TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

"Ir aš norėčiau Rasuos miegoti"

2008 04 09 0:00
Į Rasas atėjo pavasaris. Ir ant bevardžių kapų plieskia tulpės.
Aloyzo Janulio nuotrauka

Vilniaus rotušėje veikia fotomenininko Aloyzo Janulio paroda "Rasos". Į atidarymą gausiai susirinkę lankytojai galėjo pasigėrėti neįprastai gražiomis, šviesiomis, pavasariu dvelkiančiomis sostinės Rasų kapinių nuotraukomis. Čia nesimatė tokio pobūdžio parodoms būdingų vaizdų su apdaužytais antkapiniais paminklais, apleistais ir neprižiūrimais kapinių kvartalais, liūdesį keliančiomis tvorelėmis ir nykstančiu paveldu.

A.Janulio nuotraukose akcentuota kitkas - amžinumas, tikėjimas, pastovumas, gyvybė. Ant neprižiūrimų kapų augančios gėlės, pievelės, savaimingai susiformavę kapinių takai, vedantys tarsi į parko gilumą, kelią ne liūdesį, bet smalsumą - o kas yra toliau: už to vingio, medžio, kalnelio, sniego kupetos... Būtent tai ir pastebėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos sekretorius Stanislovas Žvirgždas, profesionaliu žvilgsniu įvertinęs ekspoziciją. Kapines, ir ne vien Rasų, A.Janulis ėmė fotografuoti 2003-iaisiais, pradėjęs maketuoti istorikės Vidos Girininkienės knygą "Vilniaus kapinės". Jam nepatiko pateiktos nespalvotos nuotraukos, tad darbo ėmėsi pats. Jį tęsė ir knygai pasirodžius. Taip atsirado ištisi ciklai, per du tūkstančius nuotraukų, iš kurių parodai atrinkti septyniasdešimt pasirodė nelengva. Viena parodos rengėjų istorikė V.Girininkienė sutiko atsakyti į LŽ klausimus.

- Kapinės dažniausiai prisimenamos rudenį, per Vėlines. Dabar še tau: pavasaris, o paroda - apie Rasas.

- Mirę artimieji pagal tradiciją prisimenami rudenį, o pačioms kapinėms globos reikia ištisus metus. Labiausiai, žinoma, pavasarį. Jos tuomet gražiausios, nes pati gamta pasirūpina jų atgimimu. Tai žiniasklaida apie kapines rašo tik rudenį, prieš Vėlines, taip sukurdama vaizdą, tarytum žmonėms jos tik tuomet rūpi. Iš tikrųjų visą pavasarį kapinėse daugybė žmonių. Išimtį sudaro senosios kapinės, kuriose nebelaidojama, bet ir jose sutiksi pavienių lankytojų ar talkininkų.

- Su jumis apie kapines esame kalbėjęsi prieš keletą metų, beje, irgi artėjant Vėlinėms. Dirbate daug visokių darbų, bet vis grįžtate prie kapinių, jų tyrinėjimų. Tai jūsų gyvenimo tikslas - kapinės?

- Geras klausimėlis. Kiekvieno mūsų gyvenimo kelio pabaiga - kapinės. O grįžti verčia Vilniaus universitete labai seniai pradėtas visuomeninis darbas ir, sakyčiau, pilietinė atsakomybė. Niekas to pilietiškumo neugdė, neskatino ir dabar neskatina, tačiau matant, kad Rasos vis labiau nyksta, o valdžios instancijoms tai nė motais, apima ne tik liūdesys, bet ir noras ko nors imtis. Juk nesunku prieš Vasario 16-ąją nuvalyti taką link Jono Basanavičiaus kapo - to valdžios vyrams ir pakanka, smulkmenos jiems nerūpi. Beje, norėčiau mesti visus darbus, iš kurių užsidirbu pragyvenimui, ir baigti anksčiau pradėtus tyrimus. Tam reikėtų dar kelerių juodo darbo metelių. Esu prisikaupusi daugybę medžiagos, išrašų apie visas senąsias Vilniaus kapines, taip pat ir Antakalnio, bet vis stinga laiko tai apibendrinti. Ypač mane domina Rasos, kurių tyrimams ir vadovui po jas parengti buvo sugaišta ypač daug laiko. Jaunystėje savarankiškai pradėtas darbas padėjo suvokti paprastą tiesą, jog kapinėse, kad ir kokios senos jos būtų, mirties nėra - esame mes patys, dabar gyvenantys žmonės. Tad kapinėse neliūdžiu, o pabuvimas prie man brangių žmonių kapų skatina dirbti. Niekada nemačiau kapinėse vaiduoklių. Man atrodo, "vaiduoklių medžiotojai" televizijoje padarys savo juodą darbą, minia (o aš ją skiriu nuo žmonių) nuo senųjų kapinių gręšis. Tačiau yra ir geroji pusė - bent jau be reikalo jų nemindžios ir galbūt nenaikins.

- Pirmąsyk regiu tiek daug šviesių ir net linksmų kapų vienoje vietoje. Nustebino jau pats pakvietimas į parodą: ne koks nors kapinių vartų vaizdas, o sveikinanti tulpių puokštė. Kaip susipažinote su fotomenininku A.Januliu ir suplanavote bendrus darbus?

- Susipažinome 2001 metais rengdami spaudai kraštotyros leidinį "Kelmės kraštas". Patraukė jo paprastumas, profesionalumas, tad kiek vėliau, ieškodama leidėjo savo monografijai "Vilniaus kapinės", kreipiausi į jo vadovaujamą leidyklą. Tuomet nė nemanėme, kad mūsų tikslai sutaps, kad tęsime pradėtą darbą. Dabar norėtume ir būtume pajėgūs parengti kelis senųjų kapinių fotoalbumus bei vadovus po jas - nors, regis, niekas jų nepasigenda, o apie kokią nors paramą kol kas nėra ko ir kalbėti. Beje, ši paroda surengta asmeninėmis A.Janulio lėšomis. Vilniaus miesto savivaldybė pinigų neskyrė nesiteikdama net atsakyti į dar pernai pateiktas paraiškas.

- Paroda surengta, ji baigsis ir kas iš to? Kas toliau? Vienkartinis renginys ir yra vienkartinis, jis turi ypatybę būti greitai pamirštas.

- Jau minėjau apie mūsų pradėtus darbus ir tikslus. Tų darbų yra daugiau negu išvardijau. Kai kuriems atlikti reikia ne tik daug laiko, bet ir kompetencijos. Reikia siūlyti savivaldybei konkrečius projektus, burti visuomeniškus žmones. Atlikti išsamius kapinių tyrimus, juolab jas restauruoti reikia ne vieno žmogaus ir ne vienų metų. Kad tyrimų trūksta, rodo ir dabar nesibaigiančios diskusijos apie žydų kapines. Net ir Istorijos institutas negali pateikti greito atsakymo apie šių kapinių ribas. Jų nustatymas pareikalautų didžiulių laiko sąnaudų. Nei valdininkai, nei akademikai to nesuvokia, o ir nenori suvokti, nes jiems svarbiausi jų pačių darbai. O mokslininkams toks darbas neapsimoka, nes iš jo greitai neapsiginsi disertacijos, net vadinamojo mokslinio straipsnio neparašysi. Todėl visas tas išpūstas "mokslas" su savo metodais ar metodologija tikrai nepadeda spręsti daugelio kultūros paveldo klausimų. Apie tai irgi reikia kalbėti, nes sugulę į lentynas "didieji mokslai" reikalingi ir dažnai suprantami tik labai siauram ratui. Todėl, manau, reikalinga visuomeninė organizacija, tarkim, "Gelbėkime Rasas", kuri konkretiems veiksmams suburtų bendraminčius. Vertėtų priminti faktą, kad 1987-1988 metais visuomenininkų pastangomis Rasos buvo išgelbėtos nuo sunaikinimo, kuris būtų įvykęs, jei Sukilėlių gatve būtų buvusi nutiesta autostrada. Pakeisti valdžios planus ir netgi nutraukti pradėtus darbus buvo labai sunku. Kaip kad nelengva dabar priversti miesto valdžią atsigręžti į akyse nykstančias senąsias kapines. Tai ne paleisti fejerverkus, kuriems išleidžiama daugybė pinigų. Galbūt ir miesto valdžia kuriam nors klausimui spręsti galėtų pakviesti specialistus. Bet ne - privalu pas viršininkus užsirašyti į eilę ir laukti laukti...

- Gražiosios Rasos nyksta, bet kada nors ateis laikas, kai žmonės bežinos gal tik tris čia palaidotųjų pavardes: M.K.Čiurlionio, J.Basanavičiaus ir J.Pilsudskio. Tai kam tada pulti tvarkyti visko, kam stengtis išsaugoti viską? Gal tikrai težaliuoja savaiminiai gėlynai - gražu, neniūru. Ar jaunimas bežino kad ir K.Sakalauską-Vanagėlį, taip gražiai sueiliavusį apie norą būti palaidotam Rasose?

- Taip, tai tarytum poeto nekrologas - eilėraštis "Prie brangaus kapo", išspausdintas "Jaunimo drauge" 1927 metais: "Pridenk, šventoji Vilniaus Žemele,/ Mane, kai baigsiu šios žemės kelią.../ Ir aš norėčiau Rasuos miegoti,/ Tėvynę brangią, laisvą sapnuoti,/ Kur miega Tėvas mūs atgimimo,/ Kur širdys dega mūsų jaunimo.../ Kur kryžių kryžiai ir koplytėlė,/ Kur saldžiai suokia lakštingalėlė,/ Užsimąstyti jaunimą kviečia,/ Kur žvaigždės miega ir mėnuo šviečia..." Jame viskas pasakyta. Ir apie jaunimą, kuriam brangus J.Basanavičiaus ir kitų atminimas. Kiek mums ko reikės, priklausys nuo mūsų pačių. Tačiau kuo trumpesnė atmintis, tuo greitesnis kelias į išnykimą. Tautos išnykimą. Rasose kaip niekur kitur gausu tų, kurie vedė, paskui kuriuos ėjo kiti. Ne vieno jų laidotuvės tapo manifestacijomis, ne prie vieno kapo carinės Rusijos valdymo metais skambėjo mintys apie laisvę. Apie tokias laidotuves, kaip, sakysim, Vladislavo Sirokomlės ar Aleksandro Dalevskio išliko policijos pranešimų. Ir prie J.Basanavičiaus kapo sovietmečiu nevyto gėlės, negeso žvakutės. Rasos perauga bendrą kapinių sąvoką. Tai ne tik Vilniaus sostinės nekropolis ir panteonas, bet ir istorijos paminklas, apie kurį būtų galima prirašyti ne vieną tomą. Šiuo požiūriu jos turėtų būti saugotinos pirmiausia.

- Kultūros vertybių apsaugos departamentas labai daug dėmesio skiria Bernardinų kapinėms. Regis, jas patronuoja dviejų šalių prezidentai.

- Bernardinų kapinės restauruojamos Lenkijos Respublikos Kovų ir kančių tarybos lėšomis. Vilniaus savivaldybė skyrė lėšų tik Vilnios slėnio tvirtinimo darbams. Tai gražūs darbai ir gražus pavyzdys. Bernardinų kapinės gerokai mažesnės, kompaktiškesnės, jas lengviau tvarkyti. Nederėtų šių kapinių lyginti - jas abejas, ir ne tik jas, privalu saugoti ir tvarkyti. Tačiau kalbant apie Bernardinų kapines nereikia nuvertinti Rasų, o tai dažnai pasitaiko. Tiesiog konstatuokime faktą, kad mūsų valstybė ne tik vargana, bet ir neturi savigarbos, o jos valdančiosios instancijos - pilietiškumo. Juk negalima vien tik laukti paramos iš svetur, juk už per dideles paramas vienaip ar kitaip tenka susimokėti. Pagaliau rūpinimasis paveldu, ypač senosiomis kapinėmis, skatina ir domėjimąsi savo kraštu, ugdo pilietiškumą. Net gėda apie tai kalbėti, tai taip aišku...

- Gerai, nebekankinsiu jūsų. Tik prašyčiau priminti, kad kviesite į naujos organizacijos "Gelbėkime Rasas" steigimą.

- Rinksimės Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje, Tauro gatvėje Nr.10. Šis rašytojas palaidotas Rasose. Kol vyksta organizaciniai darbai, prašytume visais klausimais skambinti telefonu 8 614 74497 arba 2425137 (šių atsakymų autorei). Galima teirautis ir elektroniniu paštu: girinis@dtiltas.lt arba info.putino@vilniausmuziejai.lt. Manau bendrą darbą pradėti talka ir ekskursija po Rasas balandžio pabaigoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"