TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ji ne B.Bardot - jai reikia padėti

2007 09 13 0:00
Savo globėjai D.Valentinaitei šuneliai nuolat demonstruoja dėkingumą - vos ji prisėda ant vejos, tuoj visi sulekia.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kai prieš dešimt metų Danguolė Valentinaitė iš JAV grįžo į Lietuvą, ji ketino ramiai mėgautis pensininkės gyvenimu. "Jei man kas tada būtų pasakęs, jog turėsiu tiek augintinių, būčiau atsakiusi, kad jie sapnuoja", - prisipažino rodydama į daugybę po kiemą lakstančių šunelių.

Ji ne prancūzų kino dievaitė Brigitte Bardot, galinti savo namuose priglausti apie šimtą gyvūnų, tačiau ši moteris užsimojusi daug - įsteigti Lietuvoje tikrus civilizuotus gyvūnų globos namus, kuriuose nuolat dirbtų ir veterinarai, gydytų, prižiūrėtų globotinius. Kad gyvūnai galėtų gyventi tol, kol juos kas nors panorėtų paimti. Jei nepanorėtų, gyventų iki senatvės.

Ir nors siekti kilnaus tikslo D.Valentinaitei trukdo painūs Lietuvos įstatymai, biurokratai, moteris ieško būdų, kaip įgyvendinti savo svajonę. O kol kas jos namuose nuolat glaudžiasi būrelis pamestų, iš namų išvarytų, beširdžių žmonių paliktų gyvūnų.

Nebuvo kam

Priglausti benamius gyvūnėlius, gydyti, prižiūrėti ir ieškoti jiems naujų šeimininkų D.Valentinaitė ėmėsi, kai pamatė, kad Lietuvoje nėra užsienio šalių standartus atitinkančių gyvūnų globos namų. UAB "Grinda" Vilniaus miesto gyvūnų globos namų užduotis - gaudyti benamius, valkataujančius šunis ir kates, palaikyti juos dešimt dienų, o paskui užmigdyti. Argi šią įstaigą, kuri atlieka tik Vilniaus miesto sanitarinės stoties funkcijas, galima vadinti gyvūnų globos namais? Iš tokios prieglaudos paimti jauni gyvūnėliai labai dažnai serga įvairiomis užkrečiamomis virusinėmis ligomis. Jų gydymas brangus ir dažniausiai nesėkmingas. Ne vienas žmogus, turintis pačių geriausių ketinimų išgelbėti jiems gyvybę, nusivilia.

D.Valentinaitė norėtų, kad Lietuvoje atsirastų nors vienas politikas, kuriam visa tai rūpėtų. "Žinant, kiek žmonių myli gyvūnus, kiek yra neabejingų jų likimui, galima numanyti, kad politikas, kovojantis dėl gyvūnų gerovės, pelnytų didelę visuomenės pagarbą ir autoritetą. Jau vien aš, paprasta gyventoja, sulaukiu tiek padėkos skambučių", - kalbėjo ji.

Darbas, kurio neplanavo

"Mano namai - ne prieglauda. Čia gyvūnėliai atsiduria ekstremaliais atvejais, kai nesuteikus pagalbos jiems gresia mirtis, - pasakojo moteris. - Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tada gyvūnus mylintys ir jų gerove besirūpinantys entuziastai kreipėsi į mane ir paprašė, kad padėčiau įsteigti visuomeninę organizaciją švietėjiškiems tikslams. Mano specialybė - pelno nesiekiančių organizacijų administravimas. Pažadėjau pasakiusi, kad galėčiau tokiam darbui skirti dvejus metus, ne daugiau, o išėjo visai kitaip." Gyvūnų mylėtoja drauge su bendraminčiais įsteigė Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendriją. Vėliau - ir VšĮ "Gyvūnų namai". Šios visuomeninės organizacijos tikslas - steigti tikrus gyvūnų globos namus, imtis veterinarinės veiklos.

"Man gyvenime ne kartą taip yra buvę: kai pradėdavau darbą, kurio neplanavau, apie kurį nemąsčiau, jis visada pasiteisindavo. Pamanydavau, gal čia Dievas sudarė tokias sąlygas ir panorėjo, kad atsidurčiau šioje vietoje. Taip pasielgusi niekada nebuvau nusivylusi, - kalbėjo ji. - Gal ir ne visada jausdavau visišką pasitenkinimą, ne visada būdavau labai laiminga tai darydama, bet mačiau ir žinojau, jog tuo metu buvau reikalinga. Dabar lygiai taip pat jaučiuosi su gyvūnais. Negaliu sakyti, kad esu labai laiminga, kad jaučiu didelį pasitenkinimą, tačiau matau, jog šiems gyvūnėliams aš reikalinga. Tik esu nusivylusi, kad Lietuvoje jais nesirūpinama taip, kaip kitose šalyse. Kalbame, kokie mes pažangūs, kaip džiaugiamės būdami Europos Sąjungoje, bet gyvūnų globos reikalai dar labai atsilikę. Apskritai žmonės, ypač vaikai, myli gyvūnus, radę juos išmestus, sužeistus, skambina, prašo pagalbos, tačiau mūsų valdžia nesudaro sąlygų jais pasirūpinti."

D.Valentinaitė džiaugiasi, kad jos priglausti gyvūnai randa gerus ir mylinčius šeimininkus. "Kartais net nespėju gyvūnėlio pamatyti, o jis jau būna priglaustas. Pavyzdžiui, kai kas nors praneša, jog rado šuniuką, pirmiausia paprašau nuvežti jį apžiūrėti į veterinarijos gydyklą. Būna taip, kad po kelių minučių jau kas nors ieško būtent tokio amžiaus ir tokio dydžio gyvūno. Tada pasiūlau važiuoti tiesiai į gydyklą ir iš ten, jei patiks, paimti augintinį. O kartais nutinka, kad gyvūnas ir po keletą mėnesių ar net pusmetį gyvena pas mane, kol atsiranda žmogus, norintis jį priglausti. Kadangi į gyvūnėlį jau būna nemažai investuota, norisi, jog jis patektų į gerus namus", - pasakojo pašnekovė.

Didžiausias džiaugsmas šiai moteriai būtų, kad jos globotiniai kuo greičiau rastų mylinčius šeimininkus. Norintiesiems atsiliepti į šį kvietimą nurodome jos telefoną - 8 698 00 952. Internetinis puslapis, kuriame galima pamatyti ir D.Valentinaitės globotinių nuotraukas: www.gyvununamai.lt.

"Oi, kiek per mano namus perėjo gyvūnėlių! Ne tik šuniukų ir kačiukų, bet ir gandrų, gulbių, ančių, stirnų, pelėdų, įvairiausių paukščių... Nėra Vilniaus mieste institucijos, kuri jais pasirūpintų, o telefonas vis skamba. Ypač vakarais ir savaitgaliais, - sakė ji. - Važiuodavau pati arba policijos pareigūnai atveždavo. Priglausdavau, bet ne todėl, kad privalėjau tai daryti, tiesiog žinojau, jog niekas kitas jais nepasirūpins."

Ištikimi Danguolės patarėjai ir konsultantai, kaip elgtis, kuo maitinti laukinius gyvūnus, paukščius, atsidūrusius jos namuose, yra zoologas Salemonas Paltanavičius ir gamtininkas Zenonas Butkevičius. Jau antri metai, kai už laukinės faunos gelbėjimą atsakinga Lietuvos gyvūnų draugija (telefonas - (8 37) 36 33 33), tad D.Valentinaitei nebereikia rūpintis į bėdą patekusiais laukiniais gyvūnais.

"Prižiūrėti naminius gyvūnus su dideliu atsidavimu ir kantrybe padeda veterinarijos gydytojas Virginijus Ščerbinskas. Ne kartą žadinau jį iš miego, kai reikėdavo vykti gelbėti kur nors kelyje patrenkto gyvūno", - teigė Danguolė.

Diskriminacija dėl amžiaus?

D.Valentinaitė įsitikinusi, kad įsteigus gyvūnų prieglaudą atsirastų ir ją remiančių asmenų, nes gerų, gyvūnėlius mylinčių žmonių Lietuvoje yra. Tik pradžia stringa. "Prieglaudai statyti atiduodu savo žemę, esančią už 60 kilometrų nuo Vilniaus. Norėčiau imti paskolą, bet joks bankas neduoda, nes man jau 70 metų (nors galėčiau užstatyti namą, kuriame gyvenu). Kadangi žemė - ūkinės paskirties, privalu ūkininkauti, kad būtų galima ten ką nors statyti. Tapti ūkininke irgi negaliu, nes tam esu jau per sena", - D.Valentinaitė vardijo daugybę diskriminuojamų aplinkybių, neleidžiančių jai įgyvendinti savo tikslo. Beje, užsienyje paskolą gali imti ir devyniasdešimtmetis, jeigu jo vaikai įsipareigoja paskui ją perimti. Pas mus ir tokios galimybės nėra. Liūdniausia, jog Lietuvoje gera iniciatyva ne remiama, o žlugdoma. "Kad tik užtektų jėgų kovoti su biurokratais. Gal kada nors gyvūnams bus gera gyventi Lietuvoje", - vylėsi moteris.

Dalis pensijos - gyvūnams

D.Valentinaitė prieš priglausdama naują augintinį pirmiausia arba pati jį veža į veterinarijos gydyklą, arba prašo nuvežti tų žmonių, kurie vargšelį būna radę išmestą ar sužeistą. Patikrintas, paskiepytas, apsaugotas nuo parazitų, jei reikia, pagydytas gyvūnėlis apsigyvena pas Danguolę ir laukia naujų šeimininkų. Dalis jos globotinių laksto po namus, esančius už 14 kilometrų už Vilniaus, dalis - po kiemą, dalis - po voljerą. Čia jiems pastatytas šiltas rąstų namelis, į kurį bet kada galima įeiti. Moteris džiaugiasi, kad kaimynai - labai supratingi žmonės, nepyksta, jei kartais jos augintiniai per anksti rytą pažadina.

Nuolat besikeičiančiam gyvūnų būreliui išlaikyti vien ėdalas kas mėnesį kainuoja iki tūkstančio litų. O kur dar gydymas, skiepai, sterilizacija, kastravimas. "Štai Musytę rytoj vešiu, nes prisidirbo, rujodama visus kiemo "berniukus" iš kelio išvedė. O šiai bailiukei lūžusią kojytę teko operuoti, 700 litų už operaciją sumokėjome, - pasakojo gyvūnų globėja. - VšĮ "Gyvūnų namai" išsilaiko iš žmonių aukojamų 2 proc. savo pajamų mokesčio, kai kas maisto atveža. Viena jauna moteris nuolat remia - sąžiningai kas mėnesį į mūsų sąskaitą perveda po šimtą litų. Kiek trūksta, padengiu iš asmeninių lėšų."

Gerai, kai Amerikoje dirbusios moters pensija tokio dydžio, kad gali iš jos ne tik pati išgyventi, bet ir gyvūnams padėti. Danguolės poelgiai verti pagarbos. Pensiją ji leidžia ne savo malonumui, o darydama gerus darbus. Beje, D.Valentinaitė globojo ir dvi iš vaikų namų paimtas mergaites. Rima dar ir šiandien gyvena drauge su ja, kartu prižiūri būrelį gyvūnėlių.

Ne visi moters globojami šuneliai gyvena jos namuose - tiek paprasčiausiai netilptų. Dalį paprašyti priglaudžia kiti žmonės, o jų mityba pasirūpina Danguolė ir dar kelios moterys. "Dauguma šių gyvūnų - laukiniai, neprijaukinami, nepripažįstantys šeimininkų, tačiau mes juos paskiepijame, šeriame, nuvežame sterilizuoti, kastruoti. Juk teisę gyventi turi ir jie", - aiškino D.Valentinaitė.

Graudi istorija

Labiausiai moterį sukrėtė bolonės veislės šunelio istorija. Žiaurus žmonių elgesys taip traumavo gyvūnėlį, kad Danguolė net nesiryžta jo niekam atiduoti, augina pati. "Kartą paskambino moteris iš J.Basanavičiaus gatvės ir paprašė priglausti šunelį, kurį parsivedė jos dukra. Kadangi šeima jau turėjo šunį, to vargšelio negalėjo pasilikti, - pasakojo D.Valentinaitė. - Kai į troleibusą įlipo murzinas, blusų sukandžiotas, į kaltūną susivėlusiais ilgais plaukais šunelis, žmonės jį ėmė spardyti ir bandyti išvyti iš troleibuso. Mergaitė gyvūnėlį paslėpė po savo sėdyne. Dėkingas šunelis nusekė jai iš paskos. Kai paėmiau jį, turėjau vežti kirpėjai, kad visą nuskustų - toks buvo susivėlęs kailis, vilkosi žeme. O kai pradėjome prausti, vanduo pasidarė kruvinas - taip buvo sukandžiotas blusų. Tik išprausę pamatėme, jog tai baltas bolonės šunelis. Likimo nuskriaustas gyvūnėlis dažnai kąsdavo tam, kas avėdavo juodus batus. Matyt, žmogus, kuris jį nuskriaudė (priekiniai dantys buvo išmušti), nešiojo juodus batais. Dabar šunelis jau šeštus metus gyvena pas mus, bet vis dar puola tokios spalvos batais avinčius žmones."

Mylimiausią šunelį palaidojo Lietuvoje

"Nuo vaikystės mylėjau gyvūnus. Dar tada, kai gyvenome Lietuvoje, Šiauliuose, išsiprašiau mamos, kad leistų man auginti dvi mažytes cukrines vištytes - Lyzinką ir Aninką. Tais laikais labai madinga buvo namie dideliuose narveliuose auginti voveraites. Kai turėjome bėgti iš Lietuvos, paleidome jas miške. Vėliau Vokietijoje, lageryje, auginau triušius. Man jie labai patiko. Na, o gyvendami Argentinoje, vėliau - JAV, visą laiką namie turėdavome gyvūnų. Mylimiausia man buvo samojedų veislės kalytė Ritulė. Tokio prieraišaus šunelio daugiau neturėjau ir, manau, neturėsiu, - pasakojo D.Valentinaitė. - Šios kalytės charakteris buvo nepaprastas. Be to, ji buvo su manimi didelių išgyvenimų metais, kai praradau pačius artimiausius žmones. Kalytė visur lydėjo mane - ir kai iš Čikagos kraustėmės gyventi į Floridą, ir paskui čia, į Lietuvą. Budėjo prie sergančios mamos, prie giminaičio, pakirsto Alzheimerio ligos. Ji buvo mano užuovėja."

Kai dvylika metų išgyvenusi mylimiausia Danguolės augintinė nugaišo, moteris vežė ją į Latviją kremuoti. O paskui pelenus palaidojo šalia motinos kapo. "Ji buvo mūsų abiejų numylėtinė, - kalbėjo D.Valentinaitė. - Stebiuosi mūsų žmonėmis. Kai tvarkiau dokumentus (tada Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė), norėdama šunelį išsivežti kremuoti į Latviją, sulaukiau pašaipų. Latviai pasienyje buvo visai kitokie. Jie supratingai pasakė, kad žino, ką reiškia netekti mylimo gyvūno. Man buvo šokas - kokie esame skirtingi..."

D.Valentinaitė, prisimindama savo mylimiausią šunelį, sakė, kad gyvūnėlio meilė ir ištikimybė dar ir šiandien suteikia jai jėgų bei stiprybės dirbti tą darbą, apie kurį anksčiau niekuomet negalvojo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"