Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Iš karo zonos į mokyklos suolą: kaip pabėgėlių vaikai prisitaiko Lietuvoje?

 
A. Pagirėnaitės ir R. Stangytės nuotr.

Šiandien Vilniaus Šeškinės pradinėje mokykloje tylu. Nors pradinei mokyklai tokia ramybė atrodo neįprasta, paaiškinimas paprastas – vaikai atostogauja. Mažame mokyklos koridoriuje stoviniuoja tik keli pradinukai, atvesti į papildomus užsiėmimus: „Aš labai laukiau atostogų, jau norėjau pailsėti“, – porina mokyklos darbuotojai šviesiaplaukė mergaičiukė, rankoje glamžydama rausvą kepuraitę. Atėjusi jauna, besišypsanti mokytoja įleidžia mažylius į klasę. Tėvai pasiruošia laukti ir bando įsitaisyti ant miniatiūrinių suolų, stovinčių palei koridoriaus sienas.

Čia sėdime ir mes. Laukiame, kol kitame koridoriaus gale baigsis mokyklos darbuotojų pasitarimas. Šiandien aptariama daug svarbių klausimų, tad diskusijos verda ilgai. Vienas iš jų – kaip padėti septynerių metų mergaitei iš Afganistano, kuri šią mokyklą pradėjo lankyti nuo rugsėjo mėnesio.

Tokių istorijų Lietuvoje daugės, nes praėjusiais metais mūsų valstybė įsipareigojo priimti 1 105 pabėgėlius per dvejų metų laikotarpį.

„Mokyklos psichologės nuomone, mokslo metų pradžioje mergaitė negali būti apkrauta per didele specialistų pagalba. Viskas turi vykti natūraliai, mergaitei turi būti sukurta jauki namų aplinka. Dabar, rudens atostogų metu, mes pasikvietėme mergaitės tėtį ir aptarėme pirmųjų dviejų mėnesių situaciją. Psichologė pasiūlė organizuoti mergaitei užsiėmimus, kurie turėtų vykti po atostogų, kur bus teikiama papildoma pagalba“, – pasakoja mokyklos direktorė Diana Slepakovienė.

Naujiena, kad jų mokykloje mokysis mergaitė pabėgėlė, mokyklos vadovę pasiekė pavasarį. Vilniaus Šeškinės pradinė mokykla buvo trečioji, į kurią kreipėsi „Caritas“ darbuotojos. Mergaitė buvo priimta, nes šeima įsikūrė mokyklai priskirtoje aptarnaujamoje teritorijoje. Kaip teigia direktorė D. Slepakovienė, iš Afganistano atvykusiai šeimai buvo pasiūlyta ir galimybė vesti mergaitę į rusakalbių mokyklą, nes rusiškai kalba ir mergaitės tėtis, ir mama. Tačiau tėvai norėjo, kad mergaitė mokytųsi lietuviškoje mokykloje, nes šeima savo ateitį mato Lietuvoje.

Pabėgėlę mokykloje priėmė šiltai

D. Slepakovienė pasakoja, kad vos tik sužinojusi šį sprendimą, mokykla ėmė ruoštis priimti naują moksleivę, mat patirties šioje srityje dar neturėjo: „Pasirinkome mokytoją, labai gerai kalbančią rusiškai, kad galėtume iškart užmegzti artimesnį kontaktą. Taip pat konsultavomės su Vilniaus lietuvių namų direktoriumi, nes jie turi praktikos tokių vaikų ugdymo srityje, bei Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialistais“.

Birželio mėnesį vyko pirmasis būsimųjų pirmokų tėvų susirinkimas, į kurį atvyko ir pabėgėlės mergaitės tėtis. „Pirmojo susitikimo metu daugelis tėvų jau buvo pažįstami, jų vaikai anksčiau lankė tuos pačius darželius, tad jie atkreipė dėmesį į nematytą, šiek tiek kitokios išvaizdos tėvelį“, – pasakoja Roma Stacevič, vyresnioji pradinių klasių mokytoja. Anot jos, viskas vyko labai natūraliai, nebuvo jokių ypatingų pristatymų, būsimų moksleivių tėvai patys suprato situaciją. Jie iki šiol teiraujasi mokyklos direktorės ir mokytojos, kaip sekasi atvykėlei mergaitei, domisi, ar ji jau pramoko lietuvių kalbos.

Prasidėjus parengiamosioms pamokoms, buvo matyti, kad mergaitei patinka būti kitų vaikų apsuptyje, prisimena R. Stacevič.

Pirmąją dieną tėtis buvo klasėje kartu su dukra, bet pamatęs, kad mergaitė svetimoje aplinkoje jaučiasi neblogai, antrąją dieną jau paliko atžalą mokytojos globai.

Nors iš kitos šalies persikėlusi mergaitė dar tik pradeda mokytis lietuvių kalbos, tačiau noriai bendrauja su visais bendraklasiais. „Tarp vaikų kalbinis bendravimas nėra toks svarbus. Mergaitė moka keletą žodžių rusiškai, tad kartais bando pasakyti ir juos.

Ji man rodo ženklais, kūno kalba bando paklausti, koks vieno ar kito vaiko vardas. Pavyzdžiui, ji pamato, kad nukrito kurios nors klasės draugės daiktas. Ji nori į ją kreiptis vardu, bet jo dar nežino, tad klausia manęs. Aš pasakau vardą, ir ji tik tuomet kreipiasi į tą mergaitę“, – aiškina pirmaklasių mokytoja.

Atvykėlę šiltai priėmė ne tik pirmokų tėvai, bet ir patys bendraklasiai. „Mergaitės ją globoja: prieš einant į lauką patikrina, ar ji šiltai apsirengusi, o lauke kviečia kartu žaisti“, – pasakoja R. Stacevič. „Taip yra ir dėl to, kad mergaitė labai mažytė, smulkutė, kitos bendraklasės už ją žymiai aukštesnės“, – mokytojai antrina direktorė D. Slepakovienė.

Pasak R. Stacevič, kartais mergaitei neužtenka kantrybės išklausyti visas penkias pamokas – dėl kalbos barjero ji dar ne viską supranta: „Kartais ne viską parašo, ką aš jai liepiu, kartais tiesiog piešia sąsiuvinyje. Kai būna liūdna, kalbina suolo draugą ar bando klausti kitų vaikų vardų, dairosi. Taip ir vyksta darbas klasėje“.

Švietimo sistema bando prisitaikyti

Tokių istorijų Lietuvoje daugės, nes praėjusiais metais mūsų valstybė įsipareigojo priimti 1 105 pabėgėlius per dvejų metų laikotarpį. Šiuo metu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pagal Europos Sąjungos kvotas į Lietuvą yra perkelti 172 pabėgėliai, iš jų – 90 vaikų. Ona Čepulėnienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė, pripažįsta, kad Lietuvos švietimo sistemai tai yra iššūkis.

Kol kas dar ieškoma geriausių būdų, kaip sėkmingai į ją įtraukti pabėgėlių vaikus: „Turime situaciją, kai į Lietuvą atvyko pirmieji vaikai, neturintys nuoseklaus mokymosi patirties. Tai reiškia, kad dalis vaikų dėl jų šalyse vykstančių konfliktų neturėjo galimybės nuosekliai lankyti mokyklos“.

Vienas iš sprendimo būdų galėtų būti vaiko brandumo mokyklai įvertinimo testas. Jeigu jį atlikus paaiškėtų, kad vaikas, nors ir yra sulaukęs 7-erių ir pagal šalies įstatymus turėtų eiti į mokyklą, vis dėlto jai dar nėra pakankamai brandus, jis galėtų eiti į parengiamąją grupę. Visgi čia susiduriama su sunkumu – Lietuvoje trūksta specialistų, kurie galėtų atlikti testą gimtąja atvykėlių kalba.

„Brandumo mokyklai nustatymo testai yra adaptuoti mūsų kultūrai, mes žinome, kaip mūsų šalyje gyvenantys septynmečiai sprendžia tam tikras užduotis, kaip atsakinėja į klausimus. Taip galima pasakyti, ar šešiametis tam tikras užduotis jau sprendžia kaip septynmetis, ar ne. Kai atvyksta vaikas iš kitos kultūros, tiesiog negalima jam duoti atlikti testą per vertėją, nes dalis užduočių yra žodinės. Dėl to įvertinimas tampa kur kas sunkesnis“, – pasakoja psichologas doc. dr. Evaldas Kazlauskas.

Specialistas taip pat aiškina, kad gali pasitaikyti atvejų, kai pabėgėlių gimtinėje veikianti švietimo sistema ryškiai skiriasi nuo mūsiškės (pavyzdžiui, gali skirtis amžius, nuo kurio vaikai privalo eiti į mokyklą).

Specialistas taip pat aiškina, kad gali pasitaikyti atvejų, kai pabėgėlių gimtinėje veikianti švietimo sistema ryškiai skiriasi nuo mūsiškės (pavyzdžiui, gali skirtis amžius, nuo kurio vaikai privalo eiti į mokyklą). Vis dėlto E. Kazlauskas sako manantis, kad pabėgėlių vaikus į Lietuvos švietimo sistemą reikia įtraukti pagal visiems galiojančias taisykles: „Jeigu norim socialiai įtraukti šiuos vaikus, jie turi nuo septynerių ir eiti į mokyklą. Jei bus laukiama, kol vaikas bus vyresnis, jam bus dar sunkiau įsitraukti, pavyzdžiui, jei 10-ies metų vaikas bus atvestas į pirmą klasę. Tada jis labai skirsis nuo bendraamžių. Turi būti ta pati fizinės raidos stadija, kad vaikai galėtų sėkmingai integruotis“.

O. Čepulėnienė pasakoja, kad Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldus Ugdymo plėtotės centras šiuo metu kuria pabėgėlių vaikams skirtą ugdymo modelį, remdamasis kitų valstybių, kurios su pabėgėlių vaikais dirba jau ne vienerius metus, patirtimi. Tikslios datos, kada modelis bus parengtas, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė sako negalinti įvardyti: „Mes turime paraleliai dirbti ir su mokyklomis, kurios priims tuos vaikus. Tai vėlgi konsultacijomis čia pat vietoje, apsitarimo su ekspertais būdu, bendromis pastangomis padėsime pabėgėlių vaikus priimančioms mokykloms“.

Svarbu išmokyti lietuvių kalbos

Šiuo metu ne tik rengiamas pabėgėlių vaikų ugdymo sistemos modelis, bet ir tobulinama jau esama lietuvių kalbos mokymo sistema. Pavyzdžiui, spalio mėnesį buvo paskelbtas Prezidentūros siūlymas suintensyvinti lietuvių kalbos kursus suaugusiems pabėgėliams – 96 val. išdėstyti ne per tris, o per vieną mėnesį. Kaip teigia O. Čepulėnienė, toks intensyvus mokymosi procesas, kuomet žmogus panardinamas į kalbą, gali būti tinkamas ne visiems atvykėliams: „Teoriškai išdėstyti per trumpesnį laiką yra neblogai, bet kaip tai praktiškai įgyvendinti, nėra aišku. Tai didelė ir intensyvi dozė informacijos. Žmonės juk yra patyrę stresinių išgyvenimų, gal jie visai nenori nieko girdėti“.

O. Čepulėnienė: toks intensyvus mokymosi procesas, kuomet žmogus panardinamas į kalbą, gali būti tinkamas ne visiems atvykėliams.

Lietuvių kalbos mokymo dilemos sprendžiamos ir Šeškinės pradinėje mokykloje. Pagal ugdymo planą turi būti suplanuotos papildomas veiklos, skirtos pabėgėlio moksleivio lietuvių kalbai tobulinti. Tai gali būti valandų skyrimas mokyklos nuožiūra arba neformalusis ugdymas. „Mergaitės atveju pasirinkome neformalųjį vaikų švietimą. Įkurtas „Gudručių“ būrelis pirmokams, kuriam vadovauja pati mokytoja R. Stacevič, jame mergaitė galės lavinti savo kalbos įgūdžius bei loginį mąstymą. Mergaitei taip pat pasiūlyta lankyti lėlių teatrą. Įsikūnijęs į lėlę, net ir nedrąsus vaikas gali prakalbėti“, – pasakoja mokyklos direktorė.

Anot jos, mokymosi procesas suintensyvėtų, jei mokykloje būtų daugiau atvykėlių iš kitų šalių: kai surenkama bent penkių vaikų grupė, gali būti organizuojamas papildomas lietuvių kalbos mokymas. Jei vienoje mokykloje grupės surinkti nepavyksta, ji gali būti kuriama visos savivaldybės mastu. Vilniaus savivaldybėje kol kas tokios grupės suburti nepavyko, bet jei ji atsirastų, mergaitė iš Afganistano galėtų papildomai mokytis lietuvių kalbos ir integracijos procesas vyktų greičiau.

Reikalinga visapusė pagalba

Kol atvykusysis nemoka lietuvių kalbos, jam sunku suteikti specialistų – psichologo, logopedo ar socialinio pedagogo – pagalbą. Anot Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, psichologinė pagalba pabėgėliams pirmiausia yra teikiama užsieniečių priėmimo ir registracijos centruose. Atvykėliams vaikams, pradėjusiems lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, psichologinę pagalbą gali teikti mokyklos psichologas, tačiau čia vėl susiduriama su kalbos barjeru, dažnai apsunkinančiu pagalbos teikimą. Kartais pasitelkiamas vertėjas, bet tai trukdo užtikrinti konfidencialumą, neatsiranda tinkamas santykis tarp paciento ir psichologo.

Panašius sunkumus įvardija ir E. Kazlauskas. Jo teigimu, jei psichologinės konsultacijos metu pasitelkiamas vertėjas, žmonės yra linkę ne taip lengvai atsiskleisti, ne itin nori dalytis savo asmeninėmis problemomis. Keblumų kelia ir nežinojimas, ar šiuo metu Europoje naudojami psichologinės pagalbos metodai tinka atvykėliams iš kitokios kultūros. „Mes nežinome, ar mūsų specialistų teikiama psichologinė pagalba tiktų, pavyzdžiui, mergaitei iš Afganistano. Turime profesionalių, gerų psichologų, kurie žino, kaip padėti Lietuvos vaikams, o dirbant su pabėgėliais gali reikėti kitokių metodų“, – aiškina psichologas.

Šeškinės pradinės mokyklos direktorė pastebi, kad įprastai specialistų pagalba teikiama po pamokų, tačiau tėvai su tuo nesutinka, mat mergaitei ir taip sunku išbūti penkias pamokas mokykloje. Pasitarus su Vaiko gerovės komisija ir tėvais, mokyklos psichologė ir kiti specialistai su mergaite bendraus pamokų metu. „Kol kas bus sunku teikti pagalbą, kol mergaitė dar nesupranta kalbos, bet galima bendrauti naudojantis įvairiais žaidimais ar žaislais, pasitelkti tam tikrus specialius metodus“, – planais dalinasi D. Slepakovienė.

Šio straipsnio autorės bandė prakalbinti ir mergaitės iš Afganistano tėtį. Jis pats atsisakė kalbėti – sakė esąs pavargęs nuo žurnalistų dėmesio, be to, jo dukra į lietuvišką mokyklą eina dar tik keletą mėnesių, tad, jo teigimu, anksti kažką komentuoti šia tema. Visgi jis neprieštaravo, kad su mumis bendrautų Šeškinės pradinės mokyklos atstovės. Prieš mūsų interviu jos susitiko su mergaitės pabėgėlės tėčiu. Direktorė pasidalijo pokalbio metu išsakytais tėvo nuogąstavimais: „Jūs supraskit, kaip man sunku, aš pirmą vaiką į mokyklą leidžiu“. Tėvą nuramino direktorės išsakyti žodžiai: „Visiems tėvams sunku leisti pirmą vaiką į mokyklą, o jūs dar ir valstybę pakeitėte. Aš Jus puikiai suprantu“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"