TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Į Labanorą, bet ne grybauti

2014 11 24 12:54
Po gaisro atstatyta medinė Labanoro bažnyčia - miestelio puošmena. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Atšalus orams ištuštėjo Labanoro giria, kurioje rudenį baravykus visi krepšiais sėmė ir, kaip tikina vietiniai, nuo žmonių miškai skambėjo. Tačiau dabar galima ilgiau užsibūti ir apžiūrėti rekonstruotą ir atnaujintą Labanoro regioninio parko lankytojų centrą ir atstatytą sudegusią Labanoro bažnyčią.

Žiemiški orai išbaidė poilsiautojus iš Aukštaitijos nacionalinio parko. Trumpų atostogų išėjo net Labanoro klebonas. Panorus užsukti į bažnyčią sužinojome, kad kunigas išvykęs į sanatoriją Druskininkuose. Tačiau bažnyčią mums atvėrė šalia gyvenanti prižiūrėtoja. Ji aprodė bažnyčios varpinėje įkurtą mažą muziejėlį. Jame - tai, kas liko, po 2009 metų gruodžio 21 dienos gaisro. "Viskas supleškėjo per kelias valandas. Subėgom visas miestelis, bet nieko negalėjom padaryti", - pasakojo moteris. Ji prisiminė savo močiutės pasakojimą, kad kažkada Marijos paveikslas į Labanoro bažnyčią buvo arkliais atvežtas iš kažkurios sudegusios Vilniaus bažnyčios. Gaisras Labanore - lyg jį persekiojantis likimas. Dabar iš paveikslo likę tik metaliniai aptaisai. Jie eksponuojami varpinėje.

Rugsėjį Labanoro regioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja, krašto kultūros paveldo ir gamtos vertybes pristatanti ekspozicija.

Naujas siuvinėtas altorius

Po bažnyčios gaisro spauda narpliojo nelaimės priežastis. Vietiniai įsitikinę, kad gaisras buvo sukeltas tyčia. Po nelaimės tikrinant nuodėgulius bažnyčios spynos rastos atrakintos. Ir jokių ženklų apie čia kabėjusius milijonus litų kainuojančius paveikslus.

Per devynis mėnesius atstatytoje unikaliu XVIII amžiaus medinės architektūros paminklu laikytoje bažnyčioje sudegusį altoriaus paveikslą dabar pakeitė siuvinėtas tekstilininkės Margaritos Čepukienės paveikslas.

Per gaisrą visiškai nesudegė dailės paminklas "Sėdintis Kristus". Apanglėjusi skulptūrėlė eksponuojama varpinėje.

Labanoro dūda skamba kasdien

Kadaise Labanoras rugsėjo pradžioje garsėdavo Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidais. Į vadinamąją Labanorinę sugužėdavo žmonės ne tik iš girios, bet ir iš tolimesnių gyvenviečių. Didelis kermošius trukdavo kelias dienas.

Siekiant išlaikyti senas tradicijas Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos bei Labanoro seniūnijos iniciatyva kasmet su atlaidais organizuojama Labanorinės šventė. Tada suskamba ir garsioji Labanoro dūda - lietuviškas plačiai pasaulyje paplitusio dūdmaišio variantas. Ji eksponuojama ir Labanoro miestelyje atnaujintame ir šį rudenį atidarytame regioninio parko lankytojų centre. Moderniai įrengti stendai supažindina su antros pagal dydį Lietuvoje Labanoro girios įdomybėmis, gamtos bei kultūros paveldo vertybėmis, o prie Labanoro dūdai skirto stendo užsidėjus ausines galima pasiklausyti ir šio unikalaus instrumento, kuriuo buvo grojama tik pietrytinėje Lietuvos dalyje.

Ubagai užnešė?

Dūdmaišiai skambėdavo ir jų būdavo galima įsigyti Labanorinės atlaiduose. Kaip spėja etnografai, gali būti, kad šis instrumentas buvo atvežtas iš kaimyninės Baltarusijos, kur dūdmaišiai buvo plačiai paplitę. XX amžiuje tradicija groti Labanoro dūda visiškai nutrūko, manoma, kad šiuo instrumentu groti uždraudė dvasininkai. Senieji labanoriškiai dar prisimena girdėję Labanoro dūdą. Etnografai yra užrašę tokį pasakojimą: "Sakai, dūda... Ne kitaip, ubagai bus užnešę ją čia pas mus. Taigi, būdavo, rugsėjo pradžioje tik ir skubėk daržus susirinkt, nes, kai sugūra į Labanoro atlaidus, tai visur vežimai, ienos tik pakeltos: ir patręšdavo, ir ištrypdavo... Rinkoje kromelninkai, o šventoriuje ubagų rujos. Kokių tik jų neprisirinkdavo iš anksto, ir ilgai užsibūdavo! Ir su tom dūdom tik ūkia, ūkia - iki išdurnėjimo..."

Gaisro nepaliestoje varpinėje eksponuojami sudegusio stebuklingu laikyto Marijos paveikslo likučiai.

Kur vaikšto meškos

Apie Baltarusijos kaimynystę primena ne tik Labanoro dūdos kilmė, bet ir šiuose miškuose kartais pasirodančios meškos. Pasak Švenčionėlių miškų urėdijos miškininkų, jų pėdsakų neretai pasitaiko Labanoro miškuose. "Mes spėjam, kad jos ateina iš Baltarusijos, nes ten girios didesnės, tankesnės. Meškoms reikia didelių plotų, kur nesigirdi žmonių. O pas mus grybautojų juk vasarą ir rudenį pilna, - pasakojo Sigitas Švareika, Švenčionėlių miškų urėdo pavaduotojas. - Juokingiausia, kad baltarusiai įsitikinę, jog meškos pas juos ateina iš Lietuvos. Kai kartą teko su jais bendrauti, paklausiau apie meškas, man ir sako: "Pas mus tai jų nėra, bet kartais užklysta iš Lietuvos."

Praėjusį grybingą rudenį dar ilgai primins priešais Labanoro regioninio parko lankytojų centrą įsikūręs visus metus veikiantis restoranas. Čia visada į burokėlių sriubą bus įmesta sauja džiovintų baravykų, o meniu viliotinis - rudmėsių sriuba bei sviete keptos rudmėsės.

Norintiems ilgiau užsibūti Labanoro girioje yra kur pernakvoti - restorano pastate įkurti etnografinio aukštaitiško stiliaus kambariai. Šiuo metu šalia kyla ir naujas medinis viešbutukas.

Gaisras ne daug ką paliko.
Naujai įrengtas altorius.
Altoriuje - tekstilininkės Margaritos Čepukienės rankomis ir aukso siūlais siuvinėtas paveikslas.
Iš sudegusios bažnyčios likučių, pajuodusių vinių dailininkė restauratorė Teresė Blažiūnienė sukūrė naujas Kristaus kančios interpretacijas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"