelius, skirtus vandeniui tekėti, ir suardo kelius nemąstydami, kad juo kažkam reikės važiuoti.

"Kelius nuo kalnų užgriūva akmenys, jie visiškai užtveria ir taip siaurą kelią. Tenka sustoti ir sutvarkyti jį, nes kito pasirinkimo nėra", - pasakoja vairuotojai. Jie teigia, kad sudėtingiausia tokiuose keliuose yra prasilenkti su sutinkamais sunkvežimiais. Kartais, atrodo, neįmanomai situacijai įveikti jie pasitelkia visą sumanumą ir patirtį.

Vyresnysis seržantas Danas Drapanauskas taip pat prisimena, kad iš pradžių buvo šiek tiek nerimo vairuojant mašiną sudėtingais Goro provincijos keliais. "Važiuoji ir žiūri tik tiesiai. O žemyn pasižiūrėti nelabai norisi", - pirmuosius baugius vairavimo stačiais šlaitais ir kalnų bekele įspūdžius prisiminė vairuotojas D.Drapanauskas, tarnaujantis jau antroje misijoje. Kiek anksčiau jis yra tarnavęs Kosove, kur kelių būklė nepalyginamai geresnė.

Vairuotojas G.Bladys pasakojo, kad Goro provincijos kaimuose žmonės karius sutinka šiltai, vaišina arbata, maloniai bendrauja. Jis taip pat pastebėjo, kad jie labai darbštūs. "Nuo ankstyvo ryto pluša laukuose iki vėlumos", - apie vietinius atsiliepė kariškis.

Jis į misiją, kaip ir kiti, atvyko tarnauti savo noru, o artimieji šią žinią sutiko ramiai. "Žmona suprato, kad toks mano darbas. Į misiją išlydėjo besilaukdama kūdikio ir man jau tarnaujant Afganistane pagimdė sūnų. Aš ja labai didžiuojuosi ir gerbiu už supratingumą", - kalbėjo G.Bladys, dabar jau auginantis du sūnus.

D.Drapanauskas sako, kad sunkiau buvo išvykti į pirmą misiją Kosove, o į Afganistaną - paprasčiau, nes artimieji jau ne taip prieštaravo. "Be to, čia yra daugiau galimybių bendrauti su artimaisiais. Bent kartą per dieną tikrai galiu pasitikrinti elektroninį paštą", - apie palaikomą ryšį su Lietuvoje likusiais šeimos nariais pasakojo kariškis.

Giedriaus Bladžio nuotraukos

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"