Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Katedra neįsileidžia tremtinių parvežtos Sibiro Madonos

 
2017 06 14 8:20
Sibiro Madona Korbiko lietuvių kapinaitėse 2007 metais. Gintauto Aleknos nuotrauka

Prieš septynerius metus tremtiniai į Lietuvą iš Sibiro parsivežė lietuvių kapinėse stovėjusią jiems brangią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, pramintą Sibiro arba Korbiko Madona. Ji buvo restauruota ir dabar saugoma Nacionalinio muziejaus fonduose. Tremtiniai puoselėja viltį perkelti skulptūrą į Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčią, tačiau Bažnyčios hierarchai jų negirdi.

Krasnojarsko krašte, nuošaliose Mansko rajono Korbiko gyvenvietės kapinaitėse, 1955 metais buvo pastatyta beveik dviejų metrų aukščio skulptūra. Ją pagal Švč. Mergelės Marijos atviruką išdrožė Jonas Maldutis, už pogrindinio gimnazistų laikraštėlio „Pavergtos mintys“ leidimą dešimčiai metų atsidūręs lageryje, o paskui gavęs „malonę“ atvykti į Korbiką, kur buvo ištremta jo šeima.

Palaikė viltį

Korbiko gyvenvietės barakuose apgyvendinti ištremti lietuviai dirbo medkirčiais. Savo bažnyčios jie neturėjo, tad Sibiro Madona praminta skulptūra jiems tapo šventa, palaikė viltį ir tikėjimą.

„Tai unikalus atvejis, lietuvių tikėjimo Sibire išraiška. Juk kam tremtinys Sibire galėjo melstis? Kelmui? Kai kas namuose pasidarydavo altorėlį, o čia jį atstodavo kapinaitėse pastatyta Marijos skulptūra“, – pasakojo tremtinys, skulptūros parvežimo į Lietuvą iniciatorius Rimvydas Racėnas.

Daugiau kaip pusę šimtmečio kapinaitėse stovėjusi skulptūra apaugo įvairiomis legendomis. Kaimo nebeliko. Tremtinių palaikus artimieji parsivežė į Lietuvą. Tačiau skulptūros skleidžiama aura žmones nuolat traukė į šią vietą. Vietiniai rusai, nors ir turi kapines kitur, iki šiol čia veža laidoti mirusiuosius net iš už šimto kilometrų.

Krasnojarsko spauda ne kartą rašė apie šią skulptūrą. Pavyzdžiui, 2000-aisiais laikraštyje „Večernij Krasnojarsk“ geologai pasidalijo prisiminimais, kokį jiems neblėstantį įspūdį dar 1955 metais per ekspediciją taigoje padarė netikėtai pamatyta Madona.

Kaip tada geologai suprato, taigos gyvenvietėje gyveno „specpereselency“ iš Lietuvos (specialiai perkeltieji – taip biurokratine kalba Rusijoje vadino tremtinius). „Tuo metu kapinėse vyko kažkokios apeigos, žmonės prie Madonos melodingai giedojo. Aplink stovėjo didžiuliai katalikiški kryžiai, ant jų buvo išpjaustytas žodis „Lietuva“, – 1955 metus prisiminė geologai.

Parvežė į Lietuvą

Apie Sibiro Madoną R. Racėnas išgirdo jau būdamas Lietuvoje (jo tremties vieta buvo kitur). Skulptūrą rado 1989–2000 metais organizuotų ekspedicijų dalyviai. Tuomet Antanas Sadeckas fotografavo tremties vietas, tremtinių kapines ir išleido albumą „Negrįžusiems“. Albume įamžintos ir unikalios lietuvių kapinės Korbike.

R. Racėnas į Sibirą vyko ne kartą. Tyrinėjo tremčių istoriją, jo iniciatyva pastatyti paminklai tremtiniams Rešiotuose, Igarkoje, Vorkutoje. Su ekspedicijų organizatorium Gintautu Alekna Korbike apsilankė 2008 metais.

„Mane nustebino profesionaliai išdrožta skulptūra. Jos veidas spinduliuoja meilės, užuojautos ir švelnaus liūdesio išraišką, – tai atitinka savybes, kurios priskirtos Švč. Mergelės Marijos epitetui Maloningoji. Kai ją pamatėme, jau buvo labai prastos būklės, atrodė, tuoj nugrius, vos laikėsi. Reikėjo gelbėti. Pradėjome planuoti jos parvežimą, – pasakojo R. Racėnas. – Suprasdami, kokia Madona tapo brangi ir vietiniams Sibiro rusams, padarėme jos kopiją. Autorius – skulptorius magistrantas Andrius Salys.“

Siekiama, kad Sibiro Madona atsidurtų Vilniaus katedros Tremtinių koplyčioje, į kurią Gedulo ir vilties dieną atvyksta tremtiniai bei jų artimieji iš visos Lietuvos.

R. Racėnas su tremtiniu Česlovu Mižutavičiumi paprašė tuomečio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus pagalbos. „Jis mus suprato iš pusės žodžio, ir skulptūros kopija iš Lietuvos į Maskvą keliavo diplomatiniu autobusiuku. Iš Maskvos į Krasnojarską, kur jos laukė Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis, nusiųsti jau buvo paprasta. Mes atskridome lėktuvu. Nuvežėme kopiją į kapines, katalikų kunigas pašventino. Sibiro Madoną 2010 metų rudenį į Vilnių per Maskvą parsivežėme diplomatiniu autobusiuku“, – dėstė R. Racėnas.

2011 metais ji trumpai eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje minint pirmųjų tremčių 70-metį. Skulptūros parvežimo į Lietuvą dar sulaukė ją išdrožęs dabar jau anapilin iškeliavęs J. Maldutis.

Likimas sprendžiamas

„Skulptūra dabar stovi, galima sakyti, sandėlyje, muziejaus fonduose. Jos likimas sprendžiamas“, – sakė R. Racėnas.

„Kai 1989 metais katedra grąžinta tikintiesiems, nukentėjusiesiems nuo sovietinio režimo buvo parodytas dėmesys – katedroje viena koplyčia skirta mums, tremtiniams. Per 28 metus nepareiškėme nė vieno pageidavimo ar prašymo, – pasakojo V. Samys. – Ir tik dabar pirmą ir paskutinį kartą tremtiniai kreipėsi į arkivyskupą Gintarą Grušą leidimo perkelti Sibiro Madoną į Vilniaus arkikatedrą, į Tremtinių koplyčią. Laiško nesulaukėme. Tada ilgai derantis pavyko gauti audienciją. Tačiau mums buvo siūlyta skulptūrą vežti į Šv. Mikalojaus bažnyčios šventorių ar kur nors kitur, gal į Kauną, esą katedroje prie marmuro netiks... Esame įskaudinti ir nusivylę, nes į tai, kas mums labai brangu, nekreipiama dėmesio. Supratome, kad durys Sibiro Madonai katedroje užtrenkiamos.“

V. Samio nuomone, jeigu koplyčia skirta tremtiniams, gal būtų galima įsiklausyti ir į tremtinių pageidavimą. „Mūsų nuomone, koplyčią pavadinti Tremtinių vardu, bet neatsižvelgti į vienintelį mūsų prašymą, yra veidmainystė. Tas koplyčios vardas – tik duoklė madai? Kaip mums pasakyti visiems tremtiniams, kad mūsų Madonos katedra neįsileidžia? Tai nesuvokiama, – aiškino jis. – Ar katedra – visų tikinčiųjų ar tik Bažnyčios hierarchų? Be to, kiek ėjau gegužės, paskui birželio mėnesį į katedrą, ant Tremtinių koplyčios – spyna. Ir jokios informacijos, nei kodėl taip yra, nei kada ji bus atidaryta.“

Ruošiasi pas popiežių

„Lietuvos žinioms“ paprašius pakomentuoti tremtinių pageidavimą, Vilniaus arkivyskupijos kurija pateikė tokį atsakymą: „Beveik kiekviena Lietuvos šeima yra paliesta tremties žaizdų. Vilniaus katedroje tautos kankinių, tremtinių ir represijų aukų atminimas yra gerbiamas ir minimas per liturgines šventes, taip pat minint skausmingas istorijos datas. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai ėmėsi savarankiškos iniciatyvos parvežti Korbiko Madonos skulptūrą į Lietuvą. Vilniaus arkivyskupas yra susitikęs su pasiūlymo atstovais ir kartu su jais apsvarstęs galimybes, pasiūlęs galimus sprendimus dėl statulos vietos. Tikimės, kad bus prieita prie bendro sutarimo. Vilniaus katedra yra vieningas ansamblis, kuriame pakeitimai gali būti daromi sistemiškai, atsižvelgiant į liturgijos reikalavimus, bažnytinio paveldo specialistų konsultacijas, vyskupo, bažnyčios dvasininkų ir bendruomenės poreikius.“

Vilties neprarandantys tremtiniai tikino, kad jeigu arkivyskupas jų neišgirs, jie prašys audiencijos pas popiežių. „Tikime, kad šis popiežius – žmogišku veidu, ir mus supras“, – sakė V. Samys.

Kuriamos legendos

Buvę tremtiniai Sibiro Madoną nori perkelti į katedrą ir dėl to, kad šią šventovę lanko daug turistų, taip pat iš Rusijos. „Ne paslaptis, kad Rusijoje apie tremtį beveik nekalbama, o apie šią Sibiro Madoną prifantazuota ir visai nebūtų istorijų“, – kalbėjo R. Racėnas ir parodė straipsnį, 2003 metais išspausdintą Krasnojarsko krašto laikraštyje „Večernij Krasnojarsk“ su rubrika „Legendos pėdsakais“. Žurnalistas labai pagarbiai rašo apie skulptūrą, tačiau pateikia išgalvotą legendą. Vadindamas ją „bereginia“ (sergėtoja), autorius pasakoja, kad sunkiai pasiekiamame Korbike gyveno „neaišku kada čia atsikėlę lietuviai“, „spėjama, kad jie buvo pagonys“.

„Matot, kaip bėgant metams viskas pasimiršta. Nė žodžio apie tremtinius“, – sakė R. Racėnas ir V. Samys.

Dar keisčiau, jog žurnalistas neatpažino, kad tai Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Jis straipsnyje prisimena, kad jam čia lankantis 1973 metais vietinis partinis veikėjas papasakojo legendą, esą ši iš maumedžio išdrožta skulptūra – paminklas kažkokiai šiose kapinėse palaidotai merginai. Esą po karo į kaimą grįžęs jaunuolis ją pamilo, bet mylimoji mirė tiesiog prie savo vestuvių stalo. Gedėdamas jaunikis savo rankomis ir išdrožė jos skulptūrą. Žurnalistas stebisi, kad apleisto kaimo kapinėse skulptūra atrodo labai prižiūrėta. Legenda apie didelę meilę kuriama toliau – esą tas jaunikis kasmet kelis kartus čia atvyksta ir viską sutvarko.

Pastebėjęs gyvų gėlių puokštę prie skulptūros kojų, žurnalistas daro išvadą, kad ši vieta krasnojarskiečiams tapo nauja šventa pamaldumo vieta. „Dabar moralinio purvo pilna, o šventų vietų – deficitas“, – taip baigia savo straipsnį „Večernij Krasnojarsk“ žurnalistas.

Nė žodžio apie tremtinius, tremtį, nė žodžio apie Švč. Mergelę Mariją. O gal patys tremtiniai tokią legendą kadaise ir paskleidė bijodami, kad religinio simbolio nesunaikintų komunistai?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"