TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kad praeivis nukeltų kepurę

2010 06 02 0:00
A.Jusevičius džiaugiasi, kad darbai veja vienas kitą ir minčių didelėms skulptūrinėms kompozicijoms netrūksta.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Savamokslių menininkų skulptūrėlės ar paveikslai apie gyvenimą kalba paprastai - be užslėptų įmantrių poteksčių, kaip apie tai mėgsta pasakoti kaimo žmogus. Ne mažiau nuoširdūs ir patys kūrėjai.

Lietuvos nacionalinis muziejus pradėjo parodų ciklą "Lietuvos primityvistai". Pirmojoje šiuo metu veikiančioje parodoje eksponuojami tapytojos iš Akmenės Elenos Viesulaitės-Adomaitienės, kauniečių medžio drožėjų Antano Jusevičiaus ir Adolfo Teresiaus skulptūros bei jų kompozicijos. Jų naiviajam menui arba dar kitaip vadinamam primityvizmui priskiriami darbai paperka nuoširdžiu paprastumu. Elenos paveikslai trykšta kaimo gyvenimo džiaugsmais, Adolfo šventųjų skulptūrėlės nuo įprastų bažnyčiose matytų išsiskiria gyvybingesniais žvilgsniais, Antano skulptūrinės kompozicijos pribloškia minčių gausa. Visi trys savamoksliai menininkai - įvairių parodų, konkursų, premijų laureatai.

"Davė drobę ir išvažiavo"

Aštuoniasdešimtmetė E.Adomaitienė, paprašyta papasakoti apie savo paveikslus, buvo labai nuoširdi: "Žmonėms labai patinka mano "Vestuvės". Jos kaimynystėje vyko. Taip, taip, ten viskas iš tikrųjų antrą dieną taip buvo. Tiek juoko!" Pasiteiravau, ar kaimynai, gėrimų padauginę ir kieme besivoliojantys, save piešinyje atpažintų. "Atpažintų", - juokėsi dailininkė. Beje, miestiečiams, nemačiusiems kelias dienas kaime trunkančių vestuvių bei jų tradicijų, šis paveikslas gali suteikti ir etnografinių žinių.

Moteris pasakojo, kad tapyti pradėjo prieš išeidama į pensiją. Galima sakyti, į tai netyčia pastūmėjo sūnus Stasys, profesionalus dailininkas. "Žiūrėjau, kaip jis paišo, ir vis "pakamandavoti" norėjosi, - pasakojo žemaitė. - O jis man sako: "Tai tu, mama, pati imk ir piešk." Sakau, teptuko rankose nesu laikiusi, nieko man neišeis. Tai sūnus man Monikos Bičiūnienės, Petronėlės Gerlikienės knygų prinešė, sako, pažiūrėk, jos irgi ne pirmos jaunystės pradėjo piešti." Taip nedrąsiai moteris ir pradėjo.

Smalsu, ar sūnus nepamokė, kaip su tuo teptuku elgtis. "Sakė jis man, kaip galvoji, taip ir paišyk. Drobę paliko ir išvažiavo į Šiaulius, - pasakojo E.Adomaitienė. - Aš "mislijau", kad žmonės man neišeis, tad pradėjau piešti Užgavėnes - visokius velniukus, žydukus. Grįžo sūnus, juokiasi, sako, nu ir visai gražus paveikslas. Ir nunešė į rajoninę parodą Šiauliuose. Per atidarymą aš tik lendu, lendu susirinkusiems už nugarų, bijau, jog nepasakytų, kad čia mano paveikslas. Bet žmonėms patiko. Pradėjo kviest į seminarus, parodas. Tada neturėjau jokio supratimo nei apie perspektyvą, nei apie ką kitą. Pamenu, per pirmą seminarą Rumšiškėse man sako: "Kaip tu čia, Adomaitiene, malūną ant dangaus nupaišei?" Žiūriu, žiūriu, nu tikrai ant dangaus. O norėjau, kad jis toli būtų. Tada paišiau, paišiau neatsitraukdama, vos ant kojų pastovėjau, bet džiaugiausi, kad kiti namai buvo jau ne virš žemės pakibę."

Be kelnių neliko

Jau šimtą paveikslų nutapiusi moteris prisipažįsta, kad vyras iš pradžių tokiu jos užsiėmimu nebuvo patenkintas, sužinojęs, kokios dažų, drobės kainos, sakė: "Mes ir be kelnių liksim per šituos paišymus."

"Bet man labai patiko toks užsiėmimas. Vėliau, kai vyras pamatė, kad ir apdovanojimų, premijų gaunu, ir į muziejų paveikslų nupirko, jau džiaugėsi, dabar pats ir rėmą sukala, kai reikia, - pasakojo E.Adomaitienė. - Dar turiu minčių, dar ką nors nutapysiu. Kadangi pati esu iš kaimo, man artimesnė kaimo tematika, mėgstu gamtą, visi gyvuliukai man žinomi iš prisiminimų, tai smagu juos piešt."

Teiraujuosi, kaip "Ubagų sala" atsirado. "Mes anksčiau Papilėj gyvenom, tai vienas ubagas, kurį buvom priėmę pernakvoti, pasakojo, kaip jie per atlaidus prisirenka maisto, pinigų, o paskui mergų pasikviečia ir plaukia netoli Platelių į Ubagų salą baliavot. Tai tą paveikslą ir nupaišiau pagal jo pasakojimą," - šypsojosi dailininkė.

"Nenumaliavoti darbai - nebaigti"

Dairantis į parodos eksponatus išsirutuliojo diskusija apie primityvizmo stilių. A.Teresius, išsiskiriantis dažytomis skulptūromis, sakė, kad pats jis dirba ir nesuka galvos, kaip jį kas vadina. "Kai kas mane įvardija moderniu tradicionalistu, - sakė jis. - Į temas aš žvelgiu savo laiko akimis, o tradicinė prieškario meistrystė, dažymas, polichromija man arčiau širdies. Tai šiuos du dalykus ir derinu. Prieškaryje žmonės sakydavo, jei skulptūrėlės "nenumaliavotos, tai jos nebaigtos." Čia, kaip ir jums, moterims, labai paprasta apsirengti juodais ar baltais drabužiais, tačiau priderinti ir kitą spalvą - jau menas. Kartais ir aš labai ilgai maišau spalvas, svarstau, kaip ką nudažyti."

Su vargonininko kaltu

Paklaustas, kas jį mokė drožti, 50-metis A.Teresius pasakojo: "Kad neturiu jokio tiesioginio mokytojo. Jei jau labai kas prie manęs šiuo klausimu prikimba, sakau, matyt, vargonininkas, kuris padovanojo pirmuosius kaltus. Tai šviesios atminties Alvydas Šeduikis, dainininkės Jurgos Šeduikytės tėvas. Jis buvo labai talentingas, ir pats šiek tiek drožinėjo, daugelį žmonių pastūmėjo prie meno."

Iš Kelmės kilęs drožėjas prisimena, kad viskas prasidėjo nuo rezistencinių temų. "Šiauliai, Kryžių kalnas netoli buvo, o jį sovietmečiu vis griaudavo, aš dar moksleivis būdamas meistrams kryžius atstatinėti padėdavau," - pasakojo drožėjas. Matyt, nuo tada jo mėgstamais kūrybos objektais tapo šventieji, koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Beje, šiems jo darbams net suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Apie trisdešimt A.Teresiaus darbų Orvydų sodyboje stovi.

"Negaliu nepaminėti ir Tėvo Stanislovo, kuris pirmuosius jau profesionalius tikrus meistro įrankius padovanojo. Ne vienas menininkas patvirtins, kad ir jam šis žmogus darė įtaką, - pasakojo A.Teresius. - Tėvas Stanislovas įdiegė supratimą, kad turime saugoti senosios medinės skulptūros šedevrus. Vis mėgdavo priminti, kad kultūros dalykai yra tikrosios vertybės, kad gražiausia galerija yra, kai juos pastatai kur nors gale lauko koplytėlėje, o pro šalį einantis žmogus sustoja. Kai droždavau savo šventukus, Tėvas Stanislovas sakydavo: "Turi padaryti taip, kad žmogus niekieno neliepiamas prieš jį nukeltų kepurę - kaip prieš to vertą meno kūrinį."

Tačiau drožėjas savo amato nesureikšmina. "Tai kad daugiau nieko kito ir nemokėjau daryti, - atviravo jis. - Netalentingas buvau. Jūs nesijuokit. Ar žinot, kokių būdo bruožų turi turėti geras meistras? Turi būti šiek tiek tinginys." Mėginu nesutikti, rodos, kaip tik kantrybės reikia norint ką nors iš medžio išdrožt. "Baikit! Jei napavyko, numetei pagalį, ir viskas. Čia gi ne paršiuką augint, - kūrimo proceso neaukštino A.Teresius. - Be to, meistras dar turi būti ir truputį garbėtroška. Jei nebus, tai ir nesistengs kiekvienos skulptūrėlės vis kitokios padaryti. Ir dar - turi būti netalentingas kitiems dalykams - kad tie kiti nepaviliotų."

Klausiu meistro, ar negaila numesto ir nebaigto darbo. "Būna, kad sukūrenu jį ar į gabalus suskaldau. Ar negaila? Žinokit, palengvėja. Ir kartu džiaugiuosi, kad tai yra taip neatsakinga... Čia tik medžio gabalas. Va, kai dešimt metų vaikus gimnazijoj mokiau, ten tai atsakinga buvo, kad savo pavyzdžiu nesužalotum," - pasakojo A.Teresius.

Domiuosi, kokios mintys kūrėją užvaldo, kai per medį kaltu darbuojasi, drožėjas vėl buvo nuoširdžiai paprastas: "Meluočiau, jei sakyčiau, kad šis darbas man kažkoks apsivalymas būna. Ir nesu iš tų (nors apie kolegas taip pasiskaitau), kurie kalbasi su medžiu. Na, būna kartais, kad dirbant ir akyse šviesiau pasidaro. Kažkada jaunystėje net pasididžiavimas apimdavo, jei koks darbelis altoriuje atsidurdavo. Dabar jau ne. Persirgau. Dabar man smagu, kai kokia mano skulptūra kaimo gale ar kur palaukėj stovi, o pro ją koks žmogelis tik retkarčiais praeina."

Vis kitaip

A.Teresius pastebėjo, kad pastaruoju metu šventųjų drožimas tampa savotiška mada, kaip anksčiau buvo populiaru rūpintojėlius drožti. "Dabar gal net per daug tų šventųjų. Mes su A.Jusevičium visada einam šiek tiek prieš madą, - sakė A.Teresius. - Nors esu ir tradicionalistas, pripažįstu, kad, pavyzdžiui, šventukus reikia išlaikyti tokius, kokie jie buvo, bet vis tiek neiškenčiu ir šiek tiek kitokius juos padarau. Daug kur šalia jų ir save įpainioju. Prieškario meistrai tokių cirkų gal ir nedarė."

Kartais meistras mintį šiek tiek paslepia, ir ją pagauni tik iš visų pusių apžiūrėjęs skulptūrėlę. Pavyzdžiui, sėdi angelėlis ir pridėjęs pirštą prie lūpų tarsi tildo: "Ššš." Tik apsukęs kitą pusę pamatai, kad už jo paukščiukas tupi ant kiaušinių.

O skulptūrėlėje "Dievdirbio šeima" A.Teresius pavaizdavo save, vaikus ir virš jų sėdintį Dievą su duonos kepalu. "Už dievukų drožimą būdavo mokama duonos kepalu. Taip aš ir pavaizdavau šį procesą," - sakė jis.

Paklaustas, ar savo vaikams medinius žaislus drožė, nusijuokė; "Oi, ne, jų nebuvo tokia sunki vaikystė."

Atlaidų prisiminimai

Išdrožęs "Atlaidus" A.Teresius prisimena: "Kartą aplink bažnyčią vaikystėj nešant angelaičių vėliavėlę mane vėjas buvo nupūtęs. Kokia gėda prieš visą parapiją buvo! Kartais mintį skulptūrai pakiša prisiminimai. Išdrožiau ir mintyse paskendusį mišių patarnautoją, ir savo tėvą, bažnyčioje snaudžiantį, ir save šalia Kristaus, rodančio man kelią."

Nemažai monumentalių skulptūrų pastatęs daugelyje užsienio šalių drožėjas pastebėjo, kad Europoje dažniausiai drožiama pagal kažkokį jau sukurtą etaloną. "Kartais galvojam, kad matom žmogaus rankų darbą, o iš tikrųjų būna serijiniai suvenyrai. Apie tokius mes sakom: "Jaučiasi dailės kombinato stilius." Man tokie nepatinka. Geriau jau naivokas, primityvus, bet šiltas. Žmogaus naivumas ir paprastumas gali būti didžiulė vertybė."

Apkabina žmoną

A.Jusevičius, klausiamas, kaip jam kyla medžio drožinių idėjos, atsakė šmaikščiai: "Iš vakaro aš karštai apkabinu žmoną, iš visos širdies, o tada jau minčių atsiranda." Mėgstantis kurti dideles skulptūrines grupes iš daugybės įvairių figūrėlių drožėjas džiaugiasi, kad darbai veja vienas kitą, temos kyla savaime.

Jo darbuose dominuoja žmonės. "Žmogus juk yra pasaulio stebuklas. Ypač moterys. Kai pamatau nuogą moterį, iš karto norisi ją padaryt iš medžio. Viena yra ją fotografuoti, o visai kita nutašyti, apčiupinėti iš visų pusių. Paskui žmones mėgstu sieti su temomis. Atskiri jie dar nieko nepasakytų, kaip kad bendros kompozicijos," - pasakojo meistras. Pavyzdžiui, skulptūrinėje grupėje "Ilgas vingiuotas kelias nuobodus" pavaizduota, kaip iš Visagalio skrynios būrys žmonių į pasaulį žengia. Prie šio darbo ilgiausiai dirbta - metus. "Čia mintis labai paprasta, kaimietiška: einam mes gyvenimu ir nueinam, paskui sugraužia kirminai," - sakė meistras, prie daugelio skulptūrų dar ir ketureilius sukuriantis.

Prisižiūrėjo bažnyčiose

A.Jusevičius drožia jau daugiau kaip 25 metus. Prieš tai daug altorių bažnyčiose yra restauravęs. Čia, kaip pats įtaria, netiesiogiai ir išmoko drožybos, pirmieji jo darbai buvo religinės tematikos. "Dirbdamas daug statulų prisižiūrėjau. Kybartuose trejus metus dirbau, Paberžėje, Prienuose - daug kur. Barokas man paliko didžiausią įspūdį. Nuo to, matyt, viskas prasidėjo," - sakė 57 metų energingai nusiteikęs kūrėjas.

Kiek darbų per gyvenimą yra išdrožęs, meistras neskaičiavo. "Turiu tik apie 40 darbų, kurių neketinu niekam parduoti, - sakė jis. - Juos noriu išsaugoti, palikti, kad manęs neužmirštų. Ir taip daug darbų yra išvažiavę." Dalis tų neparduodamų darbų ir eksponuojama parodoje. Kita dalis - Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Gaudamas valstybės stipendiją senosioms tradicijoms populiarinti čia jau dešimt metų viešai drožybos meną demonstruoja lankytojams.

"Gal ir jūsų namuose viskas iš medžio, skulptūrėlių pilna?" - klausiu. "Oi, ne. Kaip sakoma, batsiuvys dažniausiai būna be batų", - atsako meistras, koplytstulpiais ir koplytėlėmis išpuošęs muziejaus aplinką.

Kad į NATO priimtų

Į klausimą, kiek jam svarbu išlaikyti tradiciją, kiek norisi būti moderniam, A.Jusevičius atsakė: "Aš tiesiog drožiu, o šiuos dalykus palieku spręsti kitiems. Nesu specialistas, neturiu savo nuomonės šiuo klausimu. Aš tik galiu pasakyti, ar man patinka, ar nepatinka."

Meistras prisipažįsta, kad jam labiausiai norisi drožti gyvenimo publicistiką. Įamžinęs Rainių tragediją, A.Jusevičius pasakojo: "Kai apie tai perskaičiau, verkiau savaitę. Baisu buvo. O sovietmečiu apie Rainius mes nieko nežinojom." Įdomi ir šio darbo atsiradimo istorija. "Padariau jį, kai Lietuvą dar tik ruošėsi į NATO priimti, kai šios organizacijos pareigūnai lankėsi Rumšiškėse. Man tada kolegos patarė, sako, padaryk ką nors baisaus, iškart mus į NATO priims. Tai ir padariau."

Primityvistas nėra primityvus

Žodis "primityvus" lietuvių kalboje turi šiek tiek neigiamo, menkinamo atspalvio. Tačiau "primityvistas" mene neturi nieko bendro su tuo, kas yra ta menkinama prasme primityvu. Pagal Universalųjį meno žodyną, primityvizmas - mėgėjų tapyba, besirutuliojanti savaimingai, be istorinių stilistinių krypčių ar tautodailės įtakos. Tokios tapybos temos būna spontaniškos, parinktos iš artimiausios aplinkos: gėlės, gamta, liaudies šventės.

A.Teresius prasitarė, kad jam būtų maloniau, jei jį vadintų tautodailininku. Tačiau į diskusiją įsitraukė parodą apžiūrinėjanti menotyrininkė Alė Počiulpaitė: "Savamokslis menininkas ir tautodailininkas - ne tas pats. Šį terminą dar dailės istorikas Paulius Galaunė kritikavo. Pasak jo, tautodailininkais vadinti vien savamokslius menininkus nėra teisinga. Tautodailė, tautos dailė juk gali apimti visus - ir profesionalius dailininkus." A.Počiulpaitės nuomone, tautodailė - dirbtinis, nukaltas, neįsigilinus į jo prasmę balsuojant priimtas terminas. "Atgimimo metais liaudies meno draugijos nariams atrodė, kad jų pavadinimas skamba sovietiškai, tad visi ir balsavo už tautodailę, - sakė ji. - O kas yra menininkai primityvistai? Tai aukštųjų mokslų nebaigę liaudies meistrai. Gal tai ir formalus svertas, bet taip yra. Primityvistų menas pasaulyje labai vertinamas. Šis terminas į vartoseną atėjo praėjusio amžiaus pradžioje kartu su Henri Rouseau kūryba. Matyt, tada norėta šį kitokį meną atskirti nuo akademinės dailės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"