TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gotika šalia pramonės giganto

2010 05 28 0:00
Skarulių gotika - Šv.Onos bažnyčia.
Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Beveik pačiame Lietuvos centre, netoli Neries ir Šventosios santakos įsikūrusius Skarulius ilgainiui nustelbė Jonava.

Didelį gražų kaimą dar mena sparčiai nykstantys buvusių sodybų pėdsakai ir kelios trobos. Jau keliasdešimt metų čia stovi chemijos gamykla. Tačiau išliko unikalus architektūros, dailės ir istorijos paminklas - Šv. Onos bažnyčia. Šalia jos - kapinės, kuriose amžino poilsio atgulė ne vienas iškilus Jonavos krašto žmogus.

Bažnyčia unikali tuo, kad per visas gausias Lietuvos istorijos audras išlaikė pirmykštį pavidalą. Skaruliuose, netoli šiuolaikinio pramonės giganto, dvelkia gotika - 1622 metais kairiajame Neries krante sumūryta šventovė tebėra senos kompaktiškos gotikinės struktūros (tiesa, viduje jau vyrauja vėlyvojo renesanso bruožai).

Skarulių žemei ir žmonėms

Apie turtingą šios vietovės paveldą parengta ir išleista knyga "Skaruliai", skirta didžiulę vertybę išsaugojusiai žemei ir jos žmonėms. Šiandien ji bus pristatyta Vilniaus rotušėje. Gausiai iliustruoto leidinio sudarytojas ir fotografas - Klaudijus Driskius, dailininkė - Jūratė Juozėnienė. Sumanė jį dr. Bronislovas Lubys, leidybą rėmė Koncernas "Achemos grupė". Skarulių dvaro, miestelio ir parapijos istorijos apybraižą parašė istorikas Vidmantas Jankauskas, kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Jonavoje, o bažnyčios meno lobius pristatė autoritetinga menotyrininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Marija Matušakaitė. Mokslininkė šventovėje yra praleidusi daugybę valandų tyrinėdama čia esančius objektus, jie aprašyti keliose solidžiose monografijose. Skarulių Šv. Onos bažnyčia gerai pažįstama ir K.Driskiui, paprastai talkinančiam M.Matušakaitei nuotraukomis.

"Stulbinamas įspūdis, - sakė fotomenininkas LŽ. - Šalia gamyklos išlikęs toks paminklas - anų, labai senų laikų liudytojas." Nors fotomenininkas jau turėjo nemažai bažnyčios ir jos turtų nuotraukų, šiam leidiniui viskas buvo daroma iš naujo. Pasak jo, knyga buvo sukurta ir išleista per gana trumpą laiką - metus.

Mecenatas - Šv. Kapo riteris

Prie svarbių kelių kūręsi Skaruliai istorijos šaltiniuose minimi nuo XVI amžiaus pradžios, o žmonių šiose apylinkėse gyventa jau akmens amžiuje. Bažnytkaimis turėjo dvarą, turgaus aikštę, pradžios mokyklą. Tačiau svarbiausia - raudonmūrė bažnyčia. Jau XIX amžiuje apie ją rašiusieji gėrėjosi čia esančiais kūriniais.

Šventovės mecenatas - Andriejus Skarulskis, Šv. Kapo riteris, vienas labiausiai išsilavinusių ano meto Lietuvos didikų. Skarulių Šv. Onos bažnyčia - reikšmingiausia jo fundacija. Viešąją tarnybą šis vyras pradėjo Žygimanto Augusto dvare, vėliau įsidarbino pas Mikalojų Kristupą Radvilą, pramintą Našlaitėliu, ir kartu su juo 1582 metais leidosi kelionėn į Šventąją Žemę. Keletą metų trukusį žygį M.K.Radvila Našlaitėlis aprašė visoje Europoje jį išgarsinusioje knygoje. Iš jos žinome, kad 1583 metų birželį piligrimai atsidūrė Jeruzalėje. Čia, Šv. Kapo bazilikoje, A.Skarulskiui ir buvo suteiktas šv. Kapo riterio titulas. Riterio ženklą - Jeruzalės kryžių (kryžius su keturiais mažais kryželiais kampuose) - ir šiandien matome priekiniame Skarulių bažnyčios fasade, tarp dviejų siaurų tinkuotų arkų baltoje plokštumoje įkomponuotame portale. Iš kelionės piligrimas parvežė dovaną Lietuvai - Dievo Motinos paveikslą. 1871 metais pasirodžiusioje Konstantino Tiškevičiaus knygoje "Neris ir jos krantai" (lietuviškai ji išleista 1992 metais) sakoma, kad Skarulių bažnyčia garsėja stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu. Deja, jis neišliko, šiandien žinomas tik iš labai reto 1685 metų raižinio.

Ilgainui A.Skarulskis tapo vienu patikimiausių M.K.Radvilos Našlaitėlio dvariškių, patarėju ir dvarų administratoriumi, netgi skolino šiam pinigų. Fundatorius globojo vienuolijas Nesvyžiuje ir Kaune, paaukojo pinigų neturtingojo jaunimo bendrabučiui Nesvyžiaus kolegijoje ir t. t. Mirė 1637 metais, palaidotas Nesvyžiuje.

Šventovė tvirtovė

"Tai tikrai įspūdinga bažnyčia, verta dėmesio, - patvirtina M.Matušakaitė. - Sena, gerai išlikusi, viduje - didelis kompleksas senų dailės kūrinių." Pasak menotyrininkės, ypatingo žavesio jai teikia raudonų plytų ir balto tinko derinys. Gal šiandien ir keista, bet matome šaudymo angas. Praeityje mūrinės šventovės neretai tapdavo ir tvirtovėmis, kuriose žmonės slėpdavosi nuo kraštą užplūdusių priešų.

Šv. Onos bažnyčią statė vietiniai - Lietuvos meistrai. M.Matušakaitė atkreipia dėmesį, kad ši šventovė panaši į dabartinėje Baltarusijoje M.K.Radvilos Našlaitėlio XVI amžiaus pabaigoje pastatydintą Čarnaučicų bažnyčią, taip pat kai kuo primena gal net tų pačių meistrų kurtus Dievo namus Tytuvėnuose, Kretingoje, Siesikuose. Vladas Drėma veikale "LDK miestai ir miesteliai" pateikia duomenų, esą Skarulių bažnyčia statyta pagal vienos Jeruzalės bažnyčios pavyzdį.

Ne viena skaruliečių karta klūpojo prie ypatingą meninę vertę turinčio drožybinio - bene seniausio Lietuvoje - didžiojo altoriaus, meldėsi prie ne mažiau vertingų dar XVII amžiaus pirmoje pusėje išdrožtų dvylikos apaštalų skulptūrų. Mūrijant išorines sienas, joms buvo paliktos specialios arkinės nišos. Visų skulptūrų būklė tebėra gera, tačiau laikui bėgant jos buvo nudažytos storu baltų dažų sluoksniu. Šiandien nuo dalies skulptūrų jis jau pašalintas, šiuos darbus atliko Prano Gudyno restauravimo centro specialistai.

Beveik stebuklas, kad tokia sena šventovė išlaikė pirmykštį pavidalą, nors ne kartą buvo niokota ir gaisrų, ir į kraštą įsiveržusių priešų: XVII amžiuje ją siaubė rusų kariuomenė (tada, pavyzdžiui, statuloms buvo nudaužytos galvos), o XIX amžiaus pradžioje ji turėjo atlaikyti prancūzų atakas. Palyginti mažai pakito ir didysis altorius. XX amžiuje bažnyčios klebonas altorių vainikavusią arkangelo Mykolo, kadaise laikyto grožio įkūnijimu, skulptūrą pakeitė kryžiumi. Vienoje altoriaus nišoje tebestovi šventoji Barbora, artileristų, architektų, šachtininkų, mūrininkų ir duobkasių globėja, sergėtoja nuo žaibo ir netikėtos mirties. Pagrindinis šios šventosios atributas - bokštas. Skaruliuose jis itin išdidintas. M.Matušakaitės nuomone, ši Barbora nesietina su garsiąja Radvilų giminės karaliene. O štai šv.Andriejaus statula vaizduoja A.Skarulskio dangiškąjį globėją, šv. Sofija - jo žmonos. Liauna šv.Mikalojaus statula skirta M.K.Radvilos Našlaitėlio dangiškajam globėjui.

Stebuklingieji paveikslai

Gaisras XVIII amžiaus pabaigoje sunaikino vieną iš šoninių - Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo - altorių. Sudegė relikvijorius, relikvijorėliai, alavinės žvakidės ir kryžiai, sidabru aptaisytas šv.Kryžiaus medis, daugybė votų. O Dievo Motinos paveikslas, teigiama, išliko nesugadintas, tik aprūko - tai dar labiau sustiprino žmonių tikėjimą stebuklingomis jo galiomis. Vėliau bažnyčioje atsirado Čenstakavos Švč. Mergelės Marijos paveikslas su gėlėtu auksuoto sidabro skardos apdaru, kuris turėjęs dvi gausiai auksuotas karūnas, sidabrinį skeptrą ir dvylika žvaigždučių aplink Marijos galvą. Jis irgi pagarsėjo malonėmis. Šaltiniuose minima, kad net buvusi priesaikomis paliudytų stebuklų aprašų knyga. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad iki šiol uoliai gerbiamas Dievo Motinos paveikslas yra kopija. Jį 1906 metų gegužę kun. Stanislovo Šliogerio rūpesčiu ir pagal jo nurodymus Varšuvoje atkūrė dailininkas Konstantinas Gorskis (beje, gimęs Kazimierave prie Kauno). Originalą 1906 metais sunaikino ugnis.

Kokia dabartinė šventovės būklė? "Yra bėdų, yra - sako K.Driskius. - Iki galo nepadaryti lietvamzdžiai: vanduo ardo tinką, smelkiasi per siūles. Bet yra naujas geras stogas, todėl neabejotina, kad čia esančiomis vertybėmis gėrėsis ir ateinančios kartos." Stogas uždengtas "Achemos grupės" rūpesčiu ir lėšomis.

Kasmet liepos pabaigoje Skarulių bažnyčia buvusius parapijiečius sukviečia į tradicinius šventosios Onos atlaidus. Procesijose nuo seno margavo gausybė vėliavų. Šiuo metu bažnyčioje yra aštuonios vėliavos, didžiausia jų - Skarulių tretininkų, mažiausia - angelaičių. Tebesaugoma ir per procesijas nešiota vyšninio pliušo pagalvėlė. Labai efektinga - apsiūta geltonais kutais, su didele erškėčiais apipinta metalo širdimi ir stilizuotų liepsnų kryžiumi.

Gyvoji dvasia

Skarulių parapija panaikinta 2003 metais. Unikalioji šventovė šiandien yra Jonavos antroji bažnyčia. Pasak V.Jankausko, ji bene vienintelė liudija, kad Skarulių dvasia vis dar gyva. Tačiau ne tokia ji silpna. Būtent tokią išvadą padarė K.Driskius: "Dirbdamas sutikau daug išeivių iš Skarulių, dabar jonaviečių, penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių - jie iki šiol telkiasi apie savo bažnyčią, lankosi joje kiekvieną sekmadienį, nekalbant jau apie šventes. Skaruliškiai nuoširdžiai džiaugėsi, kad pasirodys leidinys, o mane ir nakvindino, ir kavą nešė į bažnyčią, šeimomis talkino, kai fotografuojant reikėjo kilnoti skulptūras. Tai ir yra gyvoji Skarulių dvasia."

Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje Skarulių kaimas atsisakė skirstytis į vienkiemius. Apsigalvojo tik 1936-aisiais, bet žemės tvarkymo reikalai užsitęsė, o vėliau viskam sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Paskui kaimas tapo kolūkiniu, o 1962 metais čia pradėjus statyti Azotinių trąšų gamyklą virto Jonavos priemiesčiu. Iškilęs modernus pramonės gigantas padėjo išlikti ir senajai unikaliai Skarulių bažnyčiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"