Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kaziukas – tradicijų ir iššūkių mugė

 
2017 03 02 12:00
LŽ archyvo nuotrauka

Tautodailininkų ir amato meistrų šventė – Kaziuko mugė – gręžiasi savo ištakų link: šiemet dėl griežtesnės atrankos į ją nepateko keli šimtai prekybininkų. Praėjusio amžiaus pradžioje į Vilnių suvažiuodavo veik pustrečio tūkstančio vežimų, vakar registravosi apie pusantro tūkstančio dalyvių. Brikelių XXI amžiuje nebeliko, užtat į mugę veš „Uber“.

„Iš atokių kaimų, du ar tris šimtus kilometrų, veža ūkininkai į miestą savo prekes, – pasakojimą apie Vilnių pradeda 1936 metų vokiečių dokumentinis filmas „Wilna“. – Dienų dienas ištvermingi arkliukai traukia sunkias roges ir vežimus klampiomis gatvėmis. Dieną ir naktį, pučiant vėjui ir sningant, jie kantriai stovi mugėje. Svarbiausia šios mugės prekė – riestainiai. Ištisi kaimai juos kepa. Ir vargšai, ir turtingieji perka šį nacionalinį skanėstą.“ Kaip bus 2017-aisiais?

Siuntė gaminių nuotraukas

Po ankstesnių Kaziuko mugių būdavo girdėti: amatininkų gaminius užgožia gamykliniai, menkaverčiai daiktai. Gedimino prospekte greta meistrų darbų – Gariūnų produkcija. Galiausiai nyksta ir tradicinės Vilniaus krašto verbos, kelis šimtmečius karaliavusios Kaziuko mugėse. Kai kas piktindavosi, kad Kaziukas veikiau primena turgų, o ne miestiečių šventę. Šventę, kurios kilmė susijusi su šventojo karalaičio Kazimiero kultu ir nuo 1604 metų senamiesčio gatvėse vykdavusiomis bažnytinėmis procesijomis. Juk Kaziuko mugės ženkle pabrėžiamas istoriškumas: būtent 1604 metai.

Šventės organizatoriai, regis, įsiklauso į tokias ir panašias pastabas. Šiemet, kaip tikina jie, buvo dar griežtesnė dalyvių atranka. Pavyzdžiui, viena mugės taisyklių skelbia: „Pirmumo teisę įsigyjant prekybines vietas turi sertifikuoti tautinio paveldo produktų gamintojai. Prekiautojams ne maisto gaminiais yra skiriamos prekybinės vietos Gedimino prospekto dalyje nuo Šventaragio gatvės iki Vilniaus gatvės.“

Vytenis Urba Vilniaus ir Lietuvos tautodailininkams pažįstamas nuo 1991 metų, kai Vilniuje Kaziuko mugės tradicija iš turgaus buvo perkelta į miesto centrą. Jis šį renginį organizuoja jau 14 metų.

Buvęs krepšininkas sako, kad šįsyk sertifikuoti prekiautojai gavo prestižines vietas, pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Nesertifikuoti – ten, kur jų liko. „Darėme griežtą atranką: kiekvienas dalyvis, pildęs paraišką, turėjo prisegti ir savo gaminių nuotraukas, sertifikatus. Maždaug 200 norinčiųjų nepateko į šventę. Pernai tokių buvo tik 50. Sąlygos griežtėja, esame įpareigoti jų laikytis, nes siekiame mugę „išgryninti“, – aiškina V. Urba.

Todėl istorinėje jos vietoje – Katedros aikštėje – šiemet suteikiama galimybė prekiauti vaikų ir suaugusiųjų socialinių įmonių, neįgaliųjų organizacijų ir įstaigų, tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir vienuolijų atstovams.

Meduoliai, riestainiai, striukės, džinsai

„Šventėje neapsieinama be įvairiausių dydžių ir formų meduolių bei cukrinių širdžių. Tai – laimės simbolis, kurį žmonės dovanoja vieni kitiems. Gatvės prekyvietėse šeimininkės perka ne vien maisto produktus. Didelėse kasmetinėse Vilniaus mugėse galima įsigyti ir įvairiausių namų apyvokos daiktų. Rankomis austos ir senoviniais raštais išmargintos medžiagos ypač mėgstamos dėl jų patvarumo. Jaunos šeimos čia gali per daug neišlaidaudamos įsigyti buičiai reikalingų daiktų. Įprastine transporto priemone – brikele – jauna moteris išdidžiai vežasi savo pirkinius namo“, – pasakojama 1936 metų dokumentiniame filme.

Tuomet Vilniaus gatvėse buvo gausu karietaičių, valdomų vadeliotojų. 2017-aisiais, kaip teigia V. Urba, į mugę bus galima atvažiuoti „Uber“ automobiliu. Taksi tarpininkavimo paslaugą teikianti įmonė mugės svečius iki Kaziuko ir iš jo sutiko vežti už dyką, jei sąskaitos suma neviršys 10 eurų.

Namų apyvokos daiktai, daugiausia pagaminti iš medžio, niekur nedingo. Maisto produktai, ypač riestainiai ir meduoliai, – taip pat. Tačiau ne vienus metus akį traukdavo ne vien tautodailininkai ar amato meistrai, bet ir su mugės dvasia, regis, visai nederantys prekiautojai striukėmis, džinsais bei panašia turgavietės produkcija. Jų palapinės ir prabangūs automobiliai nusidriekdavo kone per visą Gedimino prospektą.

Prie renginio prisideda ir Lietuvos bankas – Kaziuko mugę įamžins to paties dizaino, bet skirtingų nominalų dvi monetos.

V. Urba tikina, kad nuo to neapsidrausi: prekiautojai deklaruoja viena, o atvažiavę ant prekystalių išdėlioja visai ką kita, nei nurodė organizatoriams. „Pernai su tais, kurių prekės buvo visai „gariūninės“, nutraukėme sutartį ir paprašėme palikti prekybos vietą. Kai kurie supratingai į tai pažiūrėjo. Manau, šiemet tokių bus mažiau. Šį reiškinį gali išgyvendinti tik griežta kontrolė iki mugės ir per ją. Aišku, visko pasitaiko“, – pripažįsta V. Urba.

Testavimo poligonas

Mugė visada traukdavo ir vagis. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar reikia saugoti pinigines, o nuo idėjų vagių apsaugos nėra. Kartais vaikštant tarp prekystalių net sunku atskirti gaminius: tokie pat puodeliai, šaukštai, vienodi papuošalai, kalvystės dirbiniai ir pan. Amatininkai ir tautodailininkai dažnai skundžiasi – atvežus į mugę kokį originalesnį dirbinį jo vaizdą kaipmat kas nors nugvelbia.

„Kopijavimo neišvengiame. Viena ar kelios prekės labai populiarios per mugę – dauguma žmonių jas perka, tad vėliau pasiūlo ir kiti. Bet vis daugiau prekiautojų mąsto, kas galėtų būti įdomu“, – teigia šventės organizatorius.

Kita vertus, Kaziuko mugė, jo žodžiais, yra pirmas išbandymas naujai prekei. Ar gaminiui pasiseks, pademonstruoja Kaziukas. „Lietuvoje dabar vyksta labai daug mugių, jas rengia kiekvienas rajonas. Tie, kurie startuoja Kaziuke, per sezoną aplanko dar kokių 15 mugių, visus didžiuosius miestus“, – sako V. Urba.

Pagarba šv. Kazimierui

Komercinė šventės dalis svarbi, tačiau šiemet organizatoriai kviečia atsigręžti į jos ištakas. Tik XIX amžiaus pradžioje pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje per Kaziuką rengti mugę – tris dienas trunkantį prekymetį. O kaip karalaitis Kazimieras, kurio vardu ir pavadinta metų mugė?

Lietuvos globėjas Kazimieras yra vienas iš nedaugelio karališkosios kilmės šventųjų, kurio nuopelnai ir dvasios tvirtumas buvo pripažinti netrukus po jo mirties. Kaip skelbia Bažnytinio paveldo muziejus, Kazimieras (1458–1484) gyveno tuo metu, kai karališkojo luomo pranašumai ir valdovo politinė galia turėjo ypatingą reikšmę. Tad šiemet muziejus kviečia į ekskursijas „Šv. Kazimiero gerbimo istorija“ Šv. Kazimiero koplyčioje ir Vilniaus katedroje. V. Urba priduria, kad Katedra, kol vyks mugė, bus atvira visą parą.

Prie renginio prisideda ir Lietuvos bankas – Kaziuko mugę įamžins to paties dizaino, bet skirtingų nominalų dvi monetos, kuriomis šiemet bus pradėta nauja kolekcinių eurų monetų serija „Tradicinės lietuvių šventės“. Tai 5 eurų sidabrinė moneta (tiražas 2 tūkst. vienetų) ir šiek tiek neįprasto nominalo – 1,50 euro – moneta iš spalvotųjų metalų (tiražas 25 tūkst. vienetų). Toks nominalas – aliuzija į lietuvišką pusantroką, kaldintą Vilniaus monetų kalykloje XVII amžiuje. Šiomis monetomis bus prekiaujama per mugę. Žmonės jų galės įsigyti prie Pinigų muziejaus Gedimino prospekte.

Grynieji pinigai ir kitaip susiję su muge. Antai savaitgalį bankomatai miesto centre ištuštėja – pritrūksta grynųjų, o banko kortelėmis galima atsiskaityti ne kiekvienoje prekybos vietoje. V. Urba tvirtina, kad šiemet visiems mugės dalyviams išsiųsti pasiūlymai įsigyti banko kortelių skaitytuvus. „Žmonės daug praranda, kai ištuština bankomatus. Kažin kodėl ne visi mėgsta nešiotis grynųjų, ir tai gana didelė problema. Stambesni prekiautojai jau turės skaitytuvus, tad atsiskaityti bus galima patogiau“, – sako šventės organizatorius.

Mugės erdvės

Kaziuko mugė vyks Vilniaus miesto senamiestyje kovo 3–5 dienomis.

· Pilies, Barboros Radvilaitės, Didžiojoje gatvėse: audimas, tekstilė, mezginiai, siuvinėti, nerti, iš vilnos velti dirbiniai, kailių gaminiai, verbos;

· Vokiečių gatvė skiriama gaminiams šeimai ir vaikams;

· Šventaragio gatvėje įsikurs tradicinių amatų meistrai: keramikai, kalviai, pynėjai iš vytelių, šiaudų, dailidystės dirbinių gamintojai;

· Vienoje iš Gedimino prospekto zonų gaminius pristatys papuošalų, bižuterijos, juvelyrikos ir aksesuarų gamintojai;

· Maironio gatvės dalis – Vilniaus dailės akademijos, menų kolegijų ir menų mokyklų studentų bei moksleivių prekybos zona: tapyba, dizainerių darbai;

· Katedros aikštės prieigose įsikurs verbų pardavėjai, verbų, šluotų rišimo dirbtuvės;

· Tymo kvartalo dalį užims antikvariato gaminiai ir kolekcininkų ekspozicijos;

· Pristatyti savo gaminius užsienio svečiams skiriamos Rotušės aikštės prieigos, dalis Didžiosios gatvės;

· Maisto turgeliai bus įrengti Vinco Kudirkos, Rotušės aikštėse, vienoje iš Gedimino prospekto dalių.

Organizatorių informacija

Kaziuko istorija

1827 metais pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje per Kaziuką rengti mugę – ilgiau kaip tris dienas trunkantį prekymetį. Aikštėje pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių – vilniečiai tuos laikinus statinius vadindavo „būdomis“. Grafienė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė atsiminimuose rašo, kad jose turkai prekiaudavo skaromis, rusai – stiklu ir gelumbe, žydai iš Berdičevo – saldumynais.

1901 metais, prie varpinės pastačius paminklą Rusijos valdovei Jekaterinai II, turgus buvo perkeltas į Lukiškes. Tačiau greitai žmonės ten nebetilpo, nes prekiauti iš aplinkinių kaimų ir viso Vilniaus krašto suvažiuodavo apie 2400 vežimų. Jiems leista įsikurti ir gretimose gatvelėse, o prekybininkų būdoms skirta visa Neries krantinė tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų, tik kai kur buvo palikta vietos karuselėms, šaudykloms, loterijų bei įvairiems kitiems atrakcionams.

Be manufaktūrinių ar fabrikinių gaminių, kurių atveždavo pirkliai, per mugę daugiausia prekiauta namudiniais valstiečių dirbiniais. Viskuo, ką kaimo vyrai ilgais žiemos vakarais gebėdavo padaryti iš medienos. Tai buvo tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, kubiliukai, geldos, sviestmušės, duonkubiliai, liepinės medui laikyti, gorčiai, druskinės, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldeliai, taip pat žemės ūkio padargų medinės dalys – dalgiakočiai, grėbliai, kinkymo lankai ir kamanos. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais.

Ką žmonės iš mugės parveždavo lauktuvių? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Jų būdavo galima rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Arba pasirinkti meduolį, ant kurio glajumi užrašytas mylimosios ar mylimojo vardas. Kai kurios „Kaziuko širdys“ būdavo išmargintos ilgiausiais įrašais, gražiausiais linkėjimais ir meilės prisipažinimais. Štai keletas jų: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane...“

Retas kuris iš mugės grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo. O skaniausi – iš Smurgainių miestelio, įsikūrusio prie Neries upės. Būdavo kokių tik nori: su aguonomis, juodgrūdėmis, garstyčiomis, saldžių. Į mugę kepėjai jų atveždavo kalnus, net valtimis atplukdydavo.

Šaltinis: Libertas Klimka, Kaziuko mugė seniau ir dabar / Šiaurės Atėnai. 2008–02–29, Nr. 883

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"