TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Išsvajotoje laisvėje - partizanų ašaros

2010 03 10 0:00
Signatarų minėjimas Miknių sodyboje 2009 metais.
Rimanto Petriko nuotrauka

Per kovas dėl nepriklausomybės herojiškąpėdsaką valstybės istorijoje paliko Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS), kurio dalyviai partizanai ginklais priešinosi sovietinei okupacijai. Be LLKS Tarybos 1949 metų Laisvės deklaracijos gal nebūtų buvę ir Kovo 11-osios Akto. Tačiau įamžinti LLKS signatarų atminimo Lietuvos valdžia neskuba.

Vidurio Lietuvoje, Radviliškio rajono Balandiškio ir Minaičių kaimuose, tebestūkso dvi sodybos, kuriose 1949 metų vasario 16 dieną aštuoni partizanų vadai įkūrė pasipriešinimo sovietų okupantams organizaciją - LLKS - ir pasirašė deklaraciją. Joje skelbiama, kad Lietuvos okupacijos metais aukščiausias tautos politinis organas yra vyriausioji partizanų vadovybė - LLKS Taryba, valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė respublika, suvereni valdžia priklauso tautai. Atkurtoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautai.

Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekiui bei kertinei Konstitucijos nuostatai - Lietuvos nepriklausomybei, nelaikoma teisine partija. LLKS Taryba, remdamasi Žmogaus teisių deklaracija, Atlanto chartija ir kitais tarptautiniais teisės aktais, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

Deklaraciją pasirašė aštuoni Lietuvos partizaninio judėjimo sričių ir apygardų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Leonas Grigonis-Užpalis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesys-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila. Nė vienas jų nesulaukė laisvos Lietuvos - vienus anksčiau, kitus vėliau sunaikino enkavėdistai.

Tik neseniai valdininkai pradėjo svarstyti, ką daryti su sodybomis, kuriose vyko signatarų pasitarimai. Nuspręsta atstatyti Minaičių kaime bunkerį, kuriame buvo pasirašyta deklaracija. O dėl namo gretimame Balandiškio kaime, kur prasidėjo partizanų vadų sueiga, vis dar nesutariama. Vieni norėtų šį apleistą pastatą nugriauti ir jo vietoje pastatyti paminklą, kiti ragina namą suremontuoti ir įsteigti jame laisvės kovų muziejų.

Svarbiausia buvo tylėti

Laisvės deklaracijos signatarai jau seniai Anapilyje. Tačiau vienas jų posėdžiavimo liudininkų, buvęs partizanas Viktoras Šniuolis-Vytvytis, tebėra gyvas. Paspaudžiu skambutį prie jo mažo butuko Šiaulių daugiabutyje durų. Jas atvėręs guvus 85 metų vyras šypsosi, bet pasiguodžia: "Šiandien labai maudžia. Turbūt partizanavimas atsiliepia."

V.Šniuolis devynerius metus buvo partizanu Vytvyčiu. Išėjo į mišką kartu su broliu Vytautu iš gimtojo Radviliškio rajono Miežaičių kaimo 1944 metais, kai netoliese, prie Dubysos, dar griaudėjo frontas, o į nelaisvę pateko 1953-iaisiais. Mažai kam iš laisvės kovotojų pavyko taip ilgai išsilaikyti miškuose ir likti gyvam.

Istorikų duomenimis, iš 30 tūkst. partizanų, pradėjusių ginkluotą kovą 1944-aisiais, po 5 metų, pasirašant Laisvės deklaraciją, buvo likę tik 2 tūkstančiai. Reikėjo telkti sparčiai tirpstančias partizanų jėgas, kurti jų vyriausiąją vadovybę.

Pasak V.Šniuolio, partizanų vadų suvažiavimą ketinta surengti dar 1945 metais, tačiau tada buvo išduotas ir žuvo Žaliosios rinktinės vadas. Po metų tokį patį susitikimą Kauno karmelitų bažnyčioje bandė organizuoti kunigas Ylius, bet irgi buvo išduotas ir suimtas.

Tada nuspręsta veikti nuosekliai. Buvo sukurtos partizanų rinktinės, šios sujungtos į apygardas, o apygardos - į sritis. Pačiame Lietuvos viduryje iš Kunigaikščio Žvelgaičio, Vytauto Didžiojo, Maironio ir Žaliosios rinktinių įkurta Prisikėlimo apygarda. "Mano brolis buvo šios apygardos štabo viršininkas, o aš - apygardos vado Leono Grigonio-Užpalio adjutantas. Mudu su broliu ir turėjome surengti partizanų vadų susitikimą mūsų apygardoje, nes čia buvo arčiausia visiems ateiti", - pasakoja V.Šniuolis.

Svarbiausia buvo konspiracija. "Apie tą suvažiavimą nežinojo nė vienas partizanas - tik mūsų štabo darbuotojai ir vyriausieji vadai", - priduria jis. Prisikėlimo apygardos vadavietė tuo metu buvo Minaičių kaimo ūkininko Stasio Mikniaus sodyboje. Čia, svirne, 1948 metų rudenį iškastas bunkeris. Tačiau dėl atsargumo partizanų suvažiavimą nuspręsta organizuoti gretimame Balandiškio kaime, Stepono Sajaus gyvenamojo namo kamaroje. Nors ir be langų, ji buvo gana erdvi.

Dirbo priešų pašonėje

1949 metų vasario 2-ąją čia ir prasidėjo susitikimas, į kurį susirinko partizanų vadai iš visos Lietuvos sričių ir apygardų.

"Devynias dienas dirbome Sajų sodyboje. Tačiau kai enkavėdistai netoliese pradėjo daryti kratas, ten likti buvo nebesaugu. Naktį parvedėme vyrus į bunkerį Minaičiuose, pas Miknius. Čia ir buvo pasirašyta Laisvės deklaracija. Išspausdinau ją mašinėle, padauginome rotatoriumi. O kai išplatinome, enkavėdistai aiktelėjo: juk tai įvyko jų pašonėje!" - vis dar džiaugiasi V.Šniuolis. Nuo Minaičių iki stribų būstinės buvo tik keletas kilometrų.

Suvažiavimas baigėsi vasario 20 dieną. Jis gal būtų trukęs ir ilgiau, tačiau Pietų Lietuvos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas pabūgo, kad gali patvinti Nemunas, todėl jam sunku bus grįžti pas savo brolius.

"Aišku, kaustė didžiulė įtampa, rizika. Bet ir smagu buvo, kad esame visi kartu, kad jauni. Juo labiau jog partizanų vadai buvo labai įdomūs, nepaprasti žmonės. Man ypač patiko Vanagas ir Šibaila. Jie mokėjo įdomiai kalbėti, buvo labai drąsūs", - prisimena bendražygius buvęs partizanas.

Tik vienintelis J.Žemaitis-Vytautas buvo kadrinis kariškis, todėl jis per suvažiavimą išrinktas LLKS pirmininku. A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis, L.Grigonis-Užpalis, A.Grybinas-Faustas, V.Gužas-Kardas - mokytojai, B.Liesys-Naktis ir P.Bartkus-Žadgaila - buvę studentai.

Jei Lietuva tuomet būtų tapusi nepriklausoma, šie žmonės būtų sudarę šalies Vyriausybę. Tačiau laisvė buvo dar toli.

Laisvės nesulaukė

Laisvės signatarams likviduoti SSRS vidaus reikalų ministerija (MVD) metė dideles pajėgas. Pirmieji žuvo P.Bartkus-Žadgaila ir B.Liesys-Naktis, o kartu su jais - V.Šniuolio brolis Vytautas-Svajūnas. 1949 metų rugpjūčio 13-ąją šie vyrai ir Laurynas Mingilas-Džiugas iškeliavo kurti vyriausiosios vadovybės generalinio štabo prie Ariogalos.

"Pavargę Užpelkių miške (Radviliškio r.) sukritome pailsėti. Bronius-Naktis padėjo man ant peties galvą ir sako: "Viktorai, kaip šiandien mane traukia žemė..." Jo nuojauta pasitvirtino - netrukus mus ėmė supti MVD kariuomenė.

Pradėjome atsišaudyti, pakilau perbėgti tolyn ir matau - greta manęs buvęs Mingilas krinta apsipylęs krauju. Raitosi iš skausmo ir sako: "Nepalik manęs gyvo - nušauk." Stvėriau jį nešti. Tai pamatęs brolis pasiliko pridengti mus ugnimi. Mingilą išnešiau, o brolis, Bartkus ir Liesys žuvo", - V.Šniuolio balsas virpa.

1950 metais krito L.Grigonis-Užpalis. Jo bunkeris, kurį partizanai įsirengė Ariogalos valsčiaus Daugėliškių miške, kai išsikraustė iš Miknių sodybos, buvo išduotas.

Vos grįžęs į savo rajoną Suvalkijoje žuvo ir Tauro apygardos vadas A.Grybinas-Faustas, vėliau - V.Gužas-Kardas, J.Šibaila-Merainis. J.Žemaitis-Vytautas buvo suimtas gyvas ir nugabentas į Maskvą derėtis su vienu iš SSRS vadovų Lavrentijumi Berija. LLKS pirmininkas tėvynės neišdavė, tad Maskvos kalėjime buvo sušaudytas. Paskutinis iš signatarų žuvo A.Ramanauskas-Vanagas - jis 1957 metais sušaudytas Vilniuje.

1999-aisiais Lietuvos Seimas paskelbė LLKS deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu, o 2009 metais J.Žemaitį-Vytautą pripažino faktiškai vykdžiusiu respublikos prezidento pareigas.

Tragiškas šeimos likimas

1953-iaisiais buvo suimtas ir V.Šniuolis-Vytvytis. "Tų metų kovo 13 dieną - prisimenu kaip šiandien - nutarėme patikrinti, ar ryšių punkte Skaraitiškių kaime, netoli Šiluvos, nėra žinių nuo Šibailos-Merainio, kuris žiemojo pas Rytų Aukštaitijos partizanus. Nuėjau į tą punktą su kitu partizanu, tikrai - laiškas yra: Merainis kviečia susitikti. Laiškas taip gerai parašytas, papildytas asmeninėmis detalėmis - neįtarsi, jog parengtas enkavėdistų.

Nuėjome susitikti, apsikabinome, nes maniau, kad sveikinuosi su Rytų Aukštaitijos partizanais, o du jų capt mane už rankų, kitas vožė per pakaušį ir suėmė. Šiaulių saugume tardė net generolas iš Vilniaus, tačiau nieko neišdaviau", - tvirtina buvęs partizanas.

V.Šniuolis buvo įkalintas lageryje, paskui ištremtas. Grįžęs į Lietuvą gyvų artimųjų Miežaičiuose jau nerado, įsikūrė Šiauliuose. Čia 30 metų, iki pensijos, dirbo tekintoju "Vairo" fabrike.

V.Šniuolio tėvas žuvo 1945-aisiais. "Tėtis pamatė, kad enkavėdistai supa mišką, kuriame buvome apsistoję, ir bėgo mums pranešti. Tie ir nušovė jį. Mudu su broliu tąsyk likome gyvi. Naktį praleidome miške, o rytą ėjome pas eigulį ir pakeliui pamatėme - už storo beržo kelmo kyšo žmogaus kojos. Priėjome arčiau - ogi mūsų tėvas negyvas", - pasakoja buvęs partizanas.

Žuvo ir V.Šniuolio sesuo, taip pat partizanė Birutė-Ida. "Kai mudu su broliu išėjome į mišką, ji dar mokėsi Radviliškio gimnazijoje. Enkavėdistai išsivesdavo seserį iš pamokų ir tardydavo, kur broliai. 1947-aisiais ji neištvėrė - išėjo į mišką. Mama taip pat susirišo ryšulėlį ir patraukė, kur akys veda", - pasakoja V.Šniuolis.

Birutė-Ida įsikūrė Rytų Aukštaitijoje, pas Antano Starkaus-Montės vadovaujamus Algimanto apygardos partizanus. Per 1949 metų Vėlines jų bunkerį Šimonių girioje prie Priegodo ežero čekistai apsupo ir užmėtė granatomis. Birutei tada buvo 17 metų.

O motina? "Ji ilgai klaidžiojo po Lietuvą. Paskutinį kartą ją mačiau 1951 metais. Mama taip drebėjo, kad negalėjo valgyti, tačiau nesiskundė, tik vis glostė man galvą. Ji mirė Rėkyvos senelių prieglaudoje iš bado", - sako vyras.

Partizanų vadovybė apdovanojo V.Šniuolį trimis Laisvės kovos kryžiais ir Laisvės kovos medaliu. 2003 metais Lietuvos prezidentas įteikė jam Komandoro didįjį kryžių. Ir vis dėlto buvęs partizanas nelabai džiaugiasi dabartimi: "Laisvė iškovota, tačiau valdžia - ne tose rankose. Per atgimimą viską tik griovė. Landsbergio vietoje būčiau liepęs kiekvieną varžtelį užpajamuoti, paskirti atsakingus už turtą. Bet jį išsitampė gudresnieji."

Signatarai neišdavė

Tarp gyvųjų jau nebėra senųjų Sajų ir Miknių sodybų šeimininkų. Sajų namas Balandiškyje - išlaužtomis durimis, išdaužytais langais. Tačiau Minaičiuose tebegyvena jauniausioji Miknių duktė Julija Petreitienė su dukra, žentu ir anūkais.

Kai į šią sodybą susirinko partizanų vadai, Julijai buvo 14 metų. "Naktį išgirdome beldžiant į langus. Namie tada buvome tik aš ir abi vyresnės seserys - tėvai buvo išvykę. Žiūrime, būrys vyrų. Uniformuoti, su ginklais, tarp jų - du pažįstami partizanai, kurie buvo išsikasę bunkerį mūsų svirne. Liepė jį atrakinti.

Kai grįžo tėvai, vienas partizanų vadų, Grigonis, nuramino: "Tėvuk, atėjo savi, jie niekada neišduos. Teisybė, taip ir buvo - nė vienas iš signatarų mūsų neišdavė.

Seserys virė ir nešė jiems valgyti, o mano pareiga buvo žvalgyti, ar niekas neateina. Mūsų sodyba stovėjo plikoje vietoje, gerai matyti į visas puses, gal todėl partizanai ją ir pasirinko", - pasakoja J.Petreitienė.

Partizanų vadams pasirašant Laisvės kovų deklaraciją jie į bunkerį pakvietė ir sodybos šeimininką. "Liepė pasirinkti slapyvardį. Tėvelis pasirinko Gailučio. Žemaitis-Vytautas čia pat parašė įsakymą, kad apdovanoja jį Vyčio kryžiumi. Sudėjo dokumentus į bidoną ir užkasė. Po daugelio metų atkasėme tuos dokumentus ir perdavėme signataro A.Ramanausko-Vanago dukteriai", - sako moteris.

Bunkeryje pas Miknius partizanai gyveno ir po suvažiavimo. Čia daugiau kaip metus gydytas V.Šniuolio išgelbėtas L.Mingilas-Džiugas. Kitas bunkeris, tik gerokai mažesnis, buvo iškastas Sajų sodyboje.

"O 1953 metų balandį tėvelį iškvietė tardyti Šiaulių saugumas. Namo grįžo juodas kaip žemė - pasirodo, saugumiečiams jau išduota, jog pas mus būta bunkerio. "Tavo laimė, kad Stalinas mirė. Būtum supuvęs kalėjime", - pasakė tėveliui tardytojas ir paleido jį", - prisimena J.Petreitienė. Ištremta buvo tik dalis Sajų šeimos.

J.Petreitienė LŽ prisipažino, kad nei tėvai, nei jų dukterys sovietmečiu niekam neužsiminė apie sodyboje buvusią partizanų vadavietę. O ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę moteris dar ilgai nedrįso kalbėti apie anuos įvykius, juo labiau - apie išdavystę. "Sakydavau: neprisimenu, tada buvau labai jauna. Iš tikrųjų puikiai viską prisimenu. Tik dabar suprantu, kaip tėveliai rizikavo, kokią įtampą jie jautė. Buvo baisūs laikai - vieną netoliese pakorė, kitą nušovė... Partizanų prezidentas Žemaitis tėčiui sakė: "Kai Lietuva taps laisva, bus atlyginta ne tik jums, jūsų vaikams, bet ir vaikų vaikams." Tačiau tik truputį didesnę pensiją buvo paskyrę, o dabar ir tą pačią apkarpė. Kalbama, kad visai panaikins... - susigraudina senutė, tačiau greitai nubraukia veidu riedančias ašaras ir priduria: - Pastaraisiais metais į mūsų sodybą atvažiuoja visokie valdžios žmonės, ministrai, Seimo nariai, net prezidentai. Gudrūs dabar, bet jeigu būtų toks sumišimas, kaip anuomet, į mišką neitų. O tada už laisvę ėjo į mišką vyrai, ir ne bet kokie - mokyti, inteligentai. Dabar 40-ies tokių užtektų Seime ir Lietuvoje būtų tvarka."

Ilgai slėpė paslaptį

Atrodo, apie Minaičių ir Balandiškio įvykius ilgai nesiryžo kalbėti ne tik J.Petreitienė, bet ir valdžia. Tik prieš keletą metų Miknių sodyboje, greta tos vietos, kur buvo pasirašyta Laisvės deklaracija, iškilo paminklas jos signatarams. O priartėjus šio dokumento 60-mečio jubiliejui iš valstybės biudžeto atseikėta 300 tūkst. litų partizanų vadavietėms Minaičiuose ir Balandiškyje atstatyti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė ir Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Povilaitis LŽ teigė, jog šių pinigų užtenka tik partizanų bunkeriui Minaičiuose iš naujo iškasti, mat jo seniai nelikę nė ženklo.

"Reikia į kitą vietą perkelti ūkinį pastatą, atlikti archeologinius kasinėjimus - gal dar partizanų daiktelių yra likę. Be to, toje sodyboje būtų galima įsteigti nedidelį muziejų", - svarsto T.B.Burauskaitė.

O ką daryti su griūvančiu Sajų namu? "Rajono savivaldybė neseniai jį nupirko. Tačiau remontuoti nebėra už ką. Tai nacionalinės reikšmės objektas, tad lėšų turėtų būti skirta iš valstybės biudžeto", - sako radviliškietis J.Povilaitis.

T.B.Burauskaitės skaičiavimu, Sajų namui atstatyti ir prižiūrėti reikėtų maždaug 0,5 mln. litų. "Nerealu tikėtis, kad sunkmečiu valstybė tiek skirs, todėl geriau būtų tą pastatą nugriauti, rąstus nuvežti į kraštotyros muziejų, o namo vietoje pastatyti paminklą - simbolines signatarų skulptūras iš granito", - siūlo T.B.Burauskaitė. Atrodo, ji nelabai suvokia, kokią vertę turi autentiškas istorinis paminklas ir apskritai istorinis paveldas.

Iš LŽ sužinojusi sumą, kurios neva reikėtų istorinei sodybai atstatyti ir išsaugoti, Seimo narė, vieno iš signatarų - A.Ramanausko-Vanago - duktė Auksutė Skokauskienė nustebo: "Už tiek pinigų kaime ir rūmus galima pastatyti." Ji neabejoja, kad Sajų namą būtina suremontuoti.

T.B.Burauskaitės planams nugriauti istorinę sodybą, kurioje vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, parengęs LLKS Laisvės deklaraciją, ir vietoj jos sumūryti dar vieną "balvoną", kategoriškai nepritaria Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vytas Miliauskas. "Nesvarbu, kad dabar nelengva, trūksta pinigų. Anuomet partizanams buvo dar sunkiau. Reikia kuo greičiau atstatyti abi vadavietes ir paversti jas nacionaliniu didvyrių centru. Tegul ten važiuoja ekskursijos ir mato, kaip buvo kovojama dėl Lietuvos laisvės", - ragina V.Miliauskas.

O kol vyksta šios nekompetentingos T.B.Burauskaitės užvirtos pseudodiskusijos, keturi jauni Šiaulių menininkai - skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai Gintautas ir Kęstutis Gascevičiai bei aktorius Rolandas Dovydaitis - įsteigė iniciatyvinę grupę Sajų sodybai Balandiškyje išsaugoti. Menininkai, surinkę iš bendraminčių keletą tūkstančių litų, nupirko medienos, šiferio ir spaudžiant šalčiui šią žiemą surentė virš griūvančio namo stoginę.

Vasario 16-ąją Radviliškio rajono savivaldybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, taip pat buvę partizanai šventė jau prie naujosios stoginės. Valdininkai gyrė buvusius partizanus už drąsą, jaunuolius - už iniciatyvą, tačiau vengė pažiūrėti jiems į akis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"