Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės

 
2017 07 11 18:26
JAUNYSTĖ. Kazys Trukanas (pirmas iš dešinės) jaunystėje gyvenimą buvo susiejęs su dvasininkų luomu. Tačiau vėliau dėl meilės to luomo išsižadėjo./ Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotraukos

Šiandien toliau žvalgysimės Lietuvininkų aikštės didžiajame name, pažymėtame numeriais 1–7. Komplekso 1-asis namas jau buvo pastatytas, kai jame 1926 m. gimė Klaipėdos šviesuolio Kazio Trukano dukrytė Danutė Trukanaitė.

O po dvejų metų šitame name jau krykštavo ir antroji šeimos duktė Audronė. Ji ir pataisė ankstesnės „Akvarelės“ netikslumą dėl tėvo apsigintos disertacijos Miunsterio universitete.

„Jis apsigynė istorijos filosofijos temą, o ne atvirkščiai, kaip rašyta“, – sakė p. Audronė.

Taip pat ji patikslino ir priežastį, kodėl tėvai iš Švenčionių persikraustė į Klaipėdą.

„Tėvas į Klaipėdą dirbti pedagogo darbo nebuvo paskirtas. Persikraustyti Klaipėdon buvo visai kitos priežastys“, – teigė A. Trukanaitė ir papasakojo labai romantišką, o vertinant anuometinės Lietuvos moralinėmis nuostatomis – skandalingą tėvų meilės istoriją.

Liudo Vasario šešėlis

K. Trukanas su panele Emilija, studijavusia biologiją, susipažino tame pačiame Miunsterio universitete. Nors apsigynęs disertaciją jis išvažiavo dirbti į Lietuvą, o panelė Emilija – į Vieną toliau siekti biologijos žinių, atstumas neužgesino dviejų gražių jaunuolių jausmų. A. Trukanaitė sakė šventai sauganti tėvų vienas kitam rašytus meilės laiškus. Ir, žinoma, nei vienas, nei kitas tada net neįtarė, kaip bus smerkiami, kai tėvas išsižadės kunigystės ir jiedu sukurs šeimą. Reikėjo ne tik tvirto ryžto, bet ir įžvalgumo, kaip gyventi toliau.

TROFĖJAI. Trukanų duktė Audronė Trukanaitė liudija tėvą buvus aistringą medžiotoją.

Štai tuomet Švenčionyse ir buvo apsispręsta važiuoti į Klaipėdą, kur buvo galima įregistruoti civilinę santuoką.

„Klaipėda, kai ji buvo prijungta prie Lietuvos, daugeliui lietuvių regėjosi tarsi koks Sibiras ir važiuoti į ją gyventi ar dirbti prilygo tremčiai. O tėvo tai visai nebaugino, nes jis jau turėjo patirties gyventi ir dirbti lietuviškumui nepalankiomis aplinkybėmis, aplink save burti lietuviškus židinius. Toji patirtis pravertė ir Klaipėdoje“, – teigė p. Audronė.

Pasak jos, Vincas Mykolaitis-Putinas, rašydamas romaną „Altorių šešėly“, panaudojo ir tėvo biografijos duomenis, kai Liudas Vasaris buvo atkalbinėjamas neišsižadėti dvasininko „stono“, nes gresia skurdas kokioje nors provincijoje auginant vaikus.

1925 m. Klaipėdoje Kazys ir Emilija Trukanai susituokė. Ir vėliau skurde nesimurkdė, nes šeimoje buvo ir tarnaitė, ir guvernantė, padėdavusios namų ruošoje ir auklėjant vaikus.

„Tėvas buvo labai reiklus – pusryčiai, pietūs, vakarienė ant balta staltiese padengto stalo ne tik šventadieniais. Mama yra pasakojusi, kaip jis suplėšė staltiesę pamatęs joje dėmelę“, – pasakojo A. Trukanaitė.

K. Trukanas Klaipėdoje priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą.

„O mes su mama eidavome į katalikų bažnyčią, stovėjusią dabartinės Daukanto ir Puodžių gatvės sankirtoje. Kai joje kartą kunigas visą pamokslą paskyrė mamai, suviliojusiai kunigą, pasmerkti, į bažnyčią daugiau mama nebeidavo ir mūsų nevesdavo. Kartą per metus į evangelikų bažnyčią mus, vaikus, nusivesdavo tėtis. O mes paaugę buvome laisvi rinktis tikėjimą, ar ir visai būti laisvi nuo religijų dogmų. Dėl pasirinkimo kurti šeimą labiau kentėjo mama, smerkiama ne tik dvasininkų, bet ir didžiosios visuomenės dalies, kuri buvo ne jos pusėje. Išsižadėti kunigystės anuometinėje Lietuvoje buvo itin retas reiškinys. Ir reikėjo labai daug drąsos ne tik išsižadančiajam“, – sakė 1928 m. Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštės name, gimusi p. Audronė.

Trukanų vasaros

Per atostogas K. Trukanas pasirūpindavo šeimą įtaisyti pas kokius nors žvejus prie jūros, nes, kol buvo mažiukai, gydytojai rekomenduodavo vaikus įkasti į karštą smėlį ir taip apsaugoti nuo rachito. Jiems paūgėjus šeima vasaras leisdavo pas ūkininkus Žibininkuose ar Obeliuose, o pats K. Trukanas iškeliaudavo į Europą. Dažniausiai – į Karlovy Varus.

PASIRINKIMAS. Amūro strėlių Miunsterio universitete perverti jaunuoliai net neįsivaizdavo, ką teks patirti ir iškęsti norint apginti teisę į savo meilę.

„Tėvas buvo aistringas medžiotojas. Jo medžioklės plotai buvo Rusnė. Čia rudenį jis braidžiodavo po pelkes šaudydamas paukščius. Žiemą pyškindavo zuikius. Tad aprūpindavo ne tik šeimą, bet ir draugus savo sumedžiotais trofėjais. Jo aistra medžioti turėjo ir savo kainą – peršaldavo ir kentėdavo nuo reumato skausmų. Bet dalimi jų atsikratydavo Karlovy Varų gydyklose. Na, o mes augome girdomi šviežiu karvutės pienu, valgydinami ūkininko rūkytomis ir virtomis mėsomis, agurkais su medumi. Per vasaras su mumis nebūdavo nei tarnaitės, nei guvernantės. Būdavome vien mamos prižiūrimi. Jeigu kuo prasikalsdavome, gaudavome diržo. Broliukas Rimvydas klykdavo: „Man neskauda, man neskauda.“ Bet kur kas didesnė bausmė būdavo, kai prasikaltus mama tiesiog nepastebėdavo blogai pasielgusiojo. Su visais bendrauja maloniai, o tavęs tarsi nebūtų. Daugiausiai fizinių bausmių esu patyrusi aš, bet jos buvo teisingos. Kitaip būčiau užaugusi „chuliganka“, – prisiminė p. Audronė.

Nors Trukanų vasaros buvo kupinos įdomybių, vaikai labai laukdavo grįžtančio tėčio. Žinoma, su lauktuvėmis.

„Kai tėtis išvykdavo į Švietimo ministeriją Kaune, lauktuvių parveždavo knygų. Man tai buvo pati vertingiausia dovana. Džiūgaudavome, kai lauktuvių parveždavo ir pirštinių. Iš europinių lauktuvių tepamenu tai, kad parvežė saldumynų – lėlių, įtupdytų vaflių vokeliuose. Aš savo lėlę labai greitai „patvarkiau“, o sesė Danutė tą lėlę rengė, prižiūrėjo. O aš ėmiau ir suvalgiau ir jos lėlės vokelio turinį, liko tik josios galva. Danutė man šitos kiaulystės neatleido iki pat senatvės“, – pasakojo p. Audronė.

Buvo atleidęs žmoną

Klaipėdoje pedagoginį darbą dirbti pradėjo abu Trukanai. Tačiau kai Trukanas tapo lietuviškos gimnazijos direktoriumi, pirmiausiai jis atleido visas ištekėjusias mokytojas, teigdamas, kad jas išlaikyti privalo jų vyrai, o jos turinčios puoselėti namus ir rūpintis vaikais. Tarp atleistųjų buvo ir Emilija Trukanienė.

„Ir mama dvidešimt metų niekur nedirbo. Kai jau pokariu tėtis buvo suimtas, prisimenu, kaip jis, apžvelgęs šeimą, atsisveikindamas ištarė: „Ir kaip jūs be manęs gyvensite?“ O mama buvo unikali. Po tėčio arešto ir „transportavimo“ į gulagus ji nepaisydama didelės pedagoginio darbo pertraukos triūsė net keturiose mokyklose, nes reikėjo valgydinti, rengti ne tik mus tris, bet ir du iš represuotų šeimų pas mus priglaustus vaikus. Reikėjo rūpintis ir maisto siuntiniais tėvui į gulagus, ir apskritai kažkaip gyventi“, – sakė p. Audronė.

Grįžęs iš gulagų žmonos tvirtybę įvertino ir K. Trukanas.

„Kai mama grįždavo iš pamokų vakarinėje mokykloje, tėtis ją pasitikdavo su pagaminta vakariene. Mamai įžengus per duris jis bučiuodavo jai ranką“, – pasakojo pokalbininkė.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"