Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Įsteigti draugiją paprasčiau nei atgaivinti

 
2017 10 01 12:00
Vilniaus joniškiečių draugijai „Sidabra“ vadovaujanti Giedrė Lastauskienė kruopščiai saugo, kaupia ir nuolat gausina archyvą apie Joniškį, kraštiečius bei jų veiklą.
Vilniaus joniškiečių draugijai „Sidabra“ vadovaujanti Giedrė Lastauskienė kruopščiai saugo, kaupia ir nuolat gausina archyvą apie Joniškį, kraštiečius bei jų veiklą. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus joniškiečių draugijai „Sidabra“ vadovaujanti Giedrė Lastauskienė kruopščiai saugo, kaupia ir nuolat gausina archyvą apie Joniškį, kraštiečius bei jų veiklą. Būdama chemikė iš profesijos, ji juokavo: „Mįslė, kas gi atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis, žmoniją glumino nuo pat senovės laikų. Mano galvoje kirba panašus klausimas – ar specialybę pasirinkau pagal savo būdą, ar specialybė jį išugdė? Ne taip supilsi į kolbą – sprogsi!“

Kraštiečių bendrijos aktyviai steigėsi prasidėjus Atgimimui. Tuo metu būrėsi ir Žiemgalos kraštą – Joniškį, Pakruojį, Pasvalį – apimanti draugija.

Vilniaus joniškiečių „Sidabra“ kaip atskiras darinys susikūrė 1996-aisiais. Pirmasis susitikimas su tėviškėnais tuomet vyko Profsąjungų rūmuose, Vilniuje. Menkai šildomose patalpose, anot G. Lastauskienės, buvo nesmagu, bet susibėgus draugėn tapo aišku – tokie kraštiečių susirinkimai reikalingi. Tada viena draugijos narė Irena Bugytė-Grakauskienė pasiūlė susitikti jos vadovaujamos Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos patalpose. Jau po mėnesio įvyko kitas susibūrimas. Pačią idėją, kad reikia įkurti draugiją, vienijančią būtent Vilniaus joniškiečius, kaip juokauja tėviškėnai, atnešė Birutė ir dvi Danutės. Trys kraštietės ėmėsi iniciatyvos – į susitikimą Vilniuje gyvenančius įvairių kartų joniškiečius sukvietė filologė Danutė Petkevičiūtė-Labanauskienė, gydytoja Danutė Malinauskaitė-Petrauskienė ir inžinierė Birutė Ragauskaitė. Pirmuoju draugijos vadovu išrinktas istorikas, socialinių mokslų daktaras Stanislovas Liučvaitis, po metų draugijos vadovu tapo ekonomistas, verslininkas Kęstutis Balčiūnas. Nuo 2000-ųjų vadovavimą perėmė ir iki šiol yra pirmininkė G. Lastauskienė.

„Žinoma, bendruomenės renginiuose retai sutiksi jaunimo, tačiau metai bėga, ateis laikas ir jiems.“

„Praėjo nemažai laiko, – palinksėjo galva pašnekovė ir pridūrė, kad draugijos veikla jai ėmus vadovauti buvo apmirusi. – Įsteigti paprasčiau nei atgaivinti...“

Kai sulaukė kvietimo vadovauti kraštiečiams, ilgai nesvarstydama sutiko. „Vykome iš joniškiečių susitikimo, buvau pakilios nuotaikos, tačiau kai atsipeikėjau – supratau, kokia didelė atsakomybė užgulė – niekada nebuvau vadovė“, – prisiminė gamtos mokslų daktarė.

Ji dėkinga šviesaus atminimo dirigentui Algimantui Lopui, pagelbėjusiam sutrikimo akimirką. Jis pasišovė surinkti medžiagą apie savo tėvą Lauryną Lopą, vieną veikliausių tuometinės Joniškio progimnazijos steigėjų. „Nuo to viskas ir prasidėjo: reikia surinkti medžiagą apie žymius kraštiečius. Jei atžalos gyvos – kratėme informaciją iš jų, naudojomės archyvu, – G. Lastauskienė mostelėjo į lentynose pūpsančią segtuvų kaugę. – Tyrinėjimų rezultatas.“

Pirmiausia ėmėsi ieškoti informacijos apie pačios lankytą Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Joniškio „Aušros“ gimnazija). „Supratau, kiek daug apie ją nežinau, pasidarė įdomu gilintis ir į valsčiaus istoriją. Pasisekė surinkti dvidešimt biografijų“, – pasakojo pirmininkė.

Žvilgsnis nukrypo į kaimus, aplinkines gyvenvietes. Šios idėjos autorius – kraštietis Jonas Mačiulis, pristatęs medžiagą apie išnykusį Kivylių kaimą ir gražią buvusių gyventojų iniciatyvą pastatyti atminimo paminklą kaimui. „Taip kilo nauja mintis – ką galima sužinoti apie kaimus, esamus ir jau išnykusius? – kalbėjo kraštietė. – Kas nors pasiūlo idėją, lieka tik ją įgyvendinti.“

Vilniaus joniškiečių draugija „Sidabra“ didžiuojasi išleidusi pirmąją knygą „Juozas ir Jonas Vainauskai“. Vienas brolių Juozas Vainauskas – Joniškio gimnazijos (dabar „Aušros“ gimnazija) mokytojas, tautodailininkas, spektaklių statytojas. Jonas – tarpukariu gerai žinomas baldžius, dirbęs kartu su garsiu baldų kūrėju Jonu Prapuoleniu. Juozo Vainausko darbai yra pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą. „Joniškio derlingos žemės augina ne tik kviečius bei rugius, bet ir iškilias asmenybes: dailininkas Juozas Galkus, režisierius Povilas Mataitis, žurnalistas Juozas Šalkauskas, rašytojas Jonas Avyžius... Kiek žymių pavardžių, ir visi kilę iš Joniškio, – džiugesio neslėpė G. Lastauskienė. – Labai didžiuojamės savo kraštu, jo žmonėmis. Kai į Vilniaus joniškiečių susibūrimus, parodas ar renginius susirenka kraštiečiai – gražu žiūrėti į švytinčius veidus.“

Gausina archyvą

Nuo pat pirmųjų „Sidabros“ gyvavimo dienų jos veikla dokumentuojama. Kaupiami fotometraščiai, skaitmeninių laikmenų archyvas. Penkiolikos metų jubiliejus paskatino draugijos veiklos rezultatus apibendrinti – sukurti du reprezentaciniai filmukai. „Kaip ir visada, atsiranda žmogus, kuris gali padėti. Štai Eimutis Bulota pirmiausia sudarė elektroninės knygos variantą, įkalbėjau jį sukurti filmuką. Nors laukė daug darbo, tačiau Eimutis sutiko. Sumanymas įgyvendintas“, – pasidžiaugė visuomenininkė.

Svarbiausias darbas, anot G. Lastauskienės, – medžiagos apie savo kraštą ir kraštiečius rinkimas. „Tiek iš oficialių šaltinių, tiek ir iš atsiminimų. Kol yra ko paklausti – reikia domėtis“, – įsitikinusi ji.

I. Bugytė-Grakauskienė rengia metraščius, kuriuose atsispindi įvairiapusė draugijos veikla. „Taip pat Irena kaupia aplanką „Pro memoria“, jis skirtas amžinybėn išėjusiems draugijos nariams“, – pridūrė pirmininkė.

Nuo 2006-ųjų „Sidabra“ turi savo draugijos leidinį „Sidabrėlė“, kurios sudarytojas – žurnalistas Domas Šniukas. Pasak G. Lastauskienės, jau yra išleisti 26 numeriai, dar trys – pakeliui. „Sidabrėlė“ išeina porą kartų per metus. „Kraštiečiai dirba iš idėjos, be atlygio“, – sakė ji.

Lietuvos geografė, fizinių mokslų daktarė Daina Galvydytė sudarė Joniškio krašto radinių žemėlapį – pradedant vėlyvuoju neolito laikotarpiu, baigiant XVIII amžiumi.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus leidžia kalendorių „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“, o „Sidabros“ draugijos nariai aktyviai prisideda prie jo kūrimo. 2013-aisiais kalendorius apdovanotas Lauryno Ivinskio premija.

Pas Vilniaus joniškiečius dažnai svečiuojasi kraštiečiai: koncertuoti atvažiuoja ansambliai, Joniškio meno kolektyvai „Jievaras“, „Kupars“, „Švėtė“, „Sidabrė“. Spektaklius rodė Gasčiūnų pagrindinės mokyklos bendruomenės teatras „Žibintas“, Gasčiūnų bendruomenės teatras „Kitaip“.

Turi emblemą ir himną

Gasčiūnų bendruomenė, G. Lastauskienės teigimu, viena iš septynių Lietuvoje, kurios gavo teisę turėti savo herbą. „Herbus įprastai turi tik seniūnijos, o bendruomenės – ne“, – paaiškino pašnekovė.

Ta proga Gasčiūnuose surengtas gražus renginukas – pašventinta vėliava. Beje, apie Gasčiūnus radijo žurnalistas Edvardas Kubilius taip pat yra sukūręs filmuką, kuris buvo pristatytas ir sostinėje. „Patiko kartą išsakyta jo frazė: mano kaimas – neprasigėręs. Kai lankėmės Gasčiūnuose, Edvardas rodydamas į buvusią aludę juokavo, kad toji pritrūkusi klientų, tad teko ją uždaryti“, – šypsojosi moteris.

Ji pridūrė, kad draugija „Sidabra“ taip pat turi savo skiriamąją atributiką. Kraštietis dailininkas J. Galkus, besidomintis heraldika, 2005-aisiais sukūrė draugijos emblemą. Joje – Joniškio herbo fragmentas – kalaviju persmeigtas slibinas.

Įgyvendintas kraštiečių sumanymas sukurti himną Joniškiui. Juo tapo Algimanto Raudonikio daina „Sugrįžimas prie Sidabros“ pagal Vladislovo Avižienio parašytus žodžius.

Vilniuje veikia daugiau kaip keturiasdešimt kraštiečių bendrijų, klubų ir draugijų. Pasak „Sidabros“ vadovės, draugija linkusi bendrauti ir bendradarbiauti su jomis.

G. Lastauskienė įsitikinusi: kol žmonės renkasi į kraštiečių susibūrimus, tol tokios draugijos bus reikalingos. Vilniaus joniškiečiai nuo įsikūrimo yra surengę 125 renginius, susitinka dažnai – vidutiniškai šešis kartus per metus. „Žinoma, čia retai sutiksi jaunimo, tačiau metai bėga, ateis laikas ir jiems. Nostalgija, savo krašto ilgesys aplanko bėgant metams. Jaunimas tokios nostalgijos neturi, o vyresnio amžiaus žmonėms – ji didelė“, – tvirtino pašnekovė.

Paklausta, ar vartoja gimtąją joniškiečių tarmę, G. Lastauskienė prisipažino, kad ilgainiui šnekta prisimiršta. „Jei nuvykstu į gimtinę, bent savaitei – savaime pereinu prie vietinės šnektos. Jei ilgai ten nebūnu – taisyklinga joniškiečių tarme kalbėti nebemoku. Tačiau nemanau, kad tai tarmės išnykimo požymis. Kaip sako kraštietė lituanistė Rita Urnėžiūtė, kalbėkime joniškietiškai, rašykime lietuviškai“, – reziumavo ji ir pridūrė, kad kalbininkės Janinos Švambarytės-Valužienės dėka tarmės neliks užmarštyje – parengtas išsamusis tarmės žodynas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"