TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kančių citadelėje prabyla sienos

2014 06 10 6:00
Kraupią praeitį menantį pastatą valdanti Pranciškonų gimnazija jame ketina įkurti unikalų muziejų. Deniso Nikitenkos nuotrauka

Kretingiškiai pasiryžo atskleisti sovietmečiu nuo visuomenės ypač kruopščiai slėptus kraupius enkavėdistų nusikaltimus ir ilgai maskuotas Antrojo pasaulinio karo paslaptis.

Ištisus dešimtmečius Kretingoje sklandė šiurpios legendos apie greta pranciškonų vienuolyno esančiuose Šv. Antano rūmuose karo metais sovietų ir nacių budelių vykdytas šimtų žmonių egzekucijas. Tačiau nuo šiol jau galima patekti į krauju aptaškytus vadinamojo Šv. Antano namelio rūsius ir savo akimis išvysti neseniai restauratorių atvertas buvusias kruopščiai užmaskuotas kalinių kamerų sienas su gausybe asmeninių įrašų. Ir ne tik jų: ant sienų išraižyti nukankintų žmonių autoportretai, laivai, namai, simboliai, net ir gyvūnų, augalų piešiniai, dviratis.

Makabrišką praeitį nuo 1933 metų menantį pastatą valdanti Pranciškonų gimnazija jame ketina įkurti ir unikalų muziejų. Neabejojama, kad jis taps vienu lankomiausių Vakarų Lietuvoje, mat sovietų ir nacių budeliai kamerose kankino ne tik lietuvius, bet ir lenkus, belgus, prancūzus, žydus, rusus.

Rūmų šviesioji praeitis

Pačiame Kretingos miesto centre, prie senųjų kapinių, stūksantis vadinamasis Šv. Antano namelis šiuolaikinei kartai asocijuojasi su švietimo veikla. Mat šiame kelių aukštų pastate dabar įsikūrusi Pranciškonų gimnazija, o prieš tai veikė vieno universiteto padalinys.

Tačiau balti rūmai turi įvairialypę istoriją, apie kurią žino tik nedaugelis. Šv. Antano rūmai buvo pastatyti 1933–1934 metais tuometinio Lietuvos pranciškonų provincijolo tėvo Augustino (Antano Dirvelės) rūpesčiu. Pastato pirminė paskirtis turėjo būti prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje į tėvynę grįžusiems tautiečiams. Tiesa, atidarius prieglaudą, vadintą Amerikonų rūmais, iš JAV į tėvoniją buvo sugrįžę vos penki lietuviai, kurie už 10 tūkst. litų vienkartinį mokestį gavo visą išlaikymą iki gyvenimo pabaigos, atskirą kambarį ir vietą parapijos kapinėse. Tačiau dėl karo grėsmės daugiau tautiečių į Lietuvą grįžti neskubėjo. Vėliau pastate prisiglaudė apie 10 senelių iš Lietuvos, juos prižiūrėjo pranciškonų vienuolės.

Šv. Antano rūmai anuomet buvo laikoma moderniausia ir kone prašmatniausia senelių prieglauda visoje Lietuvoje, mat erdviuose rūmuose buvo įrengta šildymo sistema, vonios, net kino teatras, biliardo kambarys, koplytėlė ir 60 gyvenamųjų kambarių. Kiekvienam lietuviui buvo numatytas atskiras kambarys, kai kuriuose jų pro specialiai padarytus vidinius langus buvo galima stebėti šv. Mišias rūmų koplyčioje. Tuose pačiuose rūmuose buvo įsikūrusi ir pranciškonų spaustuvė, knygų rišykla.

Tačiau idiliškas Šv. Antano namelio gyvenimas pragaru virto 1940-aisiais, kai Europa jau drebėjo nuo Antrojo pasaulinio karo griausmo, o žmonių globos įstaiga buvo paversta skausmo ir kančių citadele.

Budelius keitė budeliai

1940 metų viduryje, Lietuvą okupavus sovietinei armijai, pastatas buvo greitai nacionalizuotas ir jame įsikūrė NKVD (liet. Vidaus reikalų liaudies komisariato) pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabas. Mat Kretingoje (Bajoruose) driekėsi SSRS ir Klaipėdos kraštą užgrobusios hitlerinės Vokietijos pasienio ruožas.

Šv. Antano namelio rūsiuose ir pirmame aukšte sovietų pareigūnai įrengė slaptą areštinę, kankinimų vietas ir kameras, o didelė teritorija aplink rūmus buvo aptverta aklina spygliuota tvora.

Į nedidelius rūsio langus buvo įstatytos grotos, jie užkalti aklinai, kad į vidų patektų kuo mažiau šviesos ir kaliniai prarastų laiko pojūtį. Nedidelėse patalpose uždarydavo po 10–12 žmonių, tardymai dažniausiai vykdavo naktimis. Mirties kamerose daugiausia buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę: šauliai, buvę karininkai, labiau išsilavinę žmonės.

Tai, kas dėjosi rūsiuose ir nuo praeivių akių kruopščiai slepiamojoje teritorijoje, jau vėliau, 1941-ųjų birželį, išvydo sovietus išviję hitlerinės Vokietijos kariai. Vaizdas buvo toks kraupus, kad vokiečių kariai sovietų budelių palikimą net sugebėjo panaudoti "viešiesiems ryšiams". Mat patekus į kankinimų teritoriją, prie gimnazijos tvenkinio, buvo rastas nukankintas žmogus. Jam nuo plaštakos buvo nuplėšta oda, padarytos savotiškos pirštinės, tad nacių kariai viešai rodė šį nukankintą kalinį. Dabar toje vietoje prie tvenkinio yra pastatytas koplytstulpis.

Vokiečiai aptiko ir metalinį lanką aplink apdegusį pakrantės gluosnį. Šalia jo rasti ir apsvilę žmonių palaikai: manoma, kad belaisviai buvo kankinami juos gyvus deginant, o vėliau užpilant vandeniu. Ši "procedūra" būdavo kartojama daug kartų. Dauguma užkastųjų rasti prislėgti akmenimis, tad manoma, kad jie buvo užkasti gyvi.

Seni kretingiškiai mena ir itin baisias istorijas, kaip buvo rasti NKVD budelių išniekinti žmonių kūnai prapjautais pilvų šonais ir į vidurius sukištomis rankomis, nutrauktomis, nuskalpuotomis galvomis, moterys – nupjautomis krūtimis ir t. t.

Perėmę NKVD budelių krauju aplaistytus rūmus savo egzekucijas tęsė ir vokiečiai. Yra žinoma, kad ypač žiauriai buvo nukankinti iš Skuodo ir Mosėdžio atvežti žydai. Amžininkai pasakoja, kad jie, prieš sušaudant ir įmetant į netoli rūmų iškastą kalkių duobę, buvo verčiami keliaklupsti šliaužti į statų tvenkinio šlaitą, plaukti. Atsilikusieji būdavo nušaunami.

Ir visi šie kankiniai, kurių Šv. Antano namelyje tiek sovietų, tiek nacių galėjo būti kalinama per 300, anksčiau ar vėliau arba mirdavo egzekucijos vietoje, arba būdavo išvežami į kitus kalėjimus (NKVD - Telšiuose, Rainiuose, Pravieniškėse). Kalinti dėl įvairiausių priežasčių (bandymų pabėgti per sieną, asmens tapatybės dokumentų neturėjimo, tariamo kolaboravimo su priešais arba net asmeninio keršto bei kitokių subjektyvių motyvų).

Surado amžininkų

Sovietmečiu ilgai slėptos ir maskuotos kalinių kameros pirmą kartą požemyje buvo aptiktos 1989 metais remontuojant rūmus. Pasak anuomet tyrimus atlikusio Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, statybininkai buvusių kalinių įrašus po tinku sienose rado keturiose patalpose. „Tada jie buvo vos įskaitomi, neatidengti ir vėl užtinkuoti. Mums pavyko rasti įrašus, 1940-1941 metais darytus ir sovietų budelių, ir gestapininkų bei esesininkų kankintų žmonių. Vėliau pavyko rasti ir amžininkus, gyvus išlikusius ten kalintus lietuvius, kurie tvirtino, kad kalinimo patalpų būta ir daugiau. Jei tai tiesa, įmintos dar ne visos rūmų paslaptys“, - LŽ pasakojo jis.

Istorikui ypač įsiminė vieno lenko padarytas įrašas sienoje: „Blogai padariau, kad pabėgau, bet...“ Mat lenkai į kalėjimą pateko po nesėkmingų bandymų pabėgti iš okupuoto Klaipėdos krašto. Spėjama, kad jie patikėjo sovietine propaganda, tačiau atsidūrė SSRS teritorijoje ir buvo sučiupti kaip „nacių šnipai“ bei įkalinti.

„Sienose daryti įrašai ir prancūzų, belgų tautybių žmonių. Kaip jie ten pateko, nėra visiškai aišku. Šv. Antano rūmuose įsikūrus vokiečiams buvo suimti ir įkalinti nespėję pasprukti partiniai ir sovietiniai aktyvistai, taip pat žydai. Tačiau pastaruosius labai greitai sušaudydavo - prie kalkių duobės arba tolėliau už Kretingos“, - teigė istorikas. Jam pavyko rasti ir užrašyti ne vieno iš dar buvusių gyvų ten kalintų lietuvių patriotų prisiminimus. „Tardytojas pakvietė du raudonarmiečius, šie pagal jo paliepimą užlaužė man rankas ir, uždėję geležinius pančius, adatomis badė vienos rankos panages. Taip mane kankino nuo 11 iki 18 valandos. Keikė labai negražiais žodžiais, vadino vokiečių šnipu. Paskui ta pati "ceremonija" buvo atliekama su mano kitos rankos pirštais. Taip kankino tris dienas po 8-9 valandas“, - tai atsiminimai, užrašyti iš K. Vyšniausko lūpų.

Sienų kalba

Šiuo metu, iš anksto susitarus su Pranciškonų gimnazijos vadovybe, grupės žmonių gali patekti į kraupią praeitį menančius rūsius. Juose lankėsi ir LŽ žurnalistas, lydimas brolio pranciškono Gedimino. Vesdamas žemyn į požemį kampuotais koridoriais vienuolis parodė į grindyse įrengtą šulinį ir lubose įmontuotą metalinį dvipusį kablį.

„Žmonės pasakojo, kad čia suimtuosius kankino žemyn galva panardindami į tą šulinį, taip pat ir pakabintus ant šio kablio“, - pasakojo jis ir vedė toliau į kambarėlius. Nuskutę paviršinius tinko sluoksnius restauratoriai juose atvėrė ištisas įrašų ir piešinių galerijas. Ant sienų net išliko vinutėmis arba stiklo šukėmis, kurių kaliniai rasdavo kieme trumpų pasivaikščiojimų metu, išraižytos žuvis, gėlė.

„Yra žinoma, kad kaliniai vinutėmis ar vielutėmis prakrapštydavo skyles sienoje, kad galėtų bendrauti su gretimoje kameroje esančiais likimo draugais. Ant tų sienų - daugybė informacijos, kuri dar nėra nei visa surinkta, nei susisteminta, iššifruota. Tai – didžiulis darbas ateities kartoms“, - sakė ir Kretingos muziejaus istorikas J. Kanarskas.

Keliuose sienų fragmentuose kruopščiai išraižytas ir metro ilgio žvejybos laivas, ir mažesnis burlaivis, yra ir įrašai „Memel“. „Tai jau ir laivybos istorijos fragmentas. Sienų įrašai labai įdomūs ir vertingi, jie Lietuvoje unikalūs. Pavyzdžiui, netikėta tai, kad matome dar vieną prancūzų karių buvimo Klaipėdos krašte pėdsaką“, - LŽ sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Tačiau dažniausiai, nujausdami savo liūdną likimą, kaliniai raižė vardus, pavardes, gimimo metus, vietas, iš kurių buvo atkeliavę ar kilę, už ką buvo įkalinti („ėjau per sieną“, „sučiupo pasienyje“, „bandžiau pabėgti“ ir t. t.), o ant vienos sienos kalinys (lenkas) išraižė savo paties antkapį... Apstu ir brūkšniukais arba kryžiukais langeliuose pažymėtų dienų, kurias teko kalėti: nuo kelių savaičių iki mėnesių.

„NKVD sadistų tikslas buvo išgauti jiems reikiamos informacijos. Jie net turėjo specialią kankinimų metodiką, nes kankinimų pobūdis buvo toks pat kaip kitose vietose. Išlikusieji gyvi keliavo į sunkiųjų darbų kalėjimus. Beje, žydiškų įrašų nėra, nes jie neturėjo tokios tradicijos įsiamžinti įrašais. Tačiau vienoje sienoje rasite ir penkiakampių, ir šešiakampių žvaigždžių, ir svastikų. Susimaišę net kankinių simboliai“, - teigė J. Kanarskas.

Ateitis - muziejus

Tikėtina, kad po kelerių metų Šv. Antano namelio rūsiuose bus įrengtas ir unikalus muziejus, jo steigimu jau rūpinasi VšĮ Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas neformaliajam ugdymui brolis pranciškonas Alvydas Virbalis. Jo teigimu, po truputį jau vedamos gimnazistų, miesto svečių ekskursijos. „Tačiau ši vieta vis dar yra už visuomenės akiračio. Todėl rūsių patalpose nutarėme įkurti muziejų ne tik rezistencijos ir genocido aukoms atminti, bet ir Kretingos vienuolyno bei Pranciškonų gimnazijos istorijai atspindėti. Dabar renkame eksponatus. Ypač sunku rinkti medžiagą apie NKVD padarytus nusikaltimus“, - LŽ pasakojo jis.

Pasak vienuolio, kol kas planuojama gauti Vokietijos fondų lėšų muziejaus steigimo projektui parengti, vėliau paaiškės ir kitos detalės. „Vien iškabos pastato fasade su užrašu apie kovotojų už Lietuvos laisvę kankinimo vietą neužtenka, ypač svarbi ir interaktyvi ekspozicija, edukacija. Žmonės privalo žinoti apie savo tautos istoriją, kad ir kokia kraupi ji būtų. Po truputį renkami ir įvairių žmonių užrašyti gyvų liudytojų atsiminimai, atsiliepia ir kalintųjų giminės, vaikai, jie irgi gali daug ką papasakoti ar dovanoti muziejui. O kol kas į rūsius su įrašais ant sienų galima patekti iš anksto susitarus. Tai nebėra nuo visuomenės paslėptos patalpos“, - teigė A.Virbalis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"