Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kas išgelbės Markučių šaltinį

 
2017 07 16 12:00
Apgriuvęs alaus daryklos kaminas ilgą laiką buvo tapęs savotišku apleistų Markučių simboliu. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Senojoje Vilniaus dalyje, Markučiuose (Subačiaus g. 83), šįmet pradėjus rekonstruoti kultūros paveldo objektą – buvusios alaus daryklos pastatų kompleksą, teritorijoje prasiveržė vandens versmė. Statybininkams tai buvo netikėta, tad vandenį jie leidžia tiesiai į kanalizaciją.

Markučių istorija besidomintys žmonės sunerimę, kad ši versmė ir yra tas šaltinis, iš kurio XIX amžiuje vietos aludariai darė puikų alų.

Apie tai pranešus paveldosaugininkams, šie suskubo aiškintis, ar tikrai tai yra garsusis šaltinis. Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas patikino, kad jei archeologiniai tyrimai tai patvirtins, šaltinį bus siekiama išsaugoti.

Radinys statybose

Prasidėjus minėtiems statybos darbams vietos gyventojai apsidžiaugė, kad apleisti Markučiai pagaliau pradedami tvarkyti. Tuo labiau kad rekonstruojant griuvėsius ir juos paverčiant administraciniais pastatais bei butais bus siekiama išsaugoti buvusios alaus daryklos, į kultūros vertybių registrą įrašytos 2008 metais, formas, į naujus pastatus bus integruoti senojo statinio griuvėsiai. Viskas lyg ir civilizuota. Tačiau kelia nerimą tai, kaip bus pasielgta su išryškusia vandens gysla.

Pirmiausia į ją dėmesį atkreipė Markučiuose gyvenanti tapytoja ir dailėtyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. „Markučiai dabar – Dievo užmirštas kampelis, gana apleistas, nors čia atsiveriantys vaizdai labai tapybiški, – sakė dažnai po apylinkes pasivaikštanti dailininkė. – Gerai, kad prasidėjo statybos darbai ir bus sutvarkytas paveldosauginis objektas. Tačiau šiurpą kelia jau apie mėnesį žarnomis į kanalizaciją nuleidžiamas prasiveržęs vanduo. Vietos žmonės prisimena, kad sovietmečiu iš čia esančio šaltinio versmės jie semdavosi geriamąjį vandenį, o iš kolonėlių vandenį naudojo ūkio darbams, praustis.“ Ji pažymėjo, kad XIX amžiuje ir alaus darykla čia buvo statyta ne šiaip sau, o dėl puikaus šaltinio vandens.

Tačiau paskambinus UAB „Consolus“ statybos vadovui Valdemarui Drižui, šis bandė tikinti, esą jokio šaltinio nėra, o vamzdžiais jie nuleidžia liūčių vandenį, nenutrūstama srove kliokiantį nuo Markučių kalvų. Tačiau kai ten lankėsi „Lietuvos žinių“ žurnalistai, vanduo trimis žarnomis iš statybų aikštelės į kanalizaciją garsiai šniokštė ir ramią saulėtą dieną.

Šaltinio versmė – į kanalizaciją

S. Maslauskaitė-Mažylienė suskato domėtis, koks likimas numatomas staiga ištryškusiam šaltiniui. „Skambinau visiems ant statybvietės vartų pakabintoje lentoje išvardytiems asmenims, visi aiškino, kad nežinojo, jog čia būta šaltinėlio, – negalėjo patikėti dailėtyrininkė. – O man žvelgiant į šią situaciją širdį skauda ir paprasčiausiu krikščionišku požiūriu: juk didžiulė pasaulio dalis neturi geriamojo vandens, o mes tokią vertybę nuleidžiame į kanalizaciją. Juk iš žemės trykštantį šaltinį galima panaudoti, objekto kaina nuo to tik padidėtų.“

Alaus daryklos seniau buvo statomos prie tyro vandens šaltinių, nes nuo jo priklausė alaus kokybė. Vien jau tai leidžia įtarti čia esant šaltinį ir išsamiau patyrinėti netikėtai prasiveržusią versmę. Tiesa, Markučiai yra ne senamiestis, o tik jo prieigos. Tačiau ši teritorija jautri gamtiniu požiūriu: Markučių kraštovaizdžio draustinyje saugomi raguvynų eroziniai latakai, reljefą darantys išskirtinį. Kalvotoje teritorijoje nuo seno būta ne vieno šaltinio. Ir dabar sumaniai pasinaudojus tyro vandens versmes, vietovę galima padaryti dar patrauklesnę.

Alaus darykla

Iš istorijos šaltinių žinoma, kad vadinamasis Markučių bravoras 1817 metais jau veikė. Jame gaminamam alui vanduo buvo semiamas iš vietinio šaltinio. Alaus darykla labiausiai išplėsta 1891 metais, kai tuometinis jo savininkas pirklys Ovsejus Chaimas Epšteinas ten įrengė salyklo fabriką. Per metus 25 darbininkai čia išvirdavo iki 190 tūkst. kibirų alaus. Matyt, gamyba buvo sėkminga, nes vėliau O. Ch. Epšteinas nusipirko ir prie savo verslo prijungė Tauro kalno papėdėje tada buvusią Vilhelmo Šopeno alaus daryklą.

Pažadėjo išsaugoti

Kaip patikino paveldosaugininkas, leidimas archeologiniams tyrimams jau išduotas. „Statybų užsakovai raštu pasižadėjo, kad pasitvirtinus šaltinio faktui jie atsižvelgs į mūsų rekomendacijas ir jį išsaugos. Juk savo teritorijoje turėti šaltinį – prabanga. Tai jie supranta“, – teigė KPD Vilniaus skyriaus vedėjas.

„Versmė tiesiog šaudavo iš žemės, jos vanduo buvo naudojamas ne tik alaus darykloje, bet ir tiekiamas miestui. Tai – viena iš Vilniaus vandenviečių.“

KPD prieš kelias dienas vyko pasitarimas dėl šio objekto. „Vienas geriausių kultūros paveldo objektų tyrinėtojų, šio projekto vadovas architektas Robertas Zilinskas teigė maždaug dešimt metų tyrinėjęs šią vietovę, bet su aiškiai lokalizuotu šaltiniu nesusidūręs. Tačiau jo atliekami tyrimai buvo paviršiniai, – sakė V. Karčiauskas. – Dabar jis spėja, kad vykstant statybos darbams kažkur buvo pažeistas drenažas, ir vanduo prasiveržė.“

Statybų užsakovės UAB „Puiki investicija“ direktorius Žydrūnas Andriukaitis „Lietuvos žinioms“ patvirtino, kad jie sieks išsaugoti šaltinį. „Laukiame tik archeologų informacijos. Jei spėjimai pasitvirtins, sugalvosime, kaip eksponuoti šaltinį, tegul žmonės eina ir grožisi. Juk puikiai suprantame, kai tai būtų didelis mūsų objekto pranašumas“, – pabrėžė jis.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"