TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gyvoji archeologija: iki Mindaugo ir po jo

2010 07 07 0:00
Inscenizuotame mūšyje lietuviai vilkėjo grandininiais šarvais, nuo smūgių saugojosi mediniais skydais.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vakar Kernavėje baigėsi tris dienas šurmuliavusios XII kartą rengtos Gyvosios archeologijos dienos - tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis. Valstybės dienos proga čia buvo galima sužinoti, kaip gyventa proistorės ir viduramžių laikais. Archeologijos entuziastai demonstravo senuosius buities ir karo įrankių gamybos būdus, su lankytojais dalijosi amatų paslaptimis.

Pasižvalgius po Kernavėje įsikūrusias akmens, bronzos arba dar kitaip vadinamo žalvario bei geležies amžiaus gyvenvietes, po viduramžių meistrų inscenizuotas dirbtuvėles, galima susidaryti vaizdą, kad to meto žmonės buvo daug sumanesni už mus. Tai, ką net nesusimąstydami, kaip daiktas padarytas, įsigyjame prekybos centruose, senųjų laikų gyventojai mokėjo pasigaminti patys. Iš pradžių tai buvo būtiniausi daiktai - jokios prabangos ir pertekliaus.

Be titnago neišsiversdavo

Žmogui svarbiausia buvo mokėti susimedžioti žvėrį, pasigaminti valgį, drabužį ir apavą, apsirūpinti buities rakandais bei apsiginti nuo priešų. Ir dar gyvenimą praskaidrinti muzikos garsais. Pasirodo, kauliniais pagaliukais daužomi skambėdavo net titnago gabalai, sumedžiotų žvėrių ragai. Viską, ką gamtoje rasdavo, senovės žmonės gebėdavo pritaikyti. Pavyzdžiui, Egidijus Virbašius, be kitų savo rodomų archajinių muzikos instrumentų, pūtė ir tikro tauro, Europoje išnykusio prieš tris šimtus metų, ragą. Kaip pasakojo meistras, pats gaminantis ir liaudies muzikos instrumentus, Lenkijoje iškastą tauro ragą iš prekeivių nusipirko už tris šimtus eurų. Ir dabar jis ne muziejuje dūla, o juo per įvairius renginius grojama. "Instrumentą pasidaryti išėmus geluonį nėra labai sudėtinga", - teigė meistras.

Iš Vokietijos atvykęs gyvosios archeologijos entuziastas, Kernavę pamėgęs jau daugelį metų, Jeanas-Loupas Ringotas rodė, kaip titnagu išgauti ugnį, ir lankytojams leido skambinti didelių titnago gabalų "metalofonu".

Vėlyvojo paleolito laikotarpiu žmonių atrastas titnagas tapo tikru išsigelbėjimu. Iš jų ir strėlių antgalius darė, gremžtukus kailiui, medžiui apdoroti gamino. Kai pamatai, kaip archajiniu būdu Ruslanas Aranauskas besisukantį gintaro gabalėlį į aštrų titnagą gludino, iškart pasidaro aišku, kaip senovėje žmonės susiverdavę apvalius vėrinius.

Puodynės lyg termosėliai

Vilniaus puodžių cecho meistrai pristatė neolito (akmens amžiaus pabaigos) laikų keramiką. Patys atkūrę Narvos ir Pamarių kultūrų keramikos gamybos būdus, jie stebėjosi to meto puodžių sumaniomis darbo technologijomis. Visame Rytų Pabaltijyje gyvenę Narvos kultūros atstovai rado būdą, kaip dirbinius pagaminti tvirtus ir kartu lengvus - primaišydavo sraigių kiautelių ar šieno trupinių, mėšlo. Degant gaminį priemaišos sudegdavo, viduje atsirasdavo kiaurymių. Tokie indai būdavo lengvi, kartu gerai laikydavo šilumą (lyg savotiškas to meto termosas). Pasak meistro Dainiaus Strazdo, tais laikais buvo populiarūs smailiadugniai puodai. Tokia forma, matyt, prigijo nuo lig tol naudotų odinių maišų vandeniui.

Dėžutes iš beržo tošies lankytojams rodžiusi žemaitė Jūratė Miliauskytė gaminius gyrė dėl puikių jų savybių - sidabro papuošalai juose nejuoduodavę, net blizginti nereikėdavę.

Mezgančios moterys aikteldavo stabtelėjusios prie valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos pristatomos natūraliais augalų dažais nuspalvintų vilnonių siūlų kolekcijos. Pasirodo, gailiais galima išgauti įvairių rusvų atspalvių, liepžiedžiais dažyti siūlai tampa rausvi, sidabražole - pilki, ramunėlėmis - žalsvi, o bruknių lapais - rudi.

Viduramžių valgiai - be bulvių

Šių dienų žmogui šiek tiek keistoka matyti viduramžių valgius... be bulvių, kurių patiekalai dabar laikomi tradiciniais lietuviškais. Bulvės išpopuliarėjo, tačiau tai tikrai ne archajiškiausias lietuviškos virtuvės produktas. Kitados lietuviai išsiversdavę su duona, įvairių grūdų košėmis ir mėsa. Manoma, kad duonos suvalgydavo daug - maždaug po 1,5 kg kepalo kasdien. Populiarios būdavo pupos, žirniai, grikiai, Europoje vadinti juodaisiais ryžiais. Iš pradžių manyta, kad juos į Lietuvą atnešė mongolai, totoriai, bet paskui paaiškėjo, kad jais žmonės gardžiuodavosi daug anksčiau. Už avižinę košę, pamėgtą dar viduramžiais, turime būti dėkingi totoriams, kurie avižomis savo arklius šėrė.

Makaronų išpopuliarėjimas Lietuvoje - Bonos Sforzos, karaliaus Žygimanto Senojo žmonos, nuopelnas. Į Europą XIII amžiuje iš Kinijos atkeliavę makaronai Lietuvą pasiekė viduramžių pabaigoje, XVI amžiuje. Dabar žinoma lazanija tada buvo tik aristokratų patiekalas. Dvarų virtuvėje puodus sluoksniuodavo virtais makaronais ir grybų bei mėsos mišiniu, šaudavo į krosnį, paskui išversdavo sušutusį jų turinį ir kaip tortą papuošę dėdavo ant stalo.

Senosios medicinos privalumus aiškino Kauno medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus atstovai, labiausiai visus traukę 27 žolelių mišiniu, kurį užpylus degtine galima pačiam pasigaminti tradicines "trejas devynerias" - vaistą virškinimui gerinti.

Į "praktiką" - Livonijos pakrašty

Geležies amžiaus odos apdirbimo būdus rodančių meistrų lankytojai, dažniausiai medžiotojai, teiravosi, kaip kailį tais laikais be chemijos išdirbdavę, kaip šerius ar plaukus šalindavę. "Barstydavo pelenais, dumble mirkydavo ir titnago gremžtukais braukydavo, - pasakojo žinovai. - Ir vis reikėdavo ant rėmo tempti, kad kailis nesusitrauktų. Be to, iš sumedžioto žvėries beveik nieko neišmesdavo - net sausgysles panaudodavo vietoj stipraus siūlo, titnago antgalius ant strėlių rišdavo, o kitame gale plunksneles, kad geriau skrietų, tvirtindavo."

Archeologijos entuziastai iš Latvijos demonstravo grandininius šarvus, po jais dėvimas storas kanapių pluošto liemenes ir ginklus. "Kalavijai neturėjo būti sunkūs, apie 800 gramų tesverdavo. Sunkiausias - iki pusantro kilogramo, kitaip jais smagiai nepamojuosi, - pasakojo XI amžiaus kalavijo, esančio Palangos gintaro muziejuje, kopiją pasigaminęs latvis Artis Abolštinas. - Kaip valdyti šiuos ginklus - specialus menas. Jau XV amžiuje buvo leidžiami paveikslėlių - savotiškų to meto komiksų - vadovėliai, vaizdžiai aiškinę kovos technikas. Kronikose rašyta, kad tais laikais į mūsų kraštą, Livonijos rytinį pakraštį, vykdavo jauni riteriai iš Europos, nes čia buvo galima kovose pasižymėti, užsirekomenduoti. Tai jiems buvo tarsi savotiška praktika - iš vadovėlių išmoktus kalavijų valdymo būdus išbandyti."

Žvangėjo kalavijai

Viena įdomesnių vizualių eksperimentinės archeologijos festivalio atrakcijų - surengta 1279 metų kryžiuočių žygio į Kernavę inscenizacija. Tais metais Livonijos ordino riteriai kunigaikščio Traidenio žemes apiplėšė, tačiau lietuviai juos prie Dauguvos upės pasivijo ir atkeršijo. To meto kronikos rašė, kad nuo lietuvių rankos žuvo Livonijos ordino magistras Ernestas, 71 riteris ir daugybė karių. Per šventę žiūrovai galėjo įsitikinti, kaip buvo nelengva kepinant saulei vyrams mojuoti kalaviju apsivilkus iki 30 kilogramų sveriančiais metaliniais nuo karščio įkaitusiais šarvais, vilkėti minkštus šiltus pošarvius. Po tokio inscenizuoto mūšio nugalėtieji, pavargę ir pievoje išgulę "kryžiuočiai" niekur nesitraukė - laukė, kol juos apšvarinę lietuviai (laimėtojai ginklus susirinko) ir iš mūšio lauko išneš. Suprantama, nuo išguldytų priešų ir šarvus nuimdavo - per kitus mūšius pravers. Tad viduramžiais jie visose šalyse buvo beveik vienodi - grandininiai ir plokšteliniai.

Trumpai

* Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas (1200-1263 metai) pirmąkart paminėtas 1219 metais, kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos, vadinamosios Lietuvos žemės, kunigaikščių.

* 1251 metais Mindaugas apsikrikštijo ir užsitikrino Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą.

* Tais pačiais metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) popiežiaus Inocento IV surašyta bulė Lietuvą paskelbė katalikiška karalyste.

* Po krikšto mainais už taiką ir Lietuvos tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, dalį Žemaitijos, pusę Dainavos, visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, vėliau - ir visą Žemaitiją, Skalvą, Dainavą.

* 1253 metų liepos 6 dieną, arba birželio 29 dieną, Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliene.

* Padrąsintas Durbės mūšio, vykusio 1260 metų liepos 13 dieną (per jį žemaičiai ir iš Vokiečių ordino perbėgę kuršiai sutriuškino kryžiuočius), bei pakurstytas kunigaikščio Treniotos Mindaugas 1261 metais atsimetė nuo krikščionybės, išvijo iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius, susigrąžino savo paties ordinui užrašytą Žemaitiją, vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

* 1263 metais Mindaugą nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškart tapo Treniota.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"