TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kai saulė - dangaus kalno viršūnėje

2008 06 21 0:00
Vasaros augmenija apie Jonines - pačiame gražume. Tai gamtos kulminacija. Neatsitiktinai šiuo metu ir švenčiama vasaros saulėgrįžos šventė, vadinama Rasos, Kupolės ar Joninių vardu. Apie šventės ypatumus LŽ pasakoja etnologas Libertas Klimka.
Liberto Klimkos nuotrauka

Vasaros augmenija apie Jonines - pačiame gražume, pačiame žydėjime. Tai gamtos kulminacija. Neatsitiktinai šiuo metu ir švenčiama vasaros saulėgrįžos šventė, vadinama Rasos, Kupolės ar Joninių vardu. Apie šventės ypatumus pasakoja etnologas Libertas Klimka.

- Ką reiškia vasarvidis, kalendorinis vasaros vidurys? Kuo šis laikotarpis išsiskiria astronomiškai?

- Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą - tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia, ilgiausia metų diena, Lietuvoje trunkanti 17 valandų ir 18 minučių. Atrodo, tarsi pati gamta kviečia pasigėrėti savo kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Praėjus porai dienų Lietuvoje tradiciškai švenčiamos Joninės, senovėje vadintos Kupolėmis arba Rasos švente.

Kitados naudotais paleoastronominiais metodais buvo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus dangaus kalno viršūnę. Vasarvidyje saulė pateka šiaurės rytuose, jos azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę, šviesulys tarsi stabteli horizonte. Sakoma - saulutė šoka pasipuošusi margaspalviais drabužiais. Tad ir senovinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta.

Tautinių papročių kalendoriuje vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga.

Rugių žydėjimo šventė

- Kodėl iškilioji vasarvidžio šventė vadinama Rasos vardu?

- Tokį senąjį šventės pavadinimą mini Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius ir kiti. Jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Kaime sakoma, kad Joninės - rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau plaukėja - ant stiebų atsiradusios varpos. Kaitriau saulutė pašildys, ir pakils virš jo miglelė - žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: "Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs."

Šiuo metu taip pat būdavo stebima, kas dar gamtoje vyksta kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadagiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai, mašalai. Priežodis "rugiams žydint, pati zyliava galvijams" - ne iš piršto laužtas. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais vasariniais grybais. Šiuo metu pasirodančius baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, daugiau pasipils rugpjūtį.

- Joninės išskirtos ir krikščioniškajame kalendoriuje. Nuo kada krikščionys švenčia Jonines?

- Nuo 506 m. po Kristaus gimimo. Birželio 24-oji yra šv.Jono Krikštytojo gimimo diena - išimtis martirologinio pobūdžio kalendoriuje. Ypač šventė buvo sureikšminta šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.

Pirmosios žinios

- O kokios istoriografinės žinios apie šią vasarvidžio šventę?

- Šiandien apie šventės apeigas žinome tik jų nuotrupas, tik tai, kas liko neišdilę iš tautos atminties ar užfiksuota istoriografiniuose šaltiniuose. Ankstyviausios žinios apie šventę yra iš Mažosios Lietuvos. Kasparas Henenbergeris XVI amžiaus pabaigoje pateikė truputį žinių iš savo parapijos Miulhauseno (dab. Gvardeiskoje gyvenvietė). Jis rašo, kad čia Joninių vakare užkuriami laužai, deginami ratai.

- O kokie dar papročiai minimi iš Mažosios Lietuvos?

- Sakoma, kad kitą rytą galvijai pervaromi per laužavietės pelenus - taip siekiama apsaugoti juos nuo išgaišimo. Tie pelenai saugo ir nuo pieno nutraukimo, visokių kerėjimų, taip pat stichinių nelaimių - žaibų ir krušos. Būdavo buriama ir su žolynais: Joninių vakare prikaišydavo dagių arba didelių varnalėšų, kiečių ar ko panašaus apie tvarto duris, vartus ir gyvatvores, pro kurias eina gyvuliai - kad sunaikintų velnio darbus, burtus ir kerus.

Jono gėlės

- Istoriografijoje turbūt yra nemažai įdomių šventės aprašymų?

- Dar detaliau šventę aprašė Motiejus Pretorijus savo manuskripte "Prūsijos įdomybės ar regykla", parašytame 1681-1689 metais. Pasak jo, "prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos - kad pražystų. Visi stebi žoles: kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net ir mirs. Likusias suriša į puokštę, linksmai šūkaudami užriša ant ilgos karties, o kartį įsmeigia palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai. Tas gėlių kuokštas vadinamas Kupole, o šventė - Kupolių švente.

Devynios žolės

- Ši šventė neįsivaizduojama be lauko gėlių...

- Iki mūsų laikų išlikusius Mažosios Lietuvos senoviškuosius vasarvidžio papročius ir tikėjimus paskelbė O.Vilimaitienė leidinyje "Gimtasai kraštas" 1941 metais. Įdomios jos mintys apie Joninių žolynų maginę galią: "Devynerių žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos, ir t.t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršaus link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų. Joninių vakarą žmonės kambariuose pakabina arba į pabalkius pakiša pluoštelius šviežiai suskintų jonažolių, kad namų neištiktų skaudžios nelaimės, ūkiški nuostoliai arba net gaisras. Jei tos žolės ilgai nesudžiūsta, lieka žalios, tai tiems namams esanti žadėta nepaprasta laimė... Devynių žolių pluoštai nuo Joninių iki Kalėdų laikomi ir tvartuose".

Apraganavimo būdai

- Žolynų galią išmanė ir raganos?

- Taip, raganos, besikėsinančios į kaimynų turtą, pasinaudoja žolynų galia Joninių naktį. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Raganavimo būdai gana sudėtingi. O.Vilmantienės užrašytas toks: "Jeigu kas nori kaimyno karves apraganauti, kad pieno neduotų, reikia Joninių naktį apie 12 val. pas jas nueiti, nieko nekalbant ir neatsigręžiant, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną arba vakare prieš tai surinktų žolių, ir dar tą pačią naktį iš jų viralą išvirti. Į jį įpilti tuos pieno lašus, triskart sumaišyti ir tuojau po triskart duoti karvėms gerti." Tokius burtus raganos darydavo savo naudai, kaimynų skriaudai. Pasirodo, pavydo, pykčio ir senovėje būta ganėtinai.

Belieka paaiškinti, kad triskart po devynias paras trunka mėnulio mėnuo, taigi šiame paprotyje užkoduotas senojo mėnulio kalendoriaus algoritmas. Baltiškos kilmės papročiuose jis ypač ryškus.

Norint išvengti tokių burtų, galvijus reikia parginti dar prieš saulės laidą, duoti jiems duonos su druska, o rakto skyles užkaišyti devyneriopomis žolėmis. Apsaugai galima panaudoti ir šermukšnio šakeles. Mat šermukšnio lapeliai smulkūs ir jų daug, o ragana, prieš įlįsdama tvartan, būtinai turi juos visus suskaičiuoti - gal nespės iki vidurnakčio...

Apraganautas karves gydydavo tokiu būdu: paima iš kiekvienos po tris plaukus ir stengiasi kaip nors nunešti arba nusiųsti į tvartą to žmogaus, kuris įtariamas piktais kėslais. Jeigu ano karvės su šienu tuos plaukus sušlamš, tai jos pačios nebeduos pieno, o šio ūkininko - pasveiks.

O jeigu raganos nuo septynių ežių suskintų po žolyną, suvirtų ir sugirdytų savo karvei, tai visų septynių laukų pienas raganai atitektų.

Raganų deginimas?

- Joninių naktį daug dėmesio teikiama ir magiškiems laužams?

- Nakties laužų kūrenimą Mažojoje Lietuvoje žmonių atmintis siedavo su raganų deginimu viduramžiais. O.Vilmantienė rašo: "Laužai aukštumose kūrenami ir dar šiandie, tačiau labiausiai paplitęs yra "raganų" deginimas. Jaunuoliai ant aukštos karties užtaiso smalotą bačką, prikimštą pjuvenų ar dar ko, užbarsto druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų". Ir taip sudeginamos "raganos."

Joninių laužo angliukų žmonės pasidėdavo vaistams - sutrintus duodavo nuomariu sergantiesiems. Pelenais ir angliukais pabarstydavo laukus, kad derlius geresnis būtų.

Visi šią šventę švęsdavo, net žvejai per Jonines ir dar keletą dienų po jų neplaukdavo žvejoti, sakydami, kad jūra šiuo vasarvidžio metu tykanti aukų.

Mistika javų laukuose

- Dabar pasigirsta žinių apie neva ateivių iš kosmoso ar šiaip mistinių būtybių įvairiais raštais išguldomus javus. Ar tokių reiškinių nepasitaikydavo senovėje, švenčiant Jonines? Gal tai raganų burtai?

- Raganos panaudoja ir labai piktą burtą - sumazgo javus. Taip apraganautam žmogui ne tik ūkininkauti visus metus nesisekdavo, bet ir sąnarius pradėdavo skaudėti, sakydavo - "sukatas įsimetė". Senų senovėje raganos Joninių išvakarėse gebėjo žmones ir vilkolakiais paversti. Tačiau esama veiksmingų apsisaugojimo nuo kerų būdų. Burtai nepaveiks žmogaus, jeigu šis bus apsivilkęs išvirkščiais marškiniais.

Manyta, kad galių burtams raganos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi.

Gaivinimas

- Tačiau ar visada šios šventės tradicija buvo tęsiama? Turbūt ne tik sovietmečiu ji buvo slopinama - anksčiau dėl kitų priežasčių nyko?

- Nors senieji papročiai sparčiai nyko, atsirado žmonių, supratusių jų mokslinę vertę. Kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 metų rengdavo ant Rambyno kalno. Tarpukariu šventę linksma vakarone paminėdavo šaulių ir jaunimo organizacijos.

Joninių papročių, kurie nenutrūkstamai būtų išlikę iki mūsų dienų, deja, nėra daug. Merginos iš surinktų trejų devynerių puokštės pindavo vainikėlius, burdavo jais savo ateitį. Paleis devynis, įvardytus kaimo vaikinų vardais, į upelį ar ežeran plaukti - kurio arčiausiai prie kranto sustos, už to ir ištekės. Arba vainikėlį pasidėdavo po pagalve, kad susapnuotų likimo skirtąjį.

Vienas tokių šventės gaivintojų buvo ir Mažosios Lietuvos kunigas Šulcas. Jis XIX amžiuje aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės būriais eidavo į savo kaimo laukus ir kartu su kitomis gėlėmis skindavo ramunes.

Daugiau kaip prieš šimtmetį Vilniuje jau buvo atgaivinta Rasos šventės tradicija. XIX amžiaus pabaigoje to ėmėsi kultūros veikėjai, dailininkai, literatai, artistai. Tarp jų aktyviausi - gudų literatūros pradininkas Františekas Bahuševičius, kultūrologas Lucjanas Uziembla, žurnalistas Napoleonas Rauba. Per Jonines buvo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę buvo praminę "Vainikais". Apie jos tradiciją N.Rauba net knygelę 1927 metais yra išleidęs. Taigi, senosios šventės, kilusios iš prigimtinės baltų religijos, atmintis, tarsi laužo liepsna - tai prigesdavo, pasimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo.

Žolynais kvepėjo Vilnius

- Kokios naujos tradicijos atgaivintos dabar?

- Viena įdomiausių senojo Vilniaus atgaivintų tradicijų - vadinamieji Raganų turgeliai. Kadaise jie būdavę ypač populiarūs. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv.Jonų varpinės ir šv.Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje Savivaldybės aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios per tinkamą mėnulio fazę surinktų ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų ryšulius, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais ryšulėliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį - nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti! Jo turėtojui galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lankančios. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių (liaudies medicinos) išminties. Merginoms patardavo, ko į arbatą dėti, kad vaikino širdį prie savęs palenktų. Etninės kultūros centras bando sugražinti šią sostinės tradiciją. Įdomiai ji atrodytų kaskart vis modernėjančiame Vilniuje.

Žolininkių turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J.Čechavičius, J.Bulhakas. O pavadinimas "raganų" turėtų priminti šio žodžio kilmę - iš "regėti, reginti". Taigi jų būta aiškiaregių, žolininkių, gydytojų.

Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar ne taip seniai skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.

- O kaip Rasų kapinių vardas siejamas su Rasos švente?

- Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas savaip patvirtina senąjį šventės vardą. Kai 1801 metais buvo skiriamas sklypas kapams, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv.Jono akmens. Ir dar XIX amžiaus vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapų, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi visiškai neatsitiktinai šiems kalneliams išrinktas Rasų vardas. Saulėgrįžos šventė - sena Vilniaus tradicija.

Ir dar: jeigu sumanytume saulėgrįžą pasitikti nuo Gedimino pilies kuorų, saulę išvystumėte pakylant tiksliai virš šv.Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kur, pasak legendos, kitados stovėjusi visų pagoniškų dievų šventykla.

Joninės šiandien

- Šiais laikais per šią šventę vieni Jonus ir Janinas sveikina, kiti senąsias tradicijas prisimena. Tradicijos keičiasi?

- Mūsų laikais žodžiui "šventė" dažniausiai suteikiama pramogos, poilsio, linksmybių prasmė. Tačiau įsimintina ir paliekanti gilius bei malonius prisiminimus yra ta šventė, kurioje dera ir sakralioji, ir linksmybių dalys.

Kultūros renginių organizatoriams tenka rinktis iš dviejų šventės galimybių. Pirmoji kildintina iš Jono ir Janinos vardadienių. Kaime vardadienius švęsdavo labai paprastai: užkabindavo vainiką slapčiomis ant trobos durų, - tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. O varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo alumi, - štai ir visos Joninės. Joninių vardu gana smagią šventę jau ne vienus metus rengia Jonavos kultūrininkai,- pats miesto vardas įpareigoja. Nidoje rengiamose Joninėse taip pat daug pramoginių elementų, tačiau ir vietinio folkloro nestinga.

Antroji galimybė - Kupolių, arba Rasos šventė. Taip šventę įvardijo Romuvos kultūrinis sąjūdis, pradėjęs ją rengti prieš keturiasdešimtmetį Kernavėje. Iš senų laikų Rasų ar Kupolių šventės papročiuose išliko tik merginų burtai su gėlių vainikais, devyneriopų žolynų puokšte po pagalve, tikėjimai raganų kerais rytmečio rasotoje pievoje. Be to, ir alaus gėrimo per saulėgrįžos šventę istoriografiniai šaltiniai visiškai nemini, - miežiai dar tik plaukėja...

- Tačiau šiandienos žmogui Rasos šventės papročiai jau nėra asmeniškai jo patirtų tradicijų tąsa?

- Visa tai, ką šiandien matome kultūros darbuotojų sustyguotose saulėgrįžos šventėse, yra ne autentika, bet romuvietiška rekonstrukcija. Gėlių puokščių aukojimas dievaitėms Gabijai ir Žemynai, vartai prie piliakalnio ir prausimasis prie jų, eitynės su deglais aplink rugių lauką bei kiti gražūs dalykai, - deja, tik prieš 40 metų sugalvoti ritualai. Viskas tikrai gražu, prasminga, artima gamtai, bet dirbtina. O kiek žmonių šiandien Lietuvoje atlikinės įsijautę surežisuotus ritualus, kurių tikroji prasmė pasimetė istorijos ūkanose jau prieš šimtmečius?

Nepaisant to, saulėgrįžos šventė, kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Joninės, turi teisę būti vadinama ir Kupolėmis, ir Rasa. Kupolės - merginų šventė, Rasa - raganų siautėjimas.

- Latviai šios šventės netapatina su Janiais?

- Latviuose ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas - iš priedainių garsažodžių. Šventės vardas skatina tądien dainuoti.

- Kokių naujovių galėtume prisigalvoti?

- Masinė šventė nebūna be mugės. Čia labai tiktų varškės sūriai, kuriais lietuvės šeimininkės gali nustebinti net ir Europą. Saulėgrįžos šventei tai labai tinkamas produktas, kilęs iš rasotų pievų. Tad galėtų vykti sūrių konkursai, ragautuvės, prekyba.

Būtų gerai, jeigu šią šventę sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus, jų esmingumą. Gal tai galėtų būti ekologinio pobūdžio akcijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas - jos gamtos grožis ir įvairovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"