TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gyvenimas atsispyrus nuo dugno

2007 12 18 0:00
Gana aukštoje vietoje esančiame šulinyje vanduo veržiasi per kraštus. Simboliška - čia vyrai atgauna meilę gyvenimui ir pasitikėjimą artimu.
Autoriaus nuotrauka

Butkiškėje (Kelmės r.) daugiau kaip dvejus metus veikia asmenine iniciatyva įkurtas alkoholikų centras. Dabar čia gyvena devyni vyrai, matę gyvenimo dugną. Vieni jį pasiekė prie šiukšlių konteinerio, kiti - daugiabučių laiptinėse. Treti - kalėjimuose. Vyrai iš naujo kabinasi į gyvenimą.

Čia jie sustiprėja ir vėl išeina į žmones. Kai kurie vėl suklumpę grįžta. Sodybą įkūrę Remigijus ir Žanas patys jaučiasi iš naujo gimę - alkoholis iš jų buvo atėmęs viską.

"Gerai gyvename - kiekvieną dieną vis geriau, - sveikinasi vienas sodybos įkūrėjų Remigijus Kalakauskas. - Nuostabus rytas. Visi pabudome ir supratome, kad matome, užuodžiame, girdime. Gyvename šia diena, todėl nesakome, kad daugiau nebegersime. Sakome - aš šiandien negeriu."

Prisipažinus ateina stiprybė

Šeštadienis alkoholikų sodyboje - svečių diena. Atvyksta pasisvečiuoti kaimynai, kai kurių čia gyvenančiųjų artimieji. Taip pat likimo broliai, kurie šiandien nebegeria - gyvena iš naujo susikurtą gyvenimą: turi šeimą, vadovauja įmonėms.

Septintą ryto pakilę vyrai darbuojasi - tvarte bliauna avys ir kudakuoja vištos. Gyvulius, kaip ir kiekvieną sodyboje esantį daiktą, padovanojo geri žmonės. "Iš manęs nieko nepavogsi, nes aš nieko neturiu savo", - juokauja Remigijus, sodindamas žurnalistą prie stalo ir kaisdamas arbatą.

Remigijus pats yra alkoholikas. Vasarį bus septyneri metai, kai visiškai nebegeria. "Mes lengvai pripažįstame, kad esame alkoholikai, tačiau daug sunkiau sau pasakyti, kad esi bejėgis prieš šį skystį. Mums galvoje netelpa, kaip tai galima atvirai visiems prisipažinti. Tačiau, kai prisipažįsti esąs bejėgis, iš kažkur ateina stiprybė."

Remigijus paminėjo tik keletą dalykų, kuriais žmonės save apgaudinėdami, lengvai tampa alkoholikais: "Alus dažniausiai pradedamas gerti dar vaikystėje - dėl apetito, vitaminų. Pasvalietišką "molį" gėrusius alkoholikus labai sunku ištraukti iš duobės, nes alus nelaikomas alkoholiu - tai skysta duona. Didžiulis pavojus gresia šiuolaikiniam jaunimui ir moterims. Visi "miksiukai", supilstyti į gražius buteliukus ir skaniai kvepiantys, taip vilioja - paragauk, čia nekaltas dalykėlis. Jau teko matyti, kad tokiais "miksiukais" močiutės anūkams gerina apetitą."

Šaknys

Remigijus žino, kad alkoholio vartojimas ir pats alkoholizmas tėra žiedeliai ir lapeliai. Tikroji šio liūno šaknis slypi pačioje visuomenėje. Sveikstantieji alkoholikai paprastai nekalba apie kitus, todėl Remigijus pasakojo tik savo gyvenimo istoriją.

"Mano tėvas smarkiai gėrė, o motina nuolat ant jo šaukdavo ir atiminėdavo jo uždirbtus pinigus. Vieną dieną, kai tėvas grįžo gavęs algą ir dalį jos pragėręs, motina su seserimi puolė daryti tvarką: į tėvo galvą lūžo ąžuolinis šluotos kotas ir daug kitų daiktų. Tėvą išvežė greitoji pagalba, o aš, vaikas, likau įsitikinęs, kad ir aš kada nors gersiu, bet jokia boba man ant sprando neužlips."

Remigijus sakė, kad toliau jo gyvenimą tarsi kažkas diktavo iš pasąmonės. Būdamas aštuoniolikos jau buvo prasigėręs, tačiau nesugebėjo to pripažinti. Pinigų netrūko, gerai sekėsi vežti kontrabandą. "Vieną dieną atsibudau stovintis prie vienos Šiaulių kavinės. Kišenės tuščios, zomšiniai bateliai kiauri - pirštas kyšo. Tada nuraminau save, kad nuo manęs tik šiek tiek nusisuko sėkmė. Aš stiprus - susiimsiu ir vėl viskas stos į vietas."

Savo šeimoje Remigijus nesąmoningai vykdė vaikystėje duotus pažadus - žmona neturėjo jokios galios, vaikai privalėjo klausyti kiekvieno žodžio. Žaisdavo su atžalomis tik išgėręs. Blaivam tai daryti atrodydavo nesolidu. Vyras nemeluodamas sako, kad sugadino gyvenimą žmonai ir vaikams: "Gal to nebūtų nutikę, jei nebūčiau gėręs. Trečiasis vaikas gimė, kai aš jau nebegėriau. Auga visai kitas žmogus, kovojantis už savo nuomonę, laisvas mąstyti taip, kaip jam norisi. Žaisti su vaiku man dabar - pats didžiausias stebuklas, kokį tik gali gauti iš gyvenimo."

Dugnas

Prie stalo susėda ką tik atvykę svečiai: Žanas su žmona Lina ir dviem vaikučiais. Žanas taip pat yra vienas šios sodybos įkūrėjų, tačiau šeimos reikalai privertė gyventi atskirai. Atvažiuoja čia pasisvečiuoti - palaikyti sveikstančių vyrų dvasios.

Kodėl Remigijus ir Žanas įkūrė sodybą likimo broliams? Tikriausiai to nepadarytų žmogus, kuris nebuvo alkoholio liūno dugne. Šiems vyrams gyvenimas pasiuntė ne vieną išbandymą, po kurių tapo aišku - mūsų šiame pasaulyje jau nebeturėtų būti, nieko savo neturime, tačiau vis dar esame.

Su tokiomis mintimis Remigijus užleido vieną savo butą Šiauliuose benamiams apnakvindinti. Tą padarė ir Žanas, tik Klaipėdoje. Vėliau, kai sutaupė šiek tiek pinigų, stebuklingai pigiai nusipirko sodybą Butkiškėje. Stebuklas tas, kad net ir labai stengiantis nepavyko rasti sodybos. Kai viltis buvo beveik užgesusi, kažkas pasiūlė nuostabų vienkiemį su Smetonos laikų akmeniniais ūkiniais pastatais.

Remigijus ir Žanas iš patirties žino, ko reikia alkoholio nustekentam žmogui, netekusiam ne tik šeimos, bet ir pastogės. "Jam svarbiausia žinoti, kad yra ne vienas. Kiekvienas galime dėl jo kažką padaryti. Tu gali nevaryti iš laiptinės į žiemą. Aš galiu prieiti ir pasakyti - broli, tu esi mylimas ir esi ne vienas."

Remigijus prisiminė ir padiktavo užrašą laiptinės skelbimų lentoje: "Gerbiamieji namo gyventojai, mūsų laiptinėje apsigyveno benamis. Jis vagia mūsų kilimėlius ir ant jų miega. Pamatę tokį "svečią" nedelsdami skambinkite policijai."

Sodybos įkūrėjai įsitikinę, kad jokie reabilitacijos centrai ir ES struktūros nepajėgios grąžinti benamį į normalų gyvenimą: "Tokie žmonės apsistato "sienomis", nes juos išdavė artimiausi žmonės. Nė vienas prie konteinerio neatsidūrė per dieną. Gėdos jausmas, o paskui ir žmogiškumas dingo pamažu ir įsigalėjo ilgam. Tačiau Dievui tas benamis toks pat svarbus, kaip ir profesorius ar milijonierius."

Sibiro mokykla

Žanui teko pabuvoti įvairiuose liūnuose, pasiekti giliausius dugnus. Būdamas paauglys bandė vietą po saulę išsikovoti jėga, nusikalsdamas. Aštuoniolikmetis svajojo apie nupjautvamzdį šautuvą arba Kalašnikovo automatą. Alkoholis, cigaretės, žolė ir kalėjimas.

Žanas turėjo daug tikrų gelbėtojų. Vienas jų - velionis Tėvas Stanislovas. Jis kartą pasakė: "Būk dėkingas Dievui turėdamas ligą. Ir patikslino - kai jūsų klyneliai sušlampa, galva nulinksta."

Dar prieš krikštą Žanui teko atlikti bausmę viename Sibiro kalėjime: "Sukau visokius reikaliukus Maskvoje. Ukrainiečių mafija nužudė vieną mūsų draugą. Važiavome būriu keršyti, bet mus suėmė. Laukiau teismo žinodamas, kad man gresia bene dešimt metų kalėjimo. Per teismą pasakiau, kad atsisakau advokato - Dievas yra mano advokatas ir teisėjas. Pripažinau kaltę. Paskui įvyko tai, ko niekada nesitikėjau - manęs ginti stojo pats teisėjas ir nukentėjusysis. Gavau trejus metus. Beveik pusę jau buvau atsėdėjęs."

Žaną išvežė į vieną Sibiro kalėjimų, kuriame ir atliko bausmę. Čia sulaukė netikėto svečio - močiutės. Ji atvežė paskaityti Bibliją. Žanas skaitė ir stengėsi įsigilinti į kiekvieną posakį, kuriems nenorėjo pritarti. Lygiagrečiai skaitė rytų filosofines knygas. Rasdavo daug bendro, tačiau ir dvejonių netrūko.

Atlikęs bausmę Žanas grįžo į gimtinę, tačiau nesugebėjo atsispirti alkoholiui, cigaretėms, kol vieną dieną sustojo širdis: "Spėjau tik mintyse ištarti, atleisk, Dieve, nepasinaudojau gyvenimu."

Tačiau Žanas atsigavo. Tiesos ieškoti nuvyko pas vienuolį brolį Gediminą. Žanas liko Pakutuvėnuose stebėti vienuolių, ir pats greitai užsimanė juo tapti. Kartą brolis Gediminas parodė kryžių ir paklausė, kas čia? Žanas atsakė - Jėzus. "Tai ir sek juo, o ne mane persekiok", - tarė brolis pranciškonas.

Gediminas taip pat uždraudė Pakutuvėnuose besigydančius alkoholikus ir narkomanus smerkti dėl jų nuodėmių. "Bet ar ne teisybę aš jiems sakau", - paklausė pasipiktinęs Žanas. "Teisybę, tačiau po tokios tavo teisybės vos spėjame gydyti", - atkirto vienuolis. Po šio pasakymo Žanas visada pagauna save už liežuvio, jei staiga pradeda kalbėti apie kitų, o ne savo problemas.

Tašką religinėms abejonėms Žano gyvenime padėjo Tėvas Stanislovas, kartą pamatęs jį skaitantį krišnaitų literatūrą: "Paklausė, ką skaitau - atsakiau, kad Rytų išmintį. Tėvas Stanislovas ramiai atsakė - a, gerai, atnešk po pietų - sudeginsim. Gerai, kad ši knyga tave atvedė pas Jėzų, bet kiek iš kitų planetų negrįžta. Už tave, vaikeli, jau atfilosofuota ir atkentėta. Tau beliko - mylėti."

Fechtuotojas Petras

Pietūs. Visą savaitę maistą gamino Petras. Kitą savaitę ši misija teks kitam likimo broliui. Petras išpilsto tirštą ryžių sriubą. Remigijus sukalba maldą ir paprašo palaiminimo visiems, kurie dabar neturi ko valgyti, nežino, kur nakvos, pradeda dar vieną girtuoklio dieną.

Maisto nepritrūko net svečiams. Dėl to Petras labai džiaugiasi. Čia vyras atvyko iš Panevėžio, kur jau dvejus metus gyveno laiptinėse, maitinosi atliekomis iš šiukšlių konteinerių. Į Butkiškę Petrą atvežė vienuolė.

Tris diplomus turintį Petrą artimieji išvarė iš namų, neapsikentę nuolatinio girtavimo. "Turiu santechniko, šaltkalvio ir trenerio diplomus", - vardijo Petras, vos pakeldamas dešiniąją ranką - dirbant miške rąstas nutraukė sukamuosius raumenis. Dantis išspardė pramogaujantys jauni turčių vaikeliai. Greičiausiai už tai, kad nakvojo jų laiptinėje. Kurį laiką rado prieglobstį Panevėžio ligoninės laiptinėje. Vakare eidavo tarsi ligonių lankyti. Palipėdavo laiptais iki pat viršaus - ten lankydavosi tik valytoja - ir pernakvodavo. Dažnai tekdavo maitintis vien obuoliais, kuriuos vogdavo iš sodų. Širdies skausmą ramino alumi ir degtine.

Vieną dieną nebeiškentė alkio. Nuėjo prie moterų vienuolyno, pasibeldė ir paprašė: "Duokit nors duonytės." Duris atidariusi vienuolė paskambino artimiesiems, tačiau šie atsakė nežinantys, kaip padėti. Nuvežė Petrą į Butkiškę. Vyrui labai svarbu, kad jį tokį pasitaisiusį pamatytų sesuo - vienintelis jam artimas žmogus: "Ji nepatikėtų, kad esu blaivus ir pats verdu valgį dešimčiai žmonių."

Nelabasis visuomet budi

Žilvinas pirmą kartą prisipažino esąs alkoholikas 2000-aisiais. Tačiau iki šiol vis atkrenta. Štai ir dabar - pagyvens Butkiškėje iki kito penktadienio ir išlėks. Duok Dieve, kad vėl neužgertų. Vilniuje Žilvino laukia gyvenimo draugė. Ji pasakė, esi labai laukiamas, bet tik blaivus.

Žilvinas kadaise labai norėjo tapti gydytoju. Dėl lengvesnių pinigų nesugebėjo baigti labai atkakliai siektų studijų universitete. Per alkoholį gyvenime prarado viską. Žilvinui ir dabar, vos tik pagalvojus apie alkoholį, pradeda drebėti rankos: "Nereikia ir gerti, pilstyti negaliu. Buvau ilgai gėręs, o atvykęs čia dar "susipyliau" du bokalus. Tris dienas buvo labai blogai, net prašiau tablečių. Bet dirbi, kruti ir po truputėlį išsivaikščioji, atsigauni."

Septynerius metus negeriantis Remigijus pritaria Žilvimui: "Nelabasis niekada nemiega. Kartą bandžiau save apgauti. Prieš akis - "Dainavos" butelis. Aplinkui nieko nėra. Galvoju, jau tiek metų praėjo. Turbūt ir skonis, ir kvapas pasikeitė. Paėmiau butelį - etiketė tokia pati. Pradariau - kvapas nė kiek nepasikeitęs. Svarstau toliau: turbūt skonis tai tikrai pasikeitė, pridėjo kokių naujų žolelių. Jau kėliau butelį prie lūpų - bent lašelį paragauti - ir atsitokėjau. Ką aš noriu sau įrodyti? Šiam gėrimui alergiškas. Aš nuo jo mirštu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"