TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Gyvūnų skriaudėjams įstatymai nebaisūs

2007 11 24 0:00
Dauguma keturkojų i "Nuarą" patenka tiesiai iš gatvės.
Autorės nuotrauka

Gyvūnų globos ir laikymo įstatymas draudžia "naminius gyvūnus padaryti benamiais". Tačiau augintinių skriaudėjai yra beveik nekontroliuojami ir labai retai - baudžiami.

Po kaimų laukus ir miestų gatves lakstantys benamiai gyvūnai žmones veikia dvejopai. Vieniems jie sukelia gailestį, kitiems pažadina agresiją. Reakcija paprastai priklauso nuo išsiauklėjimo, moralinių vertybių ar tiesiog žmogiškumo.

Liūdna statistika

Kad įstatymas draudžia gyvūną išvaryti iš namų, gerai supranta kiekvienas suaugęs žmogus net ir jo neskaitęs. Vaikai intuityviai jaučia, jog skriausti silpnesnių už save nevalia. Žinoma, jei nemato netinkamo pavyzdžio.

Į Alytaus regiono gyvūnų globos namus "Nuaras" kasdien vidutiniškai patenka po 15 šunų ir 10 kačių. Kai kuriuos anksčiau mylėtus ir prižiūrėtus gyvūnus atneša patys šeimininkai. To priežasčių būna įvairių: šeimininkai pasiligojo ar pasikeitė jų gyvenimo sąlygos, augintiniai nuseno, sunkiai ir nepagydomai susirgo ar tiesiog tapo nebereikalingi, nes sukėlė daug papildomų rūpesčių. Tačiau dauguma gyvūnų į "Nuarą" patenka tiesiai iš gatvės.

Per mėnesį gyvūnų globos namuose laikinai priglaudžiami apie 80 kačių ir šunų. Maždaug ketvirtadaliui jų pavyksta rasti naujus šeimininkus. Likusieji tiesiog yra pasmerkti žūčiai.

Anot gyvūnų globos namų administratorės Irenos Baranauskienės, tokia išeitis pasirenkama todėl, kad apgyvendinti visų į "Nuarą" patenkančių gyvūnų yra neįmanoma. Teritorija - vos apie 15 arų. Joje turi tilpti nedidelis administracinis pastatas, gyvūnų voljerai lauke ir šiltesnės patalpos pastate.

"Būtų gerai, jei turėtume kelių hektarų plotą kaip panaši įstaiga kaimyninėje Lenkijoje. Tada vienu metu galėtume apgyvendinti apie pusantro tūkstančio gyvūnų. Teritorija būtų atokesnėje vietoje, kad šalia gyvenantiesiems nekiltų jokių problemų. Tačiau mūsų tikrovė yra kitokia. Net geros sąlygos vargu ar užkirstų kelią, kad gyvūnai būtų neišmesti į gatvę. Turėtų pasikeisti žmonių požiūris", - sakė I.Baranauskienė.

Gyvas žaislas

Tikriausiai kiekvienas esame žavėjęsis mažučiais pūkuotais kačiukais, meiliais šuneliais, ėmę juos ant rankų ir glaudę prie savęs. Vaikams, pamačius tokius žavius gyvūnėlius, iš karto ima blizgėti akys - juos užvaldo nuoširdus noras namie turėti gyvą žaislą.

Savo mažylius beatodairiškai mylintys tėvai dažnai tenkina jų norus - šuniukas ar katinėlis netrukus apsigyvena šeimos namuose. Gerai, jei vaikų tėveliai patys myli gyvūnus ir įvertina, kad jie teikia ne tik didelį džiaugsmą, bet ir sukelia daug rūpesčių, kartais - net nepatogumų.

Neretai girdime: "Pasidžiaugs kiek, ir išvešime į kaimą ar kam nors padovanosime". Gerai, jei gyvūnėlis patenka į kaimą ar pas naują šeimininką mieste. Tačiau dauguma gyvūnų, priglobtų vadovaujantis tokia motyvacija "kol atsibos", atsiduria gatvėje ir tampa niekam nereikalingi. Jie ujami, mušami, pasiligoję platina ligas. Kaimuose gyvenantys žmonės nežino, kaip apsiginti, kai suvargę šunys ir katės artinasi prie sodybų, tikėdamiesi gauti bent menką kąsnelį ėdalo, rasti užuovėją nuo šalčio ir lietaus.

Anot gyvūnų globos namų darbuotojų, dar galima suprasti, kai vaikas, neatsiklausęs tėvų, į namus parsineša kieme rastą gyvūną, ir tėvai tam pasipriešina. Tačiau kaip paaiškinti suaugusiųjų poelgį, kai jie lengva ranka savo atžaloms parneša gyvūną, kad vaikai pasidžiaugtų, ir po kelių dienų ar savaičių išgena jį lauk.

Pavyzdys auklėja

Vaikas, matydamas, kaip elgiasi tėvai, ir pats ima taip elgtis.

Alytiškė Edita LŽ pasakojo, kad kai jos šešiametė dukra paprašė leisti auginti šuniuką, tėvai sutiko, tačiau su vienintele sąlyga - mergaitė turės pati augintiniu rūpintis. Mergaitei šunelio priežiūra tapo charakterio grūdinimo mokykla. Į lauką savo keturkojo draugo ji nevesdavo tik tada, kai sirgdavo.

"Galėjome ir mes lauke pavedžioti augintinį, pasirūpinti juo, bet to nedarėme sąmoningai siekdami, kad dukra suprastų, jog ji atsakinga už savo draugą, kad jos pareiga juo rūpintis. Jei tėvai elgiasi priešingai, vaikams susiformuoja įprotis savo pareigas ir rūpesčius permesti kitiems, jie neišmoksta savarankiškai įveikti sunkumų", - teigė Edita.

Gėda gerumo

Veterinarijos gydytoja Jurgita Remeikaitė per aštuonerius savo darbo metus susidūrė su labai įvairiais keturkojų pacientų šeimininkais.

Anot specialistės, pirmiausia skiriasi kaimo ir miesto gyvūnų augintojai. Pasitaiko atvejų, kad ir mieste gyvenantis žmogus, savo negaluojančiam augintiniui iškvietęs gydytoją, tarsi nepatogiai jaučiasi dėl savo gerumo. Tokiems žmonėms kažkodėl būtų gėda prieš pažįstamus, jei šie sužinotų, kad šuniui ar katei buvo kviestas gydytojas, pirkti vaistai. Tačiau kaimo gyventojams tai itin būdinga. Gavusi kvietimą į kaimą, jei prireikia paklausti kelio, J.Remeikaitė jau nebesako, kokiu tikslu ieško reikiamos sodybos. Ji taip siekia rūpestingus gyvūnų šeimininkus apsaugoti nuo galimos pajuokos.

"Manau, kad taip yra todėl, kad jie augo aplinkoje, kurioje rūpintis tokiais menkais padarėliais kaip šunys ar katės buvo laikoma gėdingu dalyku. Malonu, kad padėtis keičiasi į gera", - teigė J.Remeikaitė.

Išgyvena stresą

Gyvūnai, turėję šeimininkus ir patekę į globos namus, ne iškart susitaiko su gyvenimo sąlygų pasikeitimu. Daugelis jų patiria stresą.

"Ilgėdamasis šeimininkų šuo ėdalo neliečia dvi tris dienas. Katės išsiskyrimą išgyvena dar sunkiau. Jos ne tik neėda, bet ir blaškosi iš vieno narvo kampo į kitą, beviltiškai bandydamos prisišaukti buvusius šeimininkus", - pasakojo I.Baranauskienė.

Dar vienas sunkiai suprantamas žmonių atsisveikinimo su gyvūnais būdas - atvežti į "Nuarą" ir palikti, kad juos užmigdytų. Suprantama, kad sunku matyti, kai ištikimas draugas miršta ant tavo rankų, bet ar taip besielgiantieji pagalvoja, kad net sunkiai sergančiam gyvūnui sunku atsisveikinti su šiuo pasauliu be šeimininko, kuriam ilgus metus ištikimai tarnavo. Nejaugi toks gyvūnas nenusipelnė būti palaidotas šeimininko? Juk užsienyje gyvūnams ir paminklai statomi.

Sunku sukontroliuoti

"Kad žiauriai su gyvūnais pasielgęs žmogus būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, būna labai retai. Per kelerius metus - vos vienas kitas. Dažniau skriaudikams taikoma administracinė atsakomybė už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimus", - pabrėžė Alytaus policijos komisariato Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkė Laimutė Jusienė.

Per 10 šių metų mėnesių Alytaus rajone surašyta 60 administracinės teisės pažeidimų protokolų, mieste - trimis daugiau. Per visus praėjusius metus rajone - 47 asmenims, mieste - 53. Tačiau net ir didėjantis pažeidėjų skaičius neatspindi tikrosios padėties. Neužfiksuota nė vieno atvejo, kad būtų nubaustas žmogus, į gatvę išvaręs gyvūną. Taip pat nenubaustas nė vienas asmuo už tai, kad vos tik gimusius kačiukus ar šuniukus užkasė ar paskandino, nors toks elgesys taip pat draudžiamas.

"Labai sunku nustatyti šeimininkus, žiauriai pasielgusius su gyvūnais, nes nei šuo, nei katė negali pasiskųsti, kas jį išvarė iš namų", - sakė policijos pareigūnai.

J.Remeikaitės nuomone, bene vienintelė išeitis yra keisti visuomenės požiūrį į gyvūnus, nes kontroliuoti tokius šeimininkus nėra paprasta. I.Baranauskienės manymu, savivaldybės turėtų aktyviau kontroliuoti, kaip laikomasi gyvūnų laikymo taisyklių. Nors ir deklaruojama, kad gyvūnų registracija yra privaloma, bent Alytuje tik nedidelė dalis gyventojų vykdo šį nurodymą.

"Jei visi gyvūnai būtų registruoti, jiems po oda sušvirkšta mikroschema leistų iš karto nustatyti savininką, kuris ir turėtų atsakyti, kodėl jo augintinis atsidūrė gatvėje", - teigė I.Baranauskienė.

Administratorei nesuprantama Alytaus rajono savivaldybės vadovų pozicija. Jie niekaip neranda lėšų, kad specialistai galėtų pasirūpinti valkataujančiais gyvūnais. Miestas, nors ir minimaliai, skiria šiek tiek pinigų.

"Pikčiausia, kai pasiturintis žmogus, nenorėdamas veterinarui mokėti pinigų, į "Nuarą" atveža augintinį ir prašo nemokamai jį užmigdyti, apgyvendinti globos namuose arba nedrįsdamas pats pasirodyti palieka prie durų inkščiančių šunyčių vadą. Priglaudžiame ir tokius nelaimėlius, nors globos namai skirti tik benamiams. Geriau jau taip, negu likimo valiai palikti gyvūnai", - sakė globos namų administratorė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"