TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Katės valdo, šunys klauso

2007 07 31 0:00

Kauniečių Jurgitos ir Vytauto Gustaičių šeimoje įprasta ginčytis dėl namie laikomų gyvūnų. Kinologas Vytautas žmonos felinologės auginamas dvi kates juokais vadina niekšėmis, mat šios esą terorizuoja du jo prižiūrimus šunis. Jurgita juokdamasi atsikerta, kad šunys gyvena pas žmones, o katės - su žmonėmis. Ir tai yra esminis skirtumas, todėl jos katės visada būsiančios viršesnės.

Gyvūnus nuo mažens pamilę Gustaičiai juokaudami vardija savo šeimos narius. "Du šunys, dvi katės, žuvytės, iš kurių žymiausia - piranija, du vaikai, žmona, - sako Vytautas, o paskui susigriebia: -Oi, juk ir aš dar esu." Be to, visas pulkas kačių ir šunų, laikomų J.Gustaitienei priklausančiuose globos namuose "Nuaras". Jurgita baigė Veterinarijos akademiją, nors kadaise mokytojai įkalbinėjo studijuoti žurnalistiką. "Tėvus į mokyklą buvo išsikvietę, sakė, ką čia jūsų dukra sumanė, kokia veterinarija... Bet tėvai leido rinktis pačiai", - prisimena Jurgita. Ir nė karto gyvenime dėl savo sprendimo nesigailėjo.

Gyvūnų globos namus Jurgita ir Vytautas sumanė įsteigti prieš daugiau kaip dešimtmetį. Dabar Kauno centre esančiame triaukščiame name yra ne tik benamių gyvūnų prieglauda, bet ir veterinarijos klinika bei kirpimo salonas. Dar keturi globos namų filialai veikia Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje ir Karmėlavoje. Ateityje J.Gustaitienė planuoja įsteigti viešbutį, kuriame laikys laikinai išvykstančių savininkų augintinius.

Spėja visur

Jurgita savo laiką skiria ne tik pačios vadovaujamai įmonei. Ji dar yra ir felinologų (kačių augintojų) draugijos "Bubastė" prezidentė. Vytautas dirba Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos tarptautinio bendradarbiavimo bei ryšių su visuomene vyriausiuoju specialistu. Būdamas statutinis pareigūnas jis neturi teisės dirbti kito mokamo darbo, tad prisipažįsta įmonę perleidęs žmonai ir yra tik konsultantas. Tačiau kartu spėja vadovauti ir Gyvūnų globos asociacijai. Vytautas, anksčiau baigęs Kauno kūno kultūros institutą, pernai gavo dar vieną diplomą - M.Romerio universitete jam buvo suteiktas teisės magistro laipsnis. Dabar pats čia dėsto kinologiją. "Tai laisvai pasirenkamas kursas, bet į jo paskaitas susigrūsdavo tiek studentų, kad universiteto vadovybė liepė riboti klausytojų skaičių", - didžiuodamasi vyru LŽ sako Jurgita. Pasak jos, kai rengiamos paskaitos gyvūnų mėgėjams Kaune, klausytojų net negali iš salės iškrapštyti pasibaigus numatytam laikui. Visuomet prašo pasakoti toliau.

Gustaičiai Lietuvoje garsėja ir savo nuolat organizuojamomis akcijomis. Dauguma gyventojų tikriausiai prisimena, kaip prieš kelerius metus buvo skelbiama akcija "Šildyk begemotuką". Kauno zoologijos sodas neturėjo lėšų gyvūnui šildyti, tad jo sveikatai ir net gyvybei grėsė pavojus. Jis buvo išgelbėtas Jurgitos ir Vytauto dėka.

Agentūra "Factum" 1997 metais yra įregistravusi ilgiausių Lietuvoje eitynių rekordą. Gustaičiai taip siekė atkreipti žmonių dėmesį į gyvūnų globą, paskatinti jais rūpintis. Eitynėse dalyvavo 153 šunys, 7 katės, triušis, 9 graužikai ir net penki vėžliai. Pastaruosius, nespėjančius paskui visą vilkstinę, ant rankų nešė jų savininkai.

Namą tvarkė patys

Trijų aukštų pastatas Šv. Gertrūdos gatvėje yra ne tik "Nuaro" būstinė. Čia pat, viršuje, gyvena Gustaičių šeima. Pasak Jurgitos, tai ne visuomet patogu. Niekada negali atsitraukti nuo darbo. Nuolatiniai klientai gerai žino, kad uždarius kliniką savininkę galima rasti namie. Dažnas beldimas į buto duris - šeimininkams įprastas reiškinys.

Namą Vytautas įsigijo prieš keletą metų. Tada tai buvo tokia griuvena, kad pats pabūgo, ar pavyks ją suremontuoti. Beveik viską darė savo rankomis. "Pro stogą varvėdavo lietaus vanduo. Pastatydavom po lašais vonelę, paskui abu tempdavom išpilti", - prisimena Vytautas. Pastato sienos buvo suskilusios, kieme - purvo vos ne iki kelių. Dabar namo nebeatpažinsi. Viskas šviečia naujumu. Dalis kiemo išasfaltuota, dalis - išgrįsta akmenimis. Sumūrytos akmenų tvoros, sutvirtintas šalia esantis šlaitas. Tačiau Jurgita ima ir atskleidžia paslaptį. Sako, viską padarė, o dabar ji kone dešimtį metų prašo įkalti kabliukus langams prilaikyti. "Prieš septynerius metus nebeapsikentęs mano prašymų nupirko. Dabar laukiu, kol prisirengs įkalti", - juokiasi moteris. Vytautas nelabai ir ginčijasi. Iškart griežtai pareiškia, kad namie tvarkytis - ne jo reikalas. Esą jokių grindų niekada neplausiąs ir šiukšlių nenešiosiąs. Bet štai žmonos irgi nemušantis. Po tokių žodžių abu sutuoktiniai ėmė kvatoti. Tada Vytautas dar tvirtai pareiškė esąs plikas basas ir turįs tik motociklą. Viskas priklauso žmonai. Nors po pokalbio kieme išdidžiai parodė senovinį vaivorykštės spalvomis dažytą visureigį, kurį Jurgita prieš atvykdama LŽ buvo papuošusi pakabinama vešliai žydinčia gėle. Tai, ko gero, mėgstamiausias Vytauto automobilis.

Gyvūnas - ne žaisliukas

Globos namų augintinių skaičius siekia keletą šimtų. Pačiame Kaune jų yra kelios dešimtys, tačiau filialuose laikoma daugybė benamių arba šeimininkų atneštų gyvūnų. Jie visi ant kaklo turi specialų žalią pakabuką. Jei paspruktų iš globos namų, tas pakabukas parodytų, kad gyvūnas nėra benamis.

Jurgita piktinasi žmonėmis, kurie taip nesirūpina savo kadaise įsigytais augintiniais. "Nuperka vaikų prašomi, laiko daugiabučiuose didelius šunis. Paskui supranta, jog to gyvulėlio jau nebenori. Tada atneša mums. Visada sakau, kad gyvūnai yra geri, blogi kartais būna jų augintojai", - įsitikinusi pašnekovė. Jurgita papasakoja apie vieną moterį, kuris nuolat kreipiasi į "Nuaro" namus. Ji augina katę ir išleidžia šią į lauką vieną. Rezultatas - vada po vados atsivedami kačiukai. Neturėdama kur jų dėti, moteris atneša į globos namus. Jurgita ne kartą yra sakiusi jai, kad katę sterilizuotų arba neleistų vienos laukan. Tačiau ši nepaiso patarimo.

Kai kurios katės ar šunys "Nuare" gyvena neseniai. "Gal pamatę nuotraukas žmonės panorės juos įsigyti. Žiūrėkit, kokie gražūs", - rodydama visai mažų kačiukų būrį sako Jurgita. Tačiau yra ir tikrų veteranų. Kai kurie čia glaudžiasi jau kelerius metus. Nors pagal įstatymą gyvūną, kurio niekas nenori įsigyti, galima užmigdyti po 14 dienų, pasak Jurgitos, jeigu jis sveikas, žvalus, ranka nekyla to padaryti.

Tikrasis įstaigos direktorius - Rainis

Gyvenimo "Nuare" rekordas priklauso katinui Rainiui. Prieš penkerius metus jį sumurdžiusi į bulvinį maišą atnešė pagyvenusi moteris. Šeimininkė skundėsi nebegalinti katino laikyti, nes šis labai piktas, jos neklauso. Esą net artyn neprisileidžia. Pirmąjį pusmetį katinas "Nuare" nepripažino jokio žmogaus. Tačiau Jurgita nenorėjo gyvulėlio užmigdyti. Vėliau padėtis ėmė keistis, beje, Rainio naudai. Griežtą, valdingą charakterį katinas išlaikė. Dabar jis mielai bendrauja, bet tik tada, kai pats nori. Jurgita juokais vaidina katiną "įmonės direktoriumi". Rainis savo išvaizda parodo, kad jis čia šeimininkas. Kada panorėjęs surengia "reidą" po "Nuaro" patalpas. Kiemas - taip pat jo valda. Tiesa, tik iki tol, kol Vytautas nepaleidžia dieną dažniausiai voljere laikomų šunų. Tada Rainis renkasi arba įstaigos patalpas, arba iškeliauja tik jam vienam žinomais keliais. Katiną "Nuaro" darbuotojai nuolat apžiūri, paskiepija, bet jo laisvės niekas nevaržo. Kartais užpykęs dėl ko nors Rainis išeina kokiai savaitei. Taip tarsi parodo, kad jam čia niekas nekomanduos, kad yra pats sau šeimininkas. Tačiau savo davinio po kurio laiko visuomet grįžta atsiimti. Gyvūnai globos namuose dažniausiai maitinami sausu maistu. Jurgitai tenka gerai pasukti galvą, kaip išlaikyti globotinius. Savivaldybė vienam jų skiria penkis litus.

Tai vienkartinė išmoka gyvūnui patekus į prieglaudą. Toliau tenka verstis patiems. Tiesa, šiek tiek padeda rėmėjai. J.Gustaitienė sako kartais gaunanti gyvūnų maisto iš juo prekiaujančių įmonių. Paremia ir visuomeninės organizacijos.

Katė - brangus malonumas

Jurgita nusiveda į namus ir parodo abi savo namines kates. Tai persų veislės Ema ir britų trumpaplaukė Krema. Abi šviesaus plauko, mėlynakės. Kremą Jurgita įsigijo prieš septynerius metus. Sumokėjo už ją apie tūkstantį eurų (3,4 tūkst. litų). Tarsi suprasdama, jog yra įžymybė, Krema ne tik nenorėjo fotografuotis, bet ir nutaisė tokią paniekinamą išraišką, kad net pati katės šeimininkė nustebo. O štai Ema po kelių minučių jau pozavo LŽ fotografui kaip tikra kino žvaigždė.

Pasak Jurgitos, katės - tokie gyvūnai, kurie elgiasi taip kaip nori. Šuo pašauktas atbėgs, o katė - ne. Pas Jurgitą ant kelių augintinės ateina tik tada, kai pačios to užsinori.

LŽ paklausta, ar užsidirba pinigų iš itin brangių kačių veisimo, J.Gustaitienė tik nusijuokė. "Laikyti gerą veislinę katę - labai brangus hobis. Užsidirba gal tik tie, kurie nuolat veisia kačiukus ir paskui neša juos parduoti į turgų už kelis šimtus litų. Bet ir tai vargu ar iš to praturtėsi", - paaiškina "Bubastės" vadovė. Kates reikia prižiūrėti, o tai kainuoja. Skiepijimas, specialios kailiuko priežiūros priemonės, įvairios procedūros, maistas ir maisto papildai. Tai nemažai atsieina. Be to, katės vežamos į parodas. Kelionės ir viešbučiai irgi ištuština kišenę. Tad, pasak Jurgitos, jei savininkas nepatiria nuostolių, dar labai gerai.

Šunys laikomi itin griežtai

Mums kalbantis Vytautas griežtai nutraukia žmoną. "Užteks apie tas kates. Štai mano šunys kokie. O tu čia su tom katėm. Niekšės tos katės. Ant mano šunų laipioja. Kartą kaip mesiu lauk", - vaidina pykstantį Vytautas. Tačiau jo akyse žybsi smagios liepsnelės. Šunys Gustaičių namuose iš tiesų neturi jokio balso prieš kates. Jos yra šeimininkės. Katės nelaiko nuodėme nugvelbti šunų ėdesį ar per juos ramiausiai perlipti.

Iš voljero išleisti šunys įsitaiso įstaigos antrame aukšte prie židinio. Vytautas su jais elgiasi itin griežtai. Abu šunys be jokio pasipriešinimo vykdo jo komandas: gult, sėst, stot. "Esu jų vedlys, o Jurgita - šeimininkė", - aiškina savininkas. Vytautas baisiausiai griežtai komanduoja šunims nesiartinti prie stalo. Jiems taip pat neleidžiama lįsti į lovas, lipti ant sofų. Bet Jurgita kvatoja. Ji, kol Vytauto nėra namie, mielai įsivilioja šunis į lovą. Ypač vyresnįjį, vardu Belgas. Tiesa, išgirdęs pareinant šeimininką šuo dumia į jam priklausančią vietą bute. Mat Vytautas grįžęs iškart įveda tvarką. Katės nuvaromos nuo spintelių ar sofos, jei drįsta ten įsitaisyti, o šunų tramdyti nė nebereikia. Jie žino savo vietą.

"Kas laiko šunis? Despotai, kurie nori, kad jiems būtų paklūstama, - tyčia erzina vyrą Jurgita. - Ir Lukašenka, Hitleris augino šunis. O Švedijoje, pavyzdžiui, laikoma labai daug kačių, palyginti su kitomis Europos šalimis, ir ten - mažas nusikalstamumas." Į tai Vytautas tik atrėžia, kad šunys ją laikantys sau lygia, tad ir žino galintys gauti nuolaidų. O jis - vedlys, jokių nuolaidų nedarys. Pasak Vytauto, žmona šunis per daug lepinanti.

Šuo padeda tarnyboje

Abu Vytauto šunys iš tiesų ypatingi - belgų malinua veislės. Tai viena veislių, priklausančių belgų aviganių grupei. Devynerių Belgą prieš devynerius metus dovanojo Olandijos policijos kinologai. Kalytę, keturmetę Bramą, Vytautas įsigijo pats. Pasak jo, šiuo metu specialiosiose tarnybose jau dirba daug Belgo ir Bramos palikuonių.

Tačiau tuomet, beveik prieš dešimtmetį, Belgas buvo pirmas į Lietuvą atvežtas šios veislės šuo. "Tos grupės šunys - unikalūs, - tikina V.Gustaitis. - Pripažinta, kad jie tarnybai tinkamiausi. Tiesa, šios veislės šunis reikia ypač intensyviai dresuoti."

Belgų malinua sudaro apie 90 proc. tarnybinių šunų Europos šalyse. Jų psichika, anot Vytauto, geležinė. Šie šunys, jei tinkamai dresuoti, visada jaučia situaciją. Kai būna ne tarnyboje, gali juos glostyti, už ausų ar uodegos tampyti. Daugiausia pasitrauks nuo įkyrėjusio žmogaus, bet niekuomet nepuls. Bet jei šuo tarnyboje, geriau prie jo nesiartinti. Pasak V.Gustaičio, kai tik jis užsivelka uniformą ir pasiima šunis į kokią nors pareigūnų operaciją, visas švelnumas kaipmat išgaruoja. "Tuomet šuo - darbo įrankis", - teigia Vytautas.

Išgelbėjo gyvybę

Viešojo saugumo tarnyboje dauguma turimų tarnybinių šunų - Belgo palikuonys. Nors jau sulaukęs garbaus amžiaus, Belgas tebedirba. Jis - patrulinis šuo. Tačiau į Belgo pareigas įeina ir teisės pažeidėjų sulaikymas bei narkotikų paieška.

Vytautas LŽ papasakojo, kaip kartą Belgas jam išgelbėjo gyvybę. Šiauliuose vyko policijos operacija. Pareigūnai gaudė du iš įkalinimo įstaigos pasprukusius pažeidėjus. Šie pasislėpė negyvenamame dviaukščiame pastate. Pareigūnai namą apsupo, tačiau iš ten bėglius dar reikėjo iškrapštyti. Vytautui su šunimi buvo pavesta apieškoti antrą aukštą. Pabėgėliai slėpėsi viename kambarių. Pamatęs prie lango stovintį vyriškį V.Gustaitis puolė į vidų. Jis nė nenujautė, kad kitas nuteistasis tyko už durų apsiginklavęs metaliniu strypu ir peiliu. Tačiau bematant sureagavo Belgas. Jis pargriovė nusikaltėlį. Antrąjį nuginklavo pats Vytautas.

Nuo galimo užpuolimo Belgas išgelbėjo ir J.Gustaitienę. Šeima grįžo iš Liškiavos kaimo, kuriame gyvena Jurgos tėvai. Vytautas dar krapštėsi prie automobilio, o moteris nuėjo namo. Staiga ji pamatė, kaip Belgas kažką puolė. Pati nespėjo net suprasti, kas vyksta. Pasirodo, į namus buvo įsibrovę vagys.

Belgas pasižymėjo daugelyje policijos operacijų. Dar visai jauna Brama kol kas tik laukia savo eilės. Viešojo saugumo tarnyboje dabar yra daugiau kaip 30 šunų. Beveik visi jie - Vytauto į Lietuvą atvežtų šunų palikuonys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"