TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Į medžioklę - be šautuvo ir šovinių

2009 11 17 0:00
Jūrinio erelio nuotrauka pelnė jos autoriui "Auksinio kadro" vardą.
Eugenijaus Kavaliausko nuotrauka

Ar galima patenkinti esą prigimtinę medžioklės aistrą, bet nenužudyti gyvūno? Galima! Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sparčiai populiarėja fotomedžioklė - žvėrių ir paukščių šaudymo alternatyva bei gamtą mėgstančių žmonių užsiėmimas.

Trečią valandą ryto lakštingalos balsu užgieda mobiliojo telefono žadintuvas ir tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas tyliai, kad nepažadintų žmonos, išslenka iš miegamojo. Kuprinė su amunicija dar iš vakaro sukrauta į "Toyotą", tad lieka pasidaryti sumuštinių ir - pirmyn.

Pakeliui Eugenijus atsidaro mašinos langus - tegul plūsta nakties kvapai ir garsai. Pastarųjų kol kas mažai, sparnuočiai dar miega. Tačiau pusvalandis kitas, ir jų balsai praplėš priešaušrio tylą, o padangę rytuose rausvai nudažys tekanti Saulė. Todėl E.Kavaliauskas spusteli stabdį ir skubiai užsimeta ant pečių sunkią kuprinę. Iki tos vietos, kur dar vakar numatė įsitaisysiąs, liko tik keletas šimtų metrų.

Ten E.Kavaliauskas pastato atsivežtą maskuojamų spalvų palapinę, kuri bemat susilieja su aplinka, įsitaiso jos viduje ir susimontuoja aparatūrą. Jau brėkšta...

Gamtos mėgėjus nuraminsime: E.Kavaliauskas - fotomedžiotojas. Paukščius jis "šaudo" fotoaparatu ir po jo šūvių laimikiai, skirtingai nei daugelio kitų medžiotojų, lieka gyvi ir sveiki, dažniausiai nė nesupratę, kad juos kas nors stebėjo.

Mes, fotomedžiotojai, neužmuštą ir nuotraukose įamžintą gyvūnų grožį pademonstruojame visai visuomenei, o medžiotojai palieka tik kailius ar ragus ir pasikabina juos savo namuose", - primena kitas fotomedžiotojas, garsus ornitologas Vytautas Jusys.

Gera žmona - svarbu

"Kai prieš keletą metų susižavėjau fotomedžiokle, pirmiausia nusprendžiau nufotografuoti tulžį, - prisimena E.Kavaliauskas. - Tai mano paukštis - jis man labai gražus.

Buvau girdėjęs, kad tulžių gyvena ir prie Jūros upės, kuri teka pro mano gimtąją Tauragę. Vaikštinėjau, klausinėjau žvejų - matė pralekiant. Tačiau šie paukščiai itin atsargūs. Kiek stovėdavau tarsi apmiręs krūmuose - kartais sulaukdavau atskrendant, tačiau aplenkdavo mane dideliu lankstu, ir tiek tematysi. Kaip nufotografuoti?

Ištyriau, kad tulžiui patinka atsitūpti ant sausos šakos netoli nuo vandens. Patogioje man ir, atrodo, jam vietoje išgenėjau sausas šakas - gamtai dėl to jokio nuostolio - palikau tik vieną.

Paryčiais atvažiavau, užsimaskavau ir laukiu. Ir, o laime, girdžiu: py py py - atlekia ir nutupia kaip tik ant tos šakos, kurią jam paruošiau! Aš spust fotoaparato mygtuką, tas cyptelėjo elektroniniu balsu, ir tulžys dingo... Buvau pamiršęs išjungti elektroniką.

Grįžtu namo, o Liuda klausia: "Na, kaip tavo išvarža (laimikis, grobis - aut.)"? "Paspruko", - sakau. "Nemeluok", - atšauna žmona.

Matau - neamžinai žmona tikės, kad jos vyras dingsta iš namų trečią valandą ryto, parsiranda devintą laimingas ir tikina fotografavęs paukščius.

Tad kitam fotoseansui pasirengiau ypač kruopščiai. Sėdžiu nuo aušros valandą, kitą - nėra mano tulžio, nors verk. Ką daryti? Sumaniau pasimelsti. Argi Dievą trukdysi dėl tokio menko reikalo, - pasimeldžiau savo angelui sargui, juk kiekvienas tokį turime. O paskui paprašiau: pakutenk tulžiuką, kad pas mane atskristų.

Ir ką manai? Nepraėjo nė dešimt minučių - atpypia tulžys ir klast prieš pat mano objektyvą. Nufotografavau, parvažiavau, žmona vėl: "Na, kaip šiandien tavo išvarža?" Įjungiau fotoaparato ekranėlį - žiūrėk. "Oho... ", - nustebo mano brangioji.

Nuo tada baigėsi mūsų diskusijos šiuo klausimu, žmona nebepriekaištavo, jog vyras susirado tokį užsiėmimą. Juolab įsitikino, kad tai ne vienadienis pomėgis. "Matyt, turėti gerą žmoną dar svarbiau negu gerą objektyvą", - šypsodamasis svarsto E.Kavaliauskas.

Laimikiai visiems

Savamokslį, bet gabų fotografą (E.Kavaliauskas nebaigė nei gamtos, nei fotografijos mokslų) greitai pastebėjo ir pakvietė į Tauragės fotografų klubą "Fotojūra" susibūrę kolegos. 49 metų E.Kavaliauskas dabar yra šio klubo pirmininko pavaduotojas.

O prieš porą metų jis ir Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas V.Jusys įkūrė fotomedžiotojų klubą "Birdpix". Jo nariai - 22 gamtos mėgėjai iš įvairių Lietuvos vietovių - "medžioja" tik sparnuočius, be to, tik gyvenančius mūsų šalyje.

"Jusys - mano mokytojas, - neslepia E.Kavaliauskas, - visada klausau jo patarimų." V.Jusys paskatino dantų techniką Eugenijų gilintis į gamtą. Iš pradžių pastarasis po savo nuotraukomis rašė, pavyzdžiui: "Peštukai." V.Jusys patikslindavo: "Geltongalvės kielės." Tada jo mokinys sėdo prie knygų apie paukščius.

Brangus pomėgis

Kad spėtum įamžinti nuotraukoje paukščio skrydį, reikia greitai fotografuojančio aparato ir labai geros optikos. Tokia technika brangi, gremėzdiška ir sunki - juk vaizdas turi būti kuo stabilesnis, antraip nebus ryškus.

Fotomedžiotojų objektyvai primena patrankų vamzdžius. O dar nelengvas trikojis, be kurio vaizdas vibruotų. Taip pat būtina palapinė - be jos paukščius iš arti matysi kaip savo ausis... "Palyginti su mūsų technika, medžiotojų šautuvai, optiniai taikikliai kainuoja tik grašius", - juokauja fotomedžiotojai.

Gamtos žinios, kantrybė, atkaklumas, moderni technika - visa tai būtina išsirengus į fotomedžioklę. Praverčia ir talentas, o gal laimė. Tiesa, E.Kavaliauskas, kai pradedame apie tai kalbėti, kuklinasi.

"Mane kartais pavadina meistru, stebisi, kaip pavyko tą ar kitą paukštį neblogai nufotografuoti. Atsakau: "Tai ne mano nuopelnas, o Dievo. Aš moku tik nuspausti fotoaparato užraktą ir apdoroti medžiagą kompiuteriu. Visa kita Kūrėjo valioje."

Tauragiškis pasvajoja ir apie gerą vaizdo kamerą, kuria būtų galima įamžinti ne sustingdytą akimirką, bet judesį, gyvenimą.

Turkų įtarimai

Kai Liuda ir Eugenijus Kavaliauskai išvažiuoja atostogauti į užsienį, įsikūrus viešbutyje jų keliai neilgam išsiskiria - Liuda traukia į paplūdimį prie jūros, o Eugenijus ieško krūmų, upių, upelių, kur galima rasti paukščių. Antai iš saulėtosios Ispanijos draugams parašė: neverta čia važiuoti - mažai paukščių.

"Kai ilsėjomės Turkijoje, rytais eidavau į netoli viešbučio augančius krūmus, nes juk tik pasislėpęs gali nufotografuoti paukštį. O neseniai prieš tai toje šalyje teroristai buvo susprogdinę bombą.

Stoviu krūmuose ir matau - viešbučio apsaugos vyrai įtariai žvilgčioja į mano pusę, jau susirinko jų daugiau, tariasi, pirštais rodo. Matau, reikia pakuotis savo žaislus, antraip jie mane supakuos. Prieinu prie jų, pasisveikinu, paaiškinu, kad esu paukščių fotografas, parodau fotoaparatą ir nuotraukų (visada jų nešiojuosi, kad galėčiau įrodyti kas esu). Apsaugininkai šypsosi, linkčioja.

Nueidamas atsisuku pažiūrėti - ogi jie tikrina krūmus... Tačiau kitais rytais mane pamatę jau iš tolo plasnodavo rankomis - atseit, paukštis. Linksmai atšaudavau "Yes" ir ramiai galėdavau "medžioti", - pasakoja E.Kavaliauskas.

Kad nufotografuotų žalvarnį, jis, keliaudamas po Lietuvą, sukorė 2500 kilometrų. Anksčiau šį paukštį galėjai pamatyti prie kone kiekvieno kaimo, dabar - retenybė. "Kai mano sūnus ir dukra stebisi, kodėl taip dažnai važiuoju į gamtą, jiems sakau: galbūt jūs kada nors, pamatę išnykusio žalvarnio nuotrauką, didžiuositės, kad šį paukštį bent taip įamžino jūsų tėvas", - sako Eugenijus. Jo darytomis nuotraukomis papuoštas dukters, dantų gydytojos, kabinetas.

Skirtingi interesai

Medžiotojų ir Eugenijaus keliai buvo susikirtę ne kartą. "Kai tik susitinkame, vis ginčijamės. Nepykstu, kad jie mane laiko pamišėliu, trenktu, nes argi, jų nuomone, normalus žmogus gali medžioti be šautuvo ir grįžti namo be stirnos, šerno ar bent anties?

Tačiau, pavyzdžiui, medžiokles su varovais laikau ne medžioklėmis, o aukų sušaudymu: vieni jas atgena, o kiti linija išsirikiavę sušaudo. Nepatinka ir dabartinė jų mada šaudyti žvėris prie šėryklų", - kritikuoja E.Kavaliauskas.

Kartą jis sumanė fotografuoti prie tvenkinių erelius žuvininkus. "Atvažiuoju, o ten - tuščia, ereliai ir kiti paukščiai išlėkę, mat ką tik buvo ančių medžioklė. Tik pilkoji žąsis, Raudonosios knygos paukštis, krypuoja sparną vilkdama: teko ir jai šratų."

Tauragiškis įsitikinęs: jei nori, kad gamta tave pradžiugintų, pirma turi jai atsilyginti. "Išmokau dar gudriau prisivilioti tulžį - įdedu į tinklelį batoną ir pririšu prie medžio šakos taip, kad jis būtų vandenyje. Prie jo susirenka daug žuvyčių, o tada kur buvęs nebuvęs ir mano paukštis prisistato. Kad pamatytum, ką jis tada daro!"

Privilioja masalu

Panašiai pavyko nufotografuoti iš arti ir kranklius - sumanius ir labai atsargius paukščius. "Nupirkau parduotuvėje karpį, nuvežiau į girios laukymę, išskrodžiau, kad žuvies būtų daugiau, o pats įsitaisiau netoli palapinėje ir laukiu. Masalą jie pamatė greitai, bet užteko sykį klanktelėti aparato užraktui - pakilo ir nebėr.

Po pusvalandžio prisistatė prie karpio viena šarka, antra. Tada ūžt vėl atlėkė krankliai, nuvijo šarkas, o patys dingo. Pasižiūrėjau pro palapinės plyšelį - ogi ant šakų virš palapinės sutūpę ir kranksi - ragina: eik iš čia, žmogau. Koks gudrumas! Laimė, vėl atlėkė šarkos ir tada trūko kranklių kantrybė. Apipuolė jie karpį ir sudorojo per keletą minučių, o aš padariau gerų kadrų." Šitaip E.Kavaliauskas prisiviliojo ir jūrinių erelių.

Ne visada tenka prakaitą ankštoje palapinėje lieti - kartais auksinis kadras aplanko tarsi pats. "Paskambino V.Jusys: gandrų skaičiuotojai Plokščiuose už Nemuno pamatė bitininką, gal nori nufotografuoti? Kur nenorėsi, juk bitininkas - retas ir labai gražus paukštis. Sėdu į mašiną, nulekiu, dairausi. Ogi tupi ant elektros laidų palei sodybą.

Fotografuoju jį iš vienos, kitos pusės ir prieina sodybos šeimininkas: "Ką čia veiki?" Parodžiau fotoaparato ekranėlyje paukštį. "Kur tokį gražų radai?" - "Ogi pažvelk - antai jis prie tavo namo."

Žmogus kaipmat atšilo, su juo ir bitininko gūžtą radome. Pasirodo, toje sodyboje neseniai iškastas šulinys, tai bitininkas jame urvelį išsirausė ir sėkmingai vadą išperėjo", - džiaugiasi fotomenininkas.

Šernė įginė į medį

Pasitaiko ir nesėkmingų medžioklių. "Šį pavasarį dairiausi paukščių mūsų rajone palei Sartininkus. Einu, sniegas jau nutirpęs, žemė minkšta, labai tylu ir tokia nuojauta persmelkė - kažkas negero atsitiks.

Tik įžengiau į krūmus - už poros metrų kyla mėsos kalnas bei traška manęs link. Šernas! Prisiminiau, ką kolegos mokė: nuo šerno nebandyk bėgti, nes nepabėgsi, ir nugaros jam neatsuk.

Bet jis įsiutęs artėja, o medžio įlipti nėra - ką daryti? Pradėjau minti smulkiais žingsneliais atbulas, o kiaulė seka akis įbedusi. Jau visos mano utėlės apmirė, laimė, pasiekiau medį. Nesu liesas, o ir sunkus aparatas ant kaklo, bet į medelį įsliuogiau kaip dvylikametis...

Tada paskambinau V.Jusiui: "Atspėk, kur esu." - "Bene į medį kiaulė įvarė?" - "Taip!" Mums taip šnekantis, šernė nutolo. Išlipu iš medžio ir matau - gal dešimt paršelių prie jos iš kažin kur susirinko. Vadinasi, buvau patekęs tarp žvėries ir jo vaikų. Laimė, nė vieno neužmyniau, nes toji fotomedžioklė gal būtų buvusi paskutinė."

Kitą kartą sumanė E.Kavaliauskas nufotografuoti nendrinę lingę ir pasistatė palapinę prie tvenkinio kranto. "Žiūriu per objektyvą - atlekia lingė, bet netelpa į kadrą, tad suku, suku aparatą ir - virto trikojis, objektyvas pokšt man į galvą ir dardame su visa palapine žemyn nuo šlaito.

Gerai, kad ne į vandenį. Išlindau ir jaučiu, kad iš prakirstos galvos kapsi kraujas. Sustabdyti neturiu kuo, tai pasilenkęs, kad niekas nepamatytų, parvairavau mašiną namo. Žmona pasibaisėjo: "Kitąsyk be šalmo pas paukščius neleisiu..."

Svajoja apie volungę

Anot E.Kavaliausko, tokios nesėkmės - niekai prieš gamtoje patirtą palaimą ir širdį glostančius kadrus.

"Dabar mes, fotomedžiotojai, ilsimės - daug paukščių išskridę į pietus, o likusieji vangūs. Mūsų medžioklės sezonas prasidės vasarį, kai pailgės dienos ir Saulė ims dažniau šviesti. Tada pradės cinksėti zylės, pasigarsins ir daugiau paukščių. O kovą, balandį prasideda toks jų turgus, kad nežinai kur skubėti", - pasakojo fotomenininkas.

Pernai jam pavyko iš popieriaus pagamintu tetervino maketu privilioti šį paukštį labai arti ir nufotografuoti stambiu planu. Be to, aptiko retenybę - rudąjį peslį. O kitą pavasarį E.Kavaliauskas svajoja įamžinti kurtinio tuoktuves ir volungės patiną. Pastarasis pasipuošęs ryškiomis geltonomis plunksnomis, tad kad išgyventų, yra labai atsargus.

"Kai susidomėjau gamta, nebežiūriu televizoriaus, nebesidomiu politika. Bet kai atlekia prieš mano objektyvą žalvarnis, peslys, jūrinis erelis ar kita retenybė, pasijuntu lyg išlošęs loterijoje milijoną. Gamta man - atgaiva", - prisipažįsta fotomenininkas ir gamtininkas E.Kavaliauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"