TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kazachstano stepės glaudė lietuvių tremtinius

2009 10 06 0:00
Spaske žuvusių lietuvių kapvietę ženklina A.Vyšniūno sukurtas paminklas.
Felikso Žemulio nuotrauka

Jaunimui šios šalies pavadinimas byloja apie didžiulę egzotišką Vidurinę Aziją, o dažnam vyresnio amžiaus žmogui tebekelia šiurpą: į Kazachstano lagerius sovietai iš Lietuvos ir kitų šalių buvo išvežę tūkstančius politinių kalinių ir tremtinių.

Bekraštės Kazachstano stepės ankstyvą rudenį alsuoja vasaros karščiu ir kvepia pelynais. Mūsų autobusiukas lekia kračiu plentu per tą stepę, aplink, atrodo, nė gyvos dvasios, tik kai kur ganosi avys, arkliai, karvės, vienas kitas kupranugaris. Ir ką jie toje išdžiūvusioje žemėje randa?

Čia, šiose beribėse platybėse, vyko vienas baisiausių XX amžiaus politinių eksperimentų - sovietinė industrializacija, pasitelkus vergus: politinius kalinius ir tremtinius iš visos didžiulės SSRS. Geologams aptikus Kazachstane daug vario, anglies, molibdeno, naftos ir kitų naudingųjų iškasenų sovietų valdžia nusprendė jas išgauti ir perdirbti sukurdama milžinišką prievartinio darbo sistemą - Karlagą. Tai įgyvendinti buvo pavesta NKVD. Vieni kazachai to negalėjo padaryti, nes prieš lenininę kolektyvizaciją čekistai nušlavė nuo žemės tūkstančius kazachų jurtų, o jų šeimininkus arba išvežė į Sibirą, arba sušaudė.

Antanas Seikalis pasakoja radęs duomenų, kad Karagandos srityje sovietų NKVD sunaikino 40 tūkst. kazachų jurtų. Ši tauta anksčiau gyveno klajoklių gyvenimą - kartu su galvijų kaimenėmis keliaudavo per stepes, jų jurtos stovėdavo kurioje nors stepės vietoje tol, kol gyvuliams ten užtekdavo žolės.

Čekistai sumanė atimti iš klajoklių laisvę. Jie apsupdavo aūlus ir neleisdavo iš tos vietos išeiti. Gyvuliai nustekentose ganyklose gaišdavo iš bado, o įkandin jų mirdavo ir žmonės - juk pagrindinis kazacho maistas yra mėsa. Tada kazachai neteko beveik pusės savo tautos - 6 mln. žmonių. Iš 40 mln. galvijų po kolektyvizacijos liko tik 4 milijonai.

Istorikai tvirtina, kad lagerių idėja dar 1918 m. kilo vienam bolševikų vadovų - Levui Trockiui, vėliau ją perėmė Leninas. Jo įsakymu Rusijos šiaurėje 1922 m. buvo įkurtas lageris Solovki. Pataisos ir darbo stovyklų (ITL - ispravitelno trudovoj lager), vadinamų tiesiog lageriais, idėją maksimaliai žiauriai įgyvendino Stalinas. Tai turėjo būti naudinga ne tik ekonomiškai - bolševikų valdžia siekė sumaišyti ištisas tautas, o kai kurias net sunaikinti ir taip pasėti visuotinę baimę bei paklusnumą. Tam pasirinkti Sibiro, Kazachstano ir kiti atokūs SSRS regionai. Šios teritorijos tapo milžiniškais kalėjimais.

1930 metais buvo įsteigtas GULAG - Vyriausioji lagerių valdyba, vadovavusi šimtams lagerių visoje SSRS. "Hitleris žudė svetimas tautas, o Stalinas - savąsias. Represuota 40 mln., nužudyta 3,5 mln. gyventojų, o jų giminės ištremti. Ne savo valia Kazachstanui teko priimti 1,3 mln. žmonių, deportuotų iš visos SSRS", - tokią statistiką per Politinių represijų ir totalitarizmo aukų atminimo dieną pateikė Kazachstano prezidentas Narsultanas Nazarbajevas. Jo įsakymu ši diena šalyje buvo paskelbta 1997 m. gegužės 31-ąją ir nuo tada minima kasmet. Manoma, kad Kazachstano lageriuose buvo apie 15 tūkst. lietuvių.

XX amžiaus vergai

Karlagas, Pesčianlagas, Steplagas, Balchašas, Dolinka, Žezkazganas-Rudnikas, Karabas, Karaganda, Kingyras, Spaskas... Šie ir daug kitų lagerių buvo Kazachstane. Dešimtys tūkstančių į juos gyvuliniais vagonais atvežtų ir uždarytų vyrų, moterų bei vaikų turėjo Kazachstano stepėse sukurti galingą industrinę ir karinę pramonę, kuri padarytų SSRS pirmaujančia imperija, kad visas pasaulis ją gerbtų ir jos bijotų.

Dirbdami katorginius darbus tie XX amžiaus vergai buvo dar ir niekinami, luošinami fiziškai ir dvasiškai, marinami badu, mušami, kankinami, žudomi. Tikrąsias mirties priežastis lagerių valdžia slėpdavo. Pavyzdžiui, mirties aktuose rašydavo: "Mirė nuo širdies smūgio." Radioaktyvių medžiagų kasėjus prieš gyvenimo pabaigą išgabendavo į įprastinį lagerį ir ten jie mirdavo neva ne nuo ligų, sukeltų jonizuojančiosios spinduliuotės. Vėliau sovietai kazachams išdidžiai girsis: "Mes jums civilizaciją atnešėme, fabrikus pastatėme."

Bėgti iš lagerio nebuvo prasmės - pėsčiomis šių platybių nepereisi ir neišgyvensi. Vis dėlto tokių bandymų pasitaikydavo. Viename buvusiame lageryje mums pasakojo, jog iš jo pabėgę du kaliniai greitai buvo surasti stepėje. Nelaimėliai buvo pririšti prie traktoriaus ir tampomi priešais barakus, kad visi kaliniai pasimokytų.

Politinių represijų aukų muziejuje, kuris įsteigtas buvusioje Karlago vadavietėje Dolinkos kaime, eksponuojami dokumentai rodo, jog pirmus vadinamuosius specialiuosius perkeltuosius - politinius kalinius ir tremtinius - NKVD atvežė į Karagandos sritį 1929 metais. Prieš tai iš čia iškėlė daug kazachų.

1931 m. gruodžio 19-ąją buvo įkurtas Karagandos lagerių tinklas, kuris sutrumpintai vadinamas Karlagu (Karagandinskije lageria). Jis apėmė kelias dešimtis lagerių ir lagerių punktų, o veikė iki 1959-ųjų.

Kankino ir moteris

ALŽIR - pirmasis lageris, prie kurio sustoja mūsų mikroautobusas. Tiksliau - lagerio vieta: ten, kur jis buvo, įsteigtas memorialinis kompleksas. Nuo čia iki Kazachstano sostinės Astanos - vos keliasdešimt kilometrų.

ALŽIR, išvertus iš rusų kalbos - Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny, t. y. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris. Unikali, galbūt net visame pasaulyje vienintelė tokia stovykla. Tik labai lakios vaizduotės žmonės, jei galima juos taip vadinti, galėjo sumanyti areštuoti ir uždaryti į lagerį sušaudytų vadinamųjų liaudies priešų žmonas ir vaikus. Stalinas buvo įsitikinęs, kad už vyro "darbus" privalo atsakyti jo žmona ir visa šeima, arba priešingai.

Vadinamosios trijulės (miesto ar rajono partinės organizacijos sekretorius, KGB viršininkas ir prokuroras) be teismo štampuodavo nuosprendžius šaudyti liaudies priešus, o jų žmonas 5-8 metams ištremti į šį Akmolinsko lagerį Kazachstano platybėse, ant Žalanašo ežero kranto. 1938-1953 m. šioje vietoje kalėjo daugiau kaip 20 tūkst. moterų.

Memorialo marmuro sienoje iškalta 7620 čia žuvusių moterų pavardžių. Tarp jų - keturiolikos lietuvių. Šiame lageryje kalėjo 60 tautybių moterys.

Einant tuneliu į muziejų jo lankytojus pasitinka šunų lojimas, šūvių garsai ir moterų aimanos. Šis garso įrašas primena anuos šiurpius laikus, kai sargybiniai atvarydavo moteris prie ežero ir kiekviena

privalėdavo per dieną surinkti 40 ryšelių kamyšo - meldų. Ant jų kalinės barakuose miegodavo, jais kūrendavo krosneles. Iš meldų, sumaišius juos su purvu ir išdžiovinus, būdavo renčiami barakai.

Nepagailėjo net žmonos

Beveik viską, ko reikia žmogui išgyventi, moterys pasidarydavo pačios. Čia buvo jų prižiūrimų avių, karvių, ožkų ir kitų gyvulių fermų. Kalinės pasodino didžiulį sodą, o aplink jį - tuopų ir kitokių medžių, kad smėlio ir sniego audros - buranai - nesiaubtų 10 tūkst. hektarų lagerio ūkio. Šių medžių alėjos žaliuoja ir dabar. Moterys vairavo traktorius, kombainus. Lageryje veikė siuvykla. Joje daugiau kaip 1000 kalinių siuvo uniformas sovietinės armijos kariams.

Viename memorialo kampelių atkurtas tardytojo kabinetas: rašomasis stalas, pora kėdžių, Stalino portretas ant sienos. Į tardomąją buvo nukreipiama akinama lempos šviesa. Jei ši neprisipažindavo, ko reikalaudavo tardytojas, jo pagalbininkai paguldydavo moterį ant stalo ir prispausdavo apačioje rankas bei kojas. Auka greitai netekdavo sąmonės... Tada užpildavo vandens ir atsigavusiai pakišdavo pasirašyti tardymo protokolą.

Šiame lageryje kalėjo dainininkė Lidija Ruslanova - garsioji "Katiušos" ir kitų anuomet žmones pavergusių dainų atlikėja, rašytoja Galina Serebriakova, poetė Ana Achmatova, maršalo Michailo Tuchačevskio sesuo, rašytojo Boriso Andronikašvilio žmona, menininkų Bulato Okudžavos, Majos Pliseckajos motinos. Stalinui nurodžius čia buvo atvežta SSRS parlamento vadovo Michailo Kalinino sutuoktinė. O ir paties Stalino pirmoji žmona jam įsakius buvo ištremta į lagerį.

Dabar čia kalėjusių moterų kančias simbolizuoja memorialo prieigoje stūksantis 18 metrų aukščio paminklas "Liūdesio arka". Jis primena kazachės galvos apdangalą, nešiojamą gedulo dienomis. Pagrindinis memorialo pastatas panašus į didžiulį mauzoliejų, kuriuos stepėse statydavo kazachai.

Karagandos universiteto prorektorė, profesorė Anfisa Kukuškina parašė apie ALŽIR mokslinę disertaciją. Per susitikimą su Lietuvos delegacija moteris pasakojo, kad buvo labai sunku gauti medžiagos apie šį lagerį ir jame buvusius žmones. KGB savo dokumentuose net slėpė lagerio pavadinimą ir vietą.

"Dar labiau mane nustebino tai, jog buvusios kalinės, kurių pasakojimų klausiausi, atrodė, tarsi nebejaučiančios nuoskaudos, pykčio. Jos pakilo virš to, atleido. Prisiminė, kad kai kurios buvo labai gražios - šias prižiūrėtojai dažnai prievartaudavo. Jos tarsi atmetė tą baisią praeitį. Viena pasakojo: "Mums dirbant sargybinis su šautuvu užsnūsdavo. Kai ateidavo laikas patikrinti, ar visos esame, pažadindavome jį", - kalbėjo mokslininkė.

Dirbo ir berankiai

O į Spasko lagerį netoli Karagandos daugiausia veždavo neįgaliuosius ir ligonius. Čia jie turėdavo mirti, tačiau vis tiek būdavo varomi į darbą. Berankiai, bekojai, neregiai, kurti... Aklieji būdavo pririšami prie reginčiųjų. Berankiams pakabindavo ant kaklo maišus ir taip jie nešiodavo anglis, geležies rūdą ar plytas.

Neaišku, kiek žmonių kankinosi šiame lageryje - vieni sako, kad 30 tūkst., kiti šį skaičių dvigubina. Daug neįgaliųjų kasdien mirdavo, tačiau ne mažiau jų būdavo pristatoma iš kitų lagerių. Spaske būta ir lietuvių, jie sudarė bene trečdalį kalinių. Daugiausia - Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, kariškiai, inteligentai.

Prieš atvežant kalinius iš Baltijos šalių čia buvo japonų, paskui vokiečių belaisvių. Dabar atkasant ir tiriant mirusiųjų palaikus aiškėja, kad su Spasko kaliniais daryti slapti medicinos eksperimentai. Jų detalės iki šiol visuomenei nėra žinomos. Manoma, jog kaliniai būdavo apšvitinami jonizuojančiąja spinduliuote, sudaromos jiems tokios sąlygos, kuriomis žmogus negali išgyventi.

Dabar buvusiame lageryje - karinio dalinio šaudykla, todėl mūsų ten neįleido. Tačiau kapvietėje, kur laidoti Spasko nelaimėliai, galėjome būti, kiek norėjome. Šiose kapinėse daug metų veikė sovietų karių tankodromas.

"Kai mes, kelios dešimtys buvusių Lietuvos politinių kalinių, pirmą kartą atvažiavome čia 1990 m., tarp tankų vėžių pamatėme kapų kauburėlių ir vieną kitą kryželį. Parašėme protesto laišką, kad tankai traiško žmonių kaulus net po jų mirties. Tankodromas buvo uždarytas", - pasakojo A.Seikalis.

NKVD vaikai

Dabar čia - tarptautinis memorialas, kuriam pradžią padarė lietuviai, buvę politiniai kaliniai, 1990 m. palikę nedidelį atminimo ženklą. 2004-aisiais šis ženklas papildytas marmurine lenta su užrašu: "Pirmasis pagarbos ženklas lietuvių kankiniams Spaske, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m." Netrukus paminklus šioje kapvietėje pradėjo statyti ir kazachai, korėjiečiai, vokiečiai, italai, gruzinai, ukrainiečiai, prancūzai, japonai, kitų tautų atstovai.

2004 m. pagal architekto Algio Vyšniūno ir skulptoriaus Jono Jagėlos projektą Karagandos lietuvių bendrija "Lituanika" pastatė dar vieną paminklą Spaske žuvusiems lietuviams. Jo pagrindinė idėja - Vyčio kryžius už grotų - be žodžių byloja, kokia baisi ši vieta. O tik už poros šimtų metrų - iš Almatos į Astaną nutiesta transazijinė automobilių magistralė, kuria be perstojo švilpia mašinos.

Apie dar vieną baisų lagerį byloja netoli Karlago vadavietės, Dolinkoje, esančios Mamočkino (Mamyčių) kapinės. Tiksliau - jų vaikelių. Lageryje gimę mažyliai būdavo atimami iš motinų ir perduodami kūdikių namams. Motinas prižiūrėtojai atvarydavo pamaitinti savo pienu vaikų, o paskui sugrąžindavo į barakus.

Kai pienas baigdavosi, moterys savo kūdikių jau nebematydavo - jei likdavo gyvi, jie būdavo išgabenami į vaikų namus, internatus visoje SSRS. Jų asmens bylose ten, kur įrašomos tėvų pavardės, tebuvo raidės NKVD. "Deti NKVD" (NKVD vaikai) - taip ir vadindavo tuos vargšelius.

Kad kūdikiai neįkyrėtų, prižiūrėtojai duodavo jiems čiulpti kanapių nuovire sumirkytą skudurėlį, todėl mažyliai nuolat miegodavo. Jei būdavo dar gyvi. "Iš tų lageriuose gimusių vaikų išaugo keisti žmonės - jie visur mato grėsmę, nes augo grėsmės sąlygomis", - pasakojo mums žurnalistė Jekaterina Kuznecova, parašiusi ne vieną knygą apie Kazachstano lagerius.

Trumpai

Pagal savo šalies valstybinę programą Kazachstano ambasada Lietuvoje pasiūlė keliems mūsų krašto žinomiems žmonėms pakeliauti po tremties ir kalinimo vietas, aplankyti buvusius lagerius ir politinių kalinių kapvietes, susitikti su istorikais, įvairiais specialistais, tiriančiais politines represijas, taip pat su archyvų darbuotojais, kuriems patikėtos buvusių kalinių bylos, pasižvalgyti, kuo Kazachstanas gyvena šiandien.

"Šio projekto tikslas - darsyk pasiaiškinti, kodėl ir kaip dalis lietuvių tautos atsidūrė Kazachstane, kaip sekasi tiems, kurie ten liko ir jiems ši šalis tapo antrąja tėvyne, kaip sergstimas žuvusiųjų sovietiniuose lageriuose atminimas", - tvirtino Kazachstano nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, filosofijos mokslų daktaras Galymžanas Koišybajevas.

Vyriausias iš vykusiųjų į Kazachstaną grupėje - 76 metų žurnalistas A.Seikalis iš Vilniaus. Jis keletą metų kalėjo Žezkazgano-Rudniko lageryje. Netoli buvusiame Kingyro lageryje per politinių kalinių sukilimą 1954 metais žuvo jo brolis Povilas. Kitas grupės narys - 51 metų architektas A.Vyšniūnas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesorius, gimęs Karagandoje. Jo tėvai 1948-1955 m. kalėjo Balchašo lageryje, paskui gyveno tremtyje Karagandoje iki 1963 metų.

A.Seikalis ir A.Vyšniūnas ne pirmą kartą vyko į tremties ir kalinimo vietas Kazachstane. Be to, A.Vyšniūnas vasarą vadovavo jaunimo ekspedicijai "Misija Sibiras 2009", kuri lankė lagerius, tvarkė politinių kalinių ir tremtinių kapvietes Kazachstane. Ekspedicijoje dalyvavo ir Kazachstano ambasados Lietuvoje patarėja Aigul Kuspan bei šių eilučių autorius.

Tęsinį skaitykite kitą savaitę

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"