TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gyvenimas Orvidų sodyboje nesustojo

2009 11 09 0:00
Keturių hektarų sodybos pėsčiomis greitai neapeisi. Palmyrai gelbsti dviratis.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Garsioji Viliaus Orvido sodyba, buvusi dvasiniu prieglobsčiu daugeliui nepritampančiųjų prie sistemos, visuomenės ar gyvenimo, kitus žavėjusi tiesiog savo nepaaiškinamai keista aura, nors ir gerokai pasikeitusi, tos buvusios traukos nepraranda ir šiandien, praėjus septyniolikai metų nuo Viliaus mirties.

Kas Orvidų sodyboje lankėsi prieš dešimtmetį ar dar anksčiau, prisimena visai kitokį vaizdą. Nuo plento Plungė-Skuodas netoli Salantų šios vietos neįmanoma buvo nepastebėti, iš tolo plyname lauke buvo matyti didžiulis akmenynas. Dabar viskas skendi medžių karalijoje, akmenys tarsi mažesni atrodo, daug kas užžėlė kerpėmis ir samanomis. Matyt, tokio vaizdo Vilius tikėjosi, nes pats tuos medžius kadaise ir sodino.

Ši ūksmė ir galimybė pasislėpti anksčiau būtų labiau pravertusi, nes sovietmečiu pasklidus gandui apie akmenimis susidomėjusį keistuolį saugumiečiai čia nuolat šmirinėjo bandydami išsiaiškinti, kas už to pomėgio slypi, kokie čia žmonės renkasi, ką veikia ir daro, apie ką kalbasi. Ši vieta buvo žinoma kaip akmenų muziejus po atviru dangumi, tačiau pusiau slaptai ji tapo neformaliu dvasiniu bendraminčių susibūrimo centru. Oficialus šios vietos statusas dabar - visuomeninės paskirties sodyba.

Globoja sesuo

Kai prieš septyniolika metų mirė jos įkūrėjas Vilius, tada teturėjęs 40 metų, sodyba, kurios neįmanoma pamiršti, vis tiek traukė žmones. Ir tuos, kurie čia jau buvo viešėję, ir šio kampelio nemačiusius keliauninkus ar šiaip pakeleivius. Devynerius metus viskas sukosi tarsi iš inercijos, čia gyveno Viliaus mama, brolis. Tačiau kai nuolat į sodybą kaip į muziejų kasdien užsuka žmonių, kažkam reikėjo perimti visą jos priežiūrą. Prieš aštuonerius metus su vyru ir trimis vaikais iš Palangos čia gyventi atsikėlė Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė, jauniausia iš šešių Orvidų vaikų. "Reikėjo prisiimti naštą, gelbėti, tvarkyti visą didelę teritoriją, tai mes ir grįžome čia, - pasakojo Palmyra. - Mano vyras - iš to paties kaimo, anksčiau dirbo pas tėvuką." O tėvukas - liaudies meistras Kazimieras Orvidas - akmeninius antkapius ir skulptūras darė, šį polinkį paveldėjęs iš savo tėvo Jono, kitados Salantų bažnyčią stačiusio ir čia gyventi pasilikusio.

Apie meilę

Kaip sakė Palmyra, jokių nurodymų, kaip tvarkyti sodybą, Vilius nepaliko, nes mirė labai staiga ir netikėtai. "Mes nieko ir nekeitėme. Tik nugriuvusias skulptūras ir akmenis sukilnojome, sutvirtinome, - pasakojo Palmyra. - Pastatę keletą vasarinių namelių ir turėdami kur apgyvendinti žmones, pradėjome rengti skulptorių plenerus. Dažniausiai į juos atvyksta Viliaus draugai ir bičiuliai. Akmeninių bei medinių skulptūrų sodyboje nuolat daugėja."

Ant vieno iš darbų užrašyti žodžiai: "Meilė niekada nesibaigia" tarsi primena apie Viliaus meilę kiekvienai čionai atklydusiai sielai. Pasak sesers Palmyros, Vilius pirmiausia nuo akmenskaldžių pradėjęs gelbėti akmenis, paskui čia, jų prieglobstyje, gelbėjo žmones. "Tuomet jaunimas jau narkotikų buvo pradėjęs ragauti. Kiek tokių Vilius yra į dorą atvertęs, kiek jų nuo klystkelių išgelbėjęs! Ne vienas nepritapęs prie gyvenimo paskui vienuoliu tapo, savo pašaukimą rado. Ir dabar kartais pas mus apsilanko, išsipasakoja, - prisiminė pašnekovė. - Vilius yra labai daug gero padaręs. Vis pagalvoju, gerai būtų, kad tie, kuriems jis artimas buvo, kurie jį prisimena, atvažiuotų ir padėtų sutvarkyti sodybą."

Šis iš aukštai Dievo akies trikampį primenantis žemės lopinėlis užima 4 hektarus. Palmyra prisipažįsta, kad jų šeima nespėjanti visko tvarkyti. "Viename gale žolę pjauni, o kitame jau vėl priželia, medinės skulptūrėlės dūla. Ir krūmus genėti reikia, kitaip viską užgožtų, - pasakojo moteris. - Kartais rengiame talkas, kaimynus pasikviečiame. Bandėme prašyti valstybės paramos, bet supratome, kad nieko neišprašysime. Gerai, kad patys turime šiokį tokį verslą, tai po truputį judame."

Naujas centras

Šiemet sodyboje iškilo nemažas naujas pastatas, kuriame vyks įvairūs renginiai. "Norime čia įkurti kultūros centrą, atvykusieji galėtų ir filmų apie Vilių bei sodybą pasižiūrėti - turime jų ne vieną. Žmonėms tai įdomu", - ateities planais dalijosi Palmyra.

Vienas filmų, tiksliau, jo autorius - menotyrininkas Leonidas Bazanovas iš Maskvos - sodybą yra išgelbėjęs nuo visiško sunaikinimo, kai taip buvo nusprendusi 1983 metais čia apsilankiusi vyriausybinė liaudies meno specialistų komisija. "Valdžiai tada atrodė, kad nieko vertingo čia nėra, netgi pavojinga žmonėms tarp akmenų vaikščioti, ir liepė viską sunaikinti, - prisiminė Palmyra. - Kadangi dauguma kryžių jau buvo pašventinti, daryti tokius darbus melioratoriams rankos nekilo. Tada gąsdino, jog karinę techniką atsiųs. Ir jau būtų atsiuntę, tačiau išgelbėjo tas maskvietis, filmą apie sodybą sukūręs." Jo pastangomis iš Maskvos buvo gautas nurodymas palikti mus ramybėje.

Palmyra naujame pastate planuoja ir kavinukę atidaryti, nes lankytojų čia, ypač vasarą, kasdien netrūksta. "Į lankytinų šio krašto objektų sąrašą esame įtraukti. Visi mus žino. Keista, kad užsieniečiai net kelio neklausdami pagal žemėlapį sodybą randa be jokio gido", - pasakojo ji.

Palmyros šeima ne tik visu ūkiu rūpinasi, bet ir turistus priiminėja. Tai irgi atima laiko. "Kai dar mama gyva buvo, ji mėgdavo su atvykėliais bendrauti, ypač jei kas iš jos gimtosios Aukštaitijos atvažiuodavo. Viską jiems išpasakodavo, aprodydavo, aukštaitiškai su jais šnekėdavosi, išbučiuodavo visus. Labai mylėjo savo krašto žmones. Pati taip ir neišmoko žemaitiškai, - prisimena Palmyra. - Mama mirė praėjusį pavasarį, sulaukusi 95 metų, būdama šviesaus proto." Tėvas anapilin iškeliavo anksčiau už Vilių, 1989 metais.

Vienišių traukė akmenys

Rodydama Viliaus kurtą akmenų karaliją Palmyra pasakojo: "Jis nuo mažens buvo vienišius. Kartu į mokyklą Salantuose eidavome, tarp mudviejų tik dvejų metų skirtumas, jauniausi šešių vaikų šeimoje. Pamenu, oi, kaip jis nenorėjo mokyklos lankyti, kančia jam buvo tarp žmonių. Vis prasimanydavo, kaip nuo pamokų išsisukti. Jam geriau kur nors vienam, - prisimena Palmyra. - Taip ir liko pas tėvuką prie akmenų."

Kai sovietmečiu įsismarkavo melioratoriai, rovė iš aplinkinių gamtos kampelių medžius sausuolius, vežė akmenis iš laukų į Darbėnų skaldyklą - didino ariamus plotus, Vilius gražesniuosius veždavosi į sodybą. "Kitam žmogui akmenų neįsiūlysi, niekam nereikėjo, kad žemę užimtų, o Vilius vaikščiodamas po rieduliais nusėtus laukus gražesnius paženklindavo, kad tik neišvežtų, - pasakojo Palmyra. - Melioratoriai žinojo, kad Orvidui akmenų reikia, ir patys įdomesnių radę pasiūlydavo. Tik už atvežimą reikėdavo sumokėti. Tėvukas kaip bankininkas buvo, finansuodavo. Dabar atvyksta ir tie patys melioratoriai savo akmenų pažiūrėti, prisimena, su kiek traktorių kurį yra ištraukę."

Vilius su tėvu iš vienų akmenų paminklus, iš kitų skulptūras darė, dar iš kitų sudėliodavo mistines mitologines kompozicijas. Taip kūrė kiekvienam vis kitokių minčių keliantį nenusakomą simbolių ir abstrakcijų chaosą. Jo akmenų užuovėja ne vienam teikė dvasinę ramybę. Ir nebylūs akmenys atklydusius ramino, ir Viliaus išmintis.

Kaip prisimena Palmyra, į sodybą, kurioje netrūksta religinės tematikos skulptūrų ir krikščioniškos meilės kiekvienam, gana keistai ir konservatyviai žvelgė Bažnyčia. Nors Vilius, priėmęs Lietuvos mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, gyvenęs kaip tikras krikščionis - nė vieno neatstūmęs, neskirstęs žmonių nei pagal tikėjimą, nei pagal pažiūras, suteikęs pastogę pasiklydusiems gyvenime asmenims, nelabai buvo suprastas kunigų. "Gal jiems atrodė, kad čia kokia nors sekta veikia. Tik gerokai vėliau, minint kažkelintas Viliaus mirties metines, jau išdrįso ir atvyko paprašyti laikyti šv. Mišių prie Viliaus sukrauto akmeninio altoriaus po atviru dangumi. Anksčiau vengdavo, vis sakydavo: "Turim atsiklausti vyresnybės", - prisiminė Palmyra. Ir ilgai čia nevažiavo.

Pasak dabartinės sodybos šeimininkės, niekas negali suskaičiuoti, kiek čia akmenų guli. "Vien akmeninių skulptūrų daugiau kaip penki šimtai", - sakė ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"