TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kazachstano stepės glaudė lietuvių tremtinius

2009 10 12 0:00
Kingyro memorialas.
Algio Vyšniūno nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. spalio 6 d.

Sovietų lagerių sistema Kazachstane buvo valstybė valstybėje: turėjo daug ir pigios darbo jėgos, savo kariuomenę, teismus. Kalinių rankomis pastatyti Karagandos, Žezkazgano, Balchašo ir kiti miestai, daug kasyklų, įmonių, nutiesti keliai ir t. t.

Karabasas buvo Karlago ir Steplago lagerių vartai. Nesvarbu, kad tai tik mažytė geležinkelio stotelė stepių platybėse. Viena bėgių atšaka joje iki šiol veda į šalį - čia baigdavosi kalinių ir tremtinių kelionė į Kazachstaną ir prasidėdavo lagerių vargai.

Po mėnesį ir daugiau trukusių kančių ankštuose gyvuliniuose vagonuose, kuriuose žmonių būdavo prikimšta dvigubai, negu užtekdavo vietos, šioje stotyje juos nuvarydavo į persiuntimo lagerį, stūksantį netoliese ant kalvos. Pirmasis kalinių ešelonas iš Lietuvos į Karabasą atbildėjo 1945 metų vasario mėnesį.

Baisi kelionė pro vartus

Pro šiuos vartus ėjęs vilnietis žurnalistas Antanas Seikalis aprašė vieną tokių etapų, kai iš Karabaso į Spaską sargybinių varoma atvežtų moterų ir vaikų kolona pateko į speigą ir vieni jų mirtinai sušalo, o kiti liko be rankų, be kojų.

"Kai žmones išvarė, švietė saulė ir buvo šilta - kalendorius rodė balandžio mėnesį. Sargybiniai, matyt, neapskaičiavo, kad moterys ir vaikai nepajėgs nueiti per dieną iki Spasko. Kai sutemo, spustelėjo šaltis, o jis Kazachstane naktimis didelis.

Sustingę žmonės vos paėjo, kai kurie krito ir nebesikėlė. Prie jų ausų sargybiniai pridėdavo šautuvą ir iššaudavo. Jei žmogus krūptelėdavo, - vadinasi, gyvas, jį grąžindavo į rikiuotę. O tą, kuris neatsipeikėdavo, versdavo į roges. Čia tokių lavonų jau buvo krūva.

Kai kaliniai pagaliau pasiekė Spasko lagerį, jie negalėjo net užlipti ant narų barakuose - sukrito ant grindų ir neteko sąmonės. O kai ją atgavo, pradėjo klykti ir dejuoti, mat sušalusios rankos, kojos atitirpo ir pradėjo nežmoniškai skaudėti. Gydytojams ir sanitarams, kurie buvo iš tų pačių kalinių, teko jas pjaustyti. Vienai atvežtai balerinai irgi nupjovė kojas", - pasakojo A.Seikalis.

Karabaso lageryje buvo apie 15 tūkst. kalinių. Dabar čia - pustrečio tūkstančio gyventojų miestelis.

"Kara - štai ana kalva. Iš čia kilo ir vietovės pavadinimas", - rodė gražias apylinkes miestelio meras (kazachiškai - akimas) Kametas Ospanovas, čia gimęs ir augęs kazachas. Jo artimieji taip pat buvo ištremti.

K.Ospanovas nuvedė mus ten, kur buvo moterų lageris. Tebestūkso karcerio, kalėjimo, karininkų namų ir kitų buvusių pastatų griuvėsiai, vos už poros šimtų metrų nuo jų gyvena žmonės, kai kurie - dar anais laikais kalinių statytuose namuose, vaikai lanko mokyklą. Gyvenimas eina...

Jis sustojęs nebent ten, kur lagerio kalinių kapvietė. Ją mums parodė K.Ospanovas. Akimas savo iniciatyva šioje vietoje pats pastatė paminklą mirusių žmonių atminimui.

"Reikėtų paminklo ir ten, kur sustodavo ešelonai su suimtaisiais", - svarstė vienas mūsų ekspedicijos narių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Algis Vyšniūnas.

Ištverdavo neilgai

"Čia? Sunku atpažinti - labai viskas pasikeitę", - sutrikęs dairėsi A.Seikalis, kai Žezkazgano akimas Kanatas Balmagambetovas atvežė mus prie griuvėsių, riogsančių šio miesto pakraštyje. Čia buvo Žezkazgano-Rudniko lageris, kuriame A.Seikalis kalėjo. Buvęs kalinys susijaudinęs žvalgėsi aplinkui. Po šešių dešimtmečių jis vėl atsidūrė toje vietoje...

Žezkazgano lageris priklausė jau kitai Kazachstano lagerių sistemai - Steplagui. Į šiuos griežtojo režimo lagerius būdavo gabenami ypač pavojingi "liaudies priešai". Septyniolikmetis gimnazistas A.Seikalis tokią etiketę gavo už tai, kad tėvų namuose buvo partizanų slėptuvė, o Antanas jiems nunešdavo maisto.

Steplago kaliniai turėdavo kasti vario ir mangano rūdą. Daugelis neilgai ištverdavo šį labai sunkų ir pavojingą darbą. "Steplage buvo apie 5 tūkst. lietuvių. Visi jauni. Pagyvenusiems žmonėms šachtose nebuvo ką veikti", - prisiminė A.Seikalis.

Nors jau leidosi saulė ir miestą pradėjo gaubti sutema, 76 metų vyras ilgai vaikščiojo po griuvėsius, vienur kitur ilgiau stabtelėdamas ir įsižiūrėdamas, tarsi ko pažįstamo ieškotų. Netrukdėme...

Tankai traiškė žmones

Greta Žezkazgano miesto buvo ir garsieji Kingyro lageriai. Garsūs tuo, kad čia įvyko sukilimas, kuris dabar vadinamas stalininės epochos žlugimo pradžia.

Kingyro lageriai įsteigti 1939-aisiais, išvarius iš to paties pavadinimo aūlo kazachus. Iš pradžių juose buvo kalinami karo belaisviai, vėliau imta gabenti politinius kalinius. Lietuvius čia pradėta vežti nuo 1945 metų. Kaliniai kasė vario rūdą, statė metalurgijos kombinatą, elektrinę, vandens saugyklą, kitus Žezkazgano objektus.

1954 metų gegužės viduryje suimtieji ėmė protestuoti prieš nežmonišką elgesį su jais ir sukilo. Pasak A.Seikalio, kurio brolis Povilas kalėjo šiame lageryje ir žuvo pirmą sukilimo dieną, tuo metu čia buvo daugiau kaip 12 tūkst. kalinių, iš jų 500 lietuvių - 200 moterų ir 300 vyrų.

Kaliniai atsilaikė net 40 dienų. "Tai buvo unikali, pasaulyje dar nematyta pasipriešinimo forma: suimtieji įkūrė Kingyro respubliką ir viskuo rūpinosi patys. Nebuvo tarpusavio vaidų, nedingo nė vienas daiktas. Vyrai saugojo moteris nuo užpuolimų. Kalinių išrinkti atstovai derėjosi su lagerių valdžia", - pasakojo A.Seikalis.

Sovietų valdžia melavo, kad įvykdys jų reikalavimus, o tuo pat metu davė kariuomenei įsakymą numalšinti sukilimą tankais. Jie įžlegėjo į lagerį ir griovė barakus, vikšrais traiškė žmones. Žuvo daugiau kaip 700 Kingyro kalinių.

Keletas tankų pasuko ir į Žezkazgano-Rudniko lagerį, kuris taip pat buvo prisidėjęs prie sukilimo. Jo kaliniai suprato, kad priešintis beprasmiška, ir pasidavė.

Tačiau gandas apie sukilimus Kingyro ir kituose SSRS lageriuose pasiekė Vakarus. Tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas išsigando. Netrukus nuspręsta lagerius uždaryti, o kalinius - paleisti į laisvę. Tiesa, ta laisvė buvo sąlyginė: daugelis jų dar ilgai neturėjo teisės grįžti į gimtuosius kraštus.

Kingyro sukilimą aprašė Aleksandras Solženicynas knygose "Gulago archipelagas", "Keturiasdešimt Kingyro dienų".

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę grupė buvusių Steplago kalinių lietuvių 1990 metais aplankė lagerius, pastatė paminklą Kingyro aukų atminimui. Kartu su delegacija važiavęs architektas A.Vyšniūnas išrinko jam gerą vietą - ant aukštos kalvos prie Žezkazgano. Šalia driekiasi geležinkelis ir plentas, tad paminklą mato visi atvykstantieji į šį miestą. Architekto vadovaujami lietuviai suvirino ir pastatė aukštą metalinį kryžių. Po kelerių metų stepių audra jį nulenkė, tačiau kazachai ištiesino. O 2004 metais A.Vyšniūnas memorialą papildė dar vienu kryžiumi - šį paguldė ant žemės. Pagal vilniečio architekto projektą pastatytame memorialiniame komplekse galima įžiūrėti ir trečią kryžių - iš angų sienoje.

Okupantams nenusilenkė

O Balchaše atėjo eilė jaudintis profesoriui A.Vyšniūnui - lageryje prie šio miesto kalėjo abu jo tėvai. Architekto tėvas Vladas buvo mokytojas. Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, į mokyklą, kurioje jis dirbo, atėjo vokietis karininkas ir pakabino Hitlerio portretą. V.Vyšniūnas jį nukabino. Mokytojas pareiškė, kad čia ne štabas, o mokykla.

Gandas apie šį poelgį pasklido plačiai. "Kai baigėsi karas, komunistai tėvą, kaip antihitlerininką, išrinko SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Tačiau jis 1944 metais išėjo partizanauti į mišką - nemėgo nei vienų, nei kitų okupantų", - pasakojo architektas.

1946 metais "Žaliosios rinktinės" partizanas Aušrelė - V.Vyšniūnas - pateko į nelaisvę ir po kankinimų buvo nuteistas 10 metų kalėti bei 5 metams tremties. Iš pradžių jį išvežė į šiaurę, į Uchtos lagerį, o vėliau perkėlė į Kazachstaną, Balchašo lagerį. Mokytojas, kaip ir šimtai kitų kalinių, privalėjo kasti rūdą.

1955 metais jis buvo išleistas iš lagerio, tačiau grįžti į Lietuvą dar ilgai negalėjo - turėjo gyventi Karagandoje. Čia V.Vyšniūnas susituokė su lietuvaite Morta Jonkute iš Telšių. Iki tol ji taip pat kalėjo Balchašo lageryje. Porai gimė sūnus Algis. Šeimos galva baigė Karagandos statybos technikumą ir dirbo miesto statybose.

Po kelerių metų Vyšniūnams pagaliau pavyko parvažiuoti į Lietuvą, nors į gimtinę grįžti neleido. Šeima įsikūrė Klaipėdoje. Čia V.Vyšniūnas dirbo projektavimo institutuose, parašė pirmąją "Tremties" archyvo serijos knygą "Šiaurės eskizai". Mirė 1998 metais, buvo palaidotas Klaipėdoje. Jo žmona iškeliavo Anapilin prieš penkerius metus. M.Vyšniūnienė su sūnumi Algiu buvo tarp tų žmonių, kurie 1990-aisiais pirmą kartą po Kazachstano lageriuose praleistų nelaisvės metų apsilankė tose pačiose vietose.

Kapinės - vandenyje

Nuo Žezkazgano iki Balchašo autobusiuku per stepes riedėjome kone visą dieną - Kazachstane atstumai tarp miestų dideli. Ten, kur kadaise buvo Balchašo lageris, dabar - kriminalinių nusikaltėlių kalėjimas ir karinis dalinys, todėl prie vartų teko stabtelėti. Į autobusiuką įlipo karininkas. Jis lydėjo mus po buvusio lagerio teritoriją.

Dar vienas kitas šimtas metrų, ir A.Vyšniūno veidas apsiniaukė: kapines, kuriose buvo laidojami kančių neišlaikę politiniai kaliniai, apsėmęs vanduo. Jis pumpuojamas iš netoliese esančios šachtos, kad ši netvintų.

Medinis kryžius, lietuvių pastatytas kapvietėje dar 1989 metais, taip pat atsidūręs vandenyje ir pasviręs. Balchašo miesto vadovai prižadėjo jį perkelti į Krašto muziejų. Galbūt po metų kitų vanduo apsems ir 2004 metais architekto A.Vyšniūno Balchašo kaliniams pastatytą granito paminklą.

Profesorius labai ilgai stovėjo prie buvusio karcerio griuvėsių. Šis statinys dar ir dabar kelia šiurpą - požeminis, ilgas, vis dar gilus, nors lubos įgriuvusios ir dugne prižėlę meldų. "Tėvas pasakojo, kad į šį karcerį prižiūrėtojai kelioms dienoms įstumdavo žmones, atsisakančius leistis į šachtą. Jei norėjai valgyti, turėjai kasti rūdą", - kalbėjo A.Vyšniūnas.

Karcerį kaliniai rinkdavosi tam, kad "pravėdintų" plaučius, nes šachtoje nuo urano, molibdeno ir volframo dulkių susirgdavo silikoze.

Balchašo lageryje kalėjo apie 2,5 tūkst. moterų ir dvigubai daugiau vyrų. Kad nereikėtų suimtųjų kasdien varyti keletą kilometrų dirbti į vario kasyklą, greta jos buvo įsteigtas dar vienas lageris - Rytinio Kounrado.

Kaliniai jo prižiūrėtojų zonoje įveisė parką su fontanais, o patys gyveno plynėje barakuose. Pasak A.Vyšniūno, čia dar neseniai augo didelių medžių. Dabar jų vietoje - kelmai. Nugriauta ir lagerio siena, kiti statiniai. Šios kančių vietos ilgainiui gali būti visiškai ištrintos.

"Reikėtų nustatyti tikslias buvusių lagerių koordinates ir juos paženklinti. Ir apskritai apsispręsti, kaip saugoti šį atminimą", - svarstė žvelgdamas į lagerio griuvėsius prof. A.Vyšniūnas.

Šūsnys slaptų bylų

Informacija apie lageriuose vargusius žmones vis dar tebėra slapta. "Mes, kaip ir jūs, norime, kad buvusių politinių kalinių bylos būtų kuo greičiau išslaptintos ir su jomis galėtų susipažinti visuomenė. Tačiau Kazachstano lageriuose kalėjo apie pusantro milijono žmonių. Išslaptinti tiek bylų greitai neįmanoma", - aiškino mums Kazachstano generalinės prokuratūros Karagandos srities Teisės statistikos komiteto vadovas. Nors atostogavo, jis atėjo susitikti su svečiais iš Lietuvos.

Kaip teigė šis pareigūnas, sprendimą, kurias bylas galima išslaptinti ir jų medžiagą perkelti į kompiuterines laikmenas, priima Kazachstano valdžios sudaryta komisija, kurioje - teisės, istorijos specialistai. Jau apdorotos 1930-1940 metų bylos, dabar dirbama su 1941-ųjų bylomis.

"Kažin ar sulauksime", - atsiduso tai išgirdęs A.Seikalis. "Po 3-5 metų visas archyvas bus išslaptintas, šalies valdžia vien šiems metams skyrė tam 25 mln. tengių" (1 litas - apie 60 Kazachstano tengių), - tvirtino Generalinės prokuratūros atstovai.

SSRS vidaus reikalų ministerija buvo nurodžiusi politinių kalinių ir tremtinių bylas laikyti paslaptyje 30 metų. Šis terminas seniai praėjo, tačiau sovietų KGB ir toliau nieko neprileido prie bylų. Tik Kazachstanui 1990 metais atkūrus nepriklausomybę, tapo įmanoma praverti archyvų duris.

Kad Lietuvos žmonės galėtų susipažinti su išslaptinta medžiaga, pirmiausia, pasak pareigūnų, būtina pasirašyti Kazachstano ir Lietuvos sutartį dėl archyvų. Tai planuojama padaryti jau netrukus, kai Kazachstano premjeras viešės Lietuvoje. Tačiau ir šiuo metu pasitaiko, kad Lietuvos įstaigos paprašo Kazachstano prokuratūros pateikti duomenų, kur ir kiek laiko kalėjo mūsų valstybės pilietis, ir Kazachstano prokurorai šią informaciją atsiunčia.

KGB paliko ne viską

Kazachai mums parodė jau išslaptintas lietuvių bylas. Jomis buvo nuklotas stalas. Jaudinomės sklaidydami - pageltę nuo laiko nuosprendžiai, kratų protokolai, aktai apie mirtį...

"Gal galite parodyti mano tėvų bylas?" - paprašė A.Vyšniūnas. Netrukus jos buvo atneštos, tačiau profesoriui leido paskaityti ir nufotografuoti tik paskutinį bylos puslapį - ji dar neišslaptinta.

A.Seikalis teiravosi, kur palaidotas jo brolis ir kiti Kingyro sukilime žuvę kaliniai, bet pareigūnai tvirtino nežiną - SSRS KGB nepaliko apie tai dokumentų.

Tiek per šį susitikimą, tiek per pokalbius su Kazachstano istorikais, muziejų darbuotojais, žurnalistais ir kitais specialistais, kuriuos domina lagerių tema, supratome - Lietuva ir Kazachstanas šioje srityje galėtų bendradarbiauti glaudžiau. Atrodo, kazachai norėtų tai daryti. Jie užsirašė mūsų šalies Genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei kitų įstaigų kontaktus ir žadėjo atvykti - pasimokyti ir patys papasakoti.

Tęsinys kitą savaitę

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"