TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kartais likimo smūgiai ne palaužia, o sustiprina

Nedideliame dviejų kambarių bute Jonavoje gyvena inteligentų Klaros ir Algimanto Katilių šeima. Ateinančiais metais minėsiantys 50 metų bendro gyvenimo sukaktį jie gerai žino, kaip reikia įveikti netikėtai užgriuvusias gyvenimo negandas, kaip nugalėti skausmą ir mokėti džiaugtis kiekviena jiems abiem skirta diena. Susilpnėjusi Algimanto sveikata ir visiška neregystė nesugniuždė geranoriškų santykių. Priešingai - tik sustiprino meilės saitus, prasidėjusius studijų metais.

Akis sužalojo sprogmuo

Sugrįždamas į vaikystės prisiminimus, Algimantas tarsi pasididžiuodamas sako, kad gimė ir augo Joniškio rajone Lietuvos savanorių kaime, pavadintame Linksmėnais. Vienkiemis buvęs netoli Latvijos sienos, šeimoje augo keturi berniukai ir viena mergaitė. Dabar liko tik jis ir sesė, kiti jau ilsisi Anapilyje.

Bet net ir toks smagus sodžiaus pavadinimas neapsaugojo nuo nelaimės. Tai atsitiko 1943 metų birželio 13 dieną. „Būdamas dešimties metų, pas ūkininką ganiau galvijų bandą. Vokiečių frontas buvo praėjęs į Rytus, mūšiai nebevyko, užtat primėtytų ginklųpaliko, kokių tik nori - tiek vokiškų, tiek rusiškų. Bėgdamas lauku, pastebėjau sublizgusį vamzdelį. Pakėliau jį, pavarčiau rankose. švystelėjo mintis, kad tai gali būti sprogmuo, bet apie bėdą nepagalvojau - labai norėjau pasidaryti švilpynę. Tačiau vis tiek nusprendžiau patikrinti. Tai sumaniau užsikurti ugnį ir įsitikinti, ar jis nesprogsta. Bet, tarsi tyčia, neturėjau degtukų. Vėliau šį įvykį aprašiau eilėraštyje „Saulė ir degtukas“. Tada mėginau per atstumą į radinį trinktelėti akmenuku. Net nusisukdavau. Pastebėjau, kad iš to daiktelio pradėjo byrėti kažkokia medžiaga, matyt, ypatingas parakas. Nusprendžiau, kad tas sprogmuo sudrėko ir pavojaus nekelia. Tad paėmęs akmenėlį, sudaviau į cigaretės dydžio daiktą, norėdamas išberti parako likutį. Tačiau tik dunkstelėjus pasigirdo sprogimas - visa liepsna - į veidą, o rankos liko visiškai sveikos. Vietoje švilpynės teko kęsti operacijas, po kurių išliko dalinis regėjimas, todėl galėjau dirbti tik ūkinius darbus. Bet skaityti jau nebe”, - pasakoja liūdnus prisiminimus vyriškis.

Sužavėjo studento gabumai

Turėdamas regėjimo negalią, dirbo kolūkyje. Bet ar gali jaunas žmogus šerti arklius, triūsti kitokius darbus ir gyventi be mokslo? Sužinojęs, kad Kaune veikia aklųjų mokykla, spjovė į kaimą ir, 20-ajam amžiui įkopus į antrąją pusę, išvažiavo į laikinąją sostinę. įsigijęs vidurinį išsilavinimą, puoselėjo mintį tapti žurnalistu, tad, nusižiūrėjęs aukštojo mokslo studijas tuolaik vieninteliame Lietuvoje universitete, pasuko į Vilnių. Bet likimas pakoregavo planus - pasirinko istoriją.

Šiandien galima pasakyti, kad toks posūkis atnešė visos ateities džiaugsmą. Mat tame pačiame kurse studijavo Klara, taigi pažintis su ja baigėsi antrakursių studentų vestuvėmis. Anot moters, vaikinas ją sužavėjo nepaprastais gabumais. „Būdavo, mes su drauge, ruošdavomės egzaminams ir garsiai skaitydavome temas Algimantui. Tačiau jis neištveria, atsisveikina ir išeina į Vingio parką pasivaikščioti. O mes dar kalame ir kalame. Ir ką manote? Egzamino metu jis gauna aukščiausią įvertinimą, o mes, mokslagraužės, vos trejetukui ar ketvertukui išlemename (Tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema – I.N.)“, - šmaikštaudama prisimena Algimanto žmona.

Neįkainojamas indėlis

A.Katiliaus gebėjimas vertinti situaciją ir žinių gilinimas neliko nepastebėti universiteto vadovybės. Jam buvo siūlyta studijas tęsti Maskvos filosofijos institute, o nepriėmus tokio pasiūlymo, pakviestas dirbti universitete. Bet atsirado apsukruolių, sugebėjusių užimti jo vietą. Tad Algimantas pagal paskyrimą pradėjo dėstyti filosofijos kursą Kauno medicinos institute.

Dirbdamas Kaune, jis dėjo dideles pastangas, kad prie Aklųjų draugijos, kuri tuo metu buvo ekonomiškai stipri organizacija - statė gyvenamuosius namus, bendrabučius, gamyklas, būtų įkurta Regos apsaugos laboratorija. šį tikslą įgyvendinti pavyko. Tačiau A.Katiliaus siekiai buvo kur kas platesni. Pats vaikystėje patyręs akių traumą ir dėl to turėdamas negalią, su bendraminčiais svajojo apie tai, kad būtų pastatyta akių ligų klinika Kaune.šis sprendimas pareikalavo vizitų ir pas tuometį sveikatos apsaugos ministrą Vytautą Antaną Kleizą, ir Centro komiteto vadovą Antaną Sniečkų, kitus įtakingus šalyje asmenis. Atkaklus rūpinimasis naujos ligoninės statyba buvo išspręstas teigiamai. Tad visi, kam prireikia šiuo metu Kaune veikiančios ligoninės paslaugų, turėtų žinoti, kad jos atsiradimas yra ir didžiulis dabar Jonavoje gyvenančio ir visišką regos negalią turinčio A.Katiliaus nuopelnas.

Poezijos kelyje

Pašnekovas klaida laiko tai, kad kadaise buvo išėjęs į aspirantūrą ir pradėjęs rašyti mokslinį darbą. „Tai alino mano organizmą, pradėjo šlubuoti širdis, prasidėjo priepuoliai. Tada vienas mano kolega perspėjo, kad vietoje pagalvėlės į karstą teks įsidėti disertaciją. Paklausiau ir lioviausi. O pats, jausdamas tokius sveikatos sutrikimus, pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų draugijos garso įrašų studijoje, kur redagavau leidžiamą žurnalą „Mokslas ir dabartis“. Iš ten ir išėjau į pensiją“, - sako jis.

Persikėlęs gyventiį Jonavą, jis nedelsdamas įsiliejo į rajono aklųjų ir silpnaregių draugijos ansamblį „Jonavėlė“, kuriam vadovavo Janina Butkuvienė. čia susitiko su tokio pat likimo muzikantais Linu ir Bernardu.Tačiau, anot Algimanto, jis jautė saviraiškos stygių. „Prisiminiau, kad kadaise kurdavau eilėraščius, kitokio žanro literatūrinius kūrinius. Tad prisėdau prie stalo. Paruošiau eilėraščių rinkinį „Kelias“ ir pateikiau Aklųjų draugijai, tikėdamasis finansavimo leidiniui. Pasisekė - laimėjau konkursą, gavau išspausdintą knygelę „Kelias“, - pasidžiaugia A.Katilius. Vėliau jis sudėliojo ir antrą rinkinį, tačiau ir draugiją užklupo finansiniai sunkumai, tad išleido tik kūrybos kompaktą. „Dabar dar vis rašau, tačiau visi mano kūrinėliai gula į stalčių“, - atvirauja pašnekovas. Beje, kūrėjo tekstais sukurta ne viena daina. Būdamas neregys, poezijos kūriniuose už buvimą šalia jis išreiškia didžiulę pagarbą ir padėką žmonai.

Neregiai pasižymi intelektu

Kas blogiau - kurčnebylystė ar neregystė?Pasaulyje žinoma daug profesorių, docentų, mokslininkų, dainininkų, kurie turi visišką regėjimo negalią. Apie neregį kibernetiką apybraižą yra parašęs ir pats A.Katilius. „Kurčnebyliai gali atlikti mobilų darbą, tačiau regos neįgalieji yra intelektualesni, - sako Klara. - Jie visą informaciją gauna per klausos organus, yra dėmesingesni, neslabiau išvystyti visi kiti pojūčiai. Aklasis mato veidu ir jaučia. Kartą paskambino man vienas žmogus, o Algis, atsiliepęs telefonu ir išgirdęs jo balsą pirmą kartą, pasakė: „Docentės Katilienės teiravosi blogas žmogus“. Ir tai buvo tiesa. Vadinasi, balso moduliacija išduoda, ir neregys tai supranta“, - įsiterpia į pokalbį, docentė, humanitarinių mokslų daktarė K.Katilienė.

Išsaugotas jausmas

Anot keliose aukštosiose mokyklose filosofiją dėsčiusios moters, „už Algio nugaros ji jautėsi esanti tarsi už mūro“. Vyras rūpinosi visais buitiniais reikalais. „Jokių problemų neturėjau. Kai jis susirgo, teko perimti tą naštą ant savo pečių, reikėjo išmokti. Esu pastovi, kaip tas šveicarijos bankas. Laikausi žodžio - sveikatoje ar ligoje, turte ar skurde būti šalia. Taip ir yra - jau 49-eri metai kartu. Toks gyvenimas ir nuo jo niekur nepabėgsi, - sako. - Turėdavau susidėlioti laiką labai kruopščiai: darbas - namai, namai - darbas. Ir taip kasdien. Nė minutės laisvo laiko jokioms pramogoms ar bendravimui. Buvau priversta iš trupinėlių rinkti medžiagą ir paruošti Lietuvos istorijos kurso paskaitas 1989 metais Lietuvos žemės ūkio akademijos studentams. Man pačiai tai buvo labai įdomu. Per 21-erius metus paruošiau dešimt kursų įvariomis temomis.Užtat išėjusi į pensiją supratau - neturiu draugų.“

Anot filosofijos dėstytojos, ar tikrai mylėjai, gali pasakyti tik sulaukęs senatvės. Abudu Katiliai šį taurų jausmą išsaugojo iki šių dienų.

Algimantas KATILIUS

Gyvas Rekviem

Kada kapas iššaugs

Ir žvakelė pašauks

į kelionę, kurioj dar nebuvom,

Ir į gaisrą žvaigždžių,

Ir į speigą kapų,

Kuriuose nenurimsta lietuviai.

Jie pravirksta širdy,

Juokiasi atminty,

Knygų puslapiais kalba ir kalba

Apie naštą vargų,

Apie mirtį draugų,

Metai bėga, o jie tęsia maldą.

Čia gimtoji kalba,

Kryžiuose prikalta,

į kiekvieną atėjusį žiūri...

Ir šventa pagarba,

Amžinybės ranka

Maldai nuima žmogui kepurę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"