TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ko melioracija nesunaikino

2008 03 17 0:00
"Muzikinės dėžutės maždaug prieš šimtą metų į Lietuvą atkeliavo iš Prancūzijos", - pasakoja K.Sakalauskas, savo senovinius muzikinius grotuvus vežiojantis į parodas po visą Lietuvą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kolekcininkas Klemensas Sakalauskas savo sodybą Panevėžio rajone pavertė muziejumi. "Į muziejų investavau visą savo gyvenimą", - sako jau trisdešimt metų kaupiantis senienas - visa, kas sena ir įdomu, gražu ir meniška. Ir pats gyvena tarp šių daiktų.

"Mano muziejuje nėra nė vieno vakarietiško daikto. Viskas, kas surinkta - iš Lietuvos. Daugiausia - iš tų laikų, kai melioracija naikino senovinių rakandų pilnas sodybas. Kai prieš dešimt metų pasimirė žmona, dabar savo sodyboje-muziejuje darbuojuosi vienas", - pasakojo K.Sakalauskas. Darbo čia netrūksta ir niekada nebūna nuobodu. Juk tiek eksponatų prikaupta. Kiekvieną reikia kruopščiai apžiūrėti, išsiaiškinti veikimo mechanizmą, išstudijuoti gedimus, atnaujinti ir vėl iš naujo prikelti. Bedirbdamas su senienomis Klemensas bando įsivaizduoti, kaip ir kam šie daiktai buvo naudojami, kaip žmonės su jais kadaise gyveno. Jei sužino kurio nors išsamesnę istoriją, daiktas tampa tarsi artimesnis. "Domėjimasis krašto praeitimi, senienomis man kilo dar vaikystėje bendraujant su tėvais, sudomino jų pasakojimai iš bajorų laikų", - sakė pašnekovas.

Gyvenimas muziejuje

Visi eksponatai gražiai išdėlioti tvarkingoje sodyboje. Matyti, kad su meile kiekvienam rasta tinkamiausia vieta, padėta taip, kad akį džiugintų. Čia nerasite bet kaip sumestų apdulkėjusių senienų. Visi daiktai tarsi aplenkę laiką ir ką tik atkeliavę iš tų metų, kai buvo naudoti ir naudingi, dabar gražiai sugulę į lentynas.

Kaip senienos atkeliauja į K.Sakalausko namus? Visi pažįstami jau žino šią jo aistrą ir dažnai paskambina, praneša sužinoję, kad vienur ar kitur yra daiktas, kuris galbūt domintų Klemensą. Tada jis važiuoja, ieško.

"Iš antikvarinių parduotuvių neperku, neturiu tiek pinigų. Esu Vilniaus kolekcininkų klubo narys, tai šeštadieniais su kolegomis susitikę Vilniuje ant Tauro kalno apsikeičiam informacija, žiniomis, daiktais. Taip ir plėtojam savo hobį. Pavyzdžiui, melioracijos metais pririnkau krūvas mitologinių dubenėtų akmenų. Turiu daug didžiulių vėjo malūnų akmeninių girnų", - pasakojo kolekcininkas.

Tik meniški

"Jei būčiau rinkęs viską, kas sena, daiktai sodyboje netilptų, vien verpimo ratelių būtų šimtai. Tačiau aš ėmiau tik gražius, meniškus, unikalius. Jų turiu apie 40. Beje, kiekvienas ratelis vis kitoks, nė vieno nerasite tokio paties, juk juos su meile meistrai darė savo žmonoms. Į savo gaminį sudėdavo visą savo širdį, išmonę, įmantriausiai išdrožinėdavo verpstes", - pasakojo K.Sakalauskas, tvarkingai palėpėje išrikiavęs ratelius.

Muzika iš praeities

K.Sakalauską senienos traukė dar nuo vaikystės. "Pamenu, kai tėvelis mamai pasakodavo, kad jis kilęs iš bajorų, aš, vaikas būdamas, apie tai nieko nesupratau, nežinojau, kas tie bajorai, kaip jie gyveno. Vėliau pats pradėjau domėtis tėvo istorija, supratau, kad tai buvo tiesa, pasidarė įdomu. Vėliau ir pats atsiėmiau bajorystės dokumentus. Domėjimasis savo giminės praeitimi buvo neatsiejama nuo krašto praeities. Gramofonai ir jų muzika man ypač asocijavosi su praeitimi. Kai sukasi sena plokštelė, atrodo, jauti anų laikų dvasią..." - apie savo pomėgį kolekcionuoti senus daiktus pasakojo K.Sakalauskas.

Smalsumas sugadina eksponatus

Iš pradžių jo namuose buvo tik vienas patefonas, gramofonų nebuvo. Tačiau kai prieš trisdešimt metų senienos tapo rimtu hobiu, gramofonų pamažu daugėjo, dabar jų kolekcininkas turi net 45. Beveik visi jie maždaug šimto metų senumo. K.Sakalauskas visus juos sutvarkė, restauravo, visi gramofonai dabar gali groti. "Tik, apmaudu, kad kartais iš kokios nors parodos parsivežęs pamatau, jog kai kurie nebeveikia. Nespėju sužiūrėti, žmonės pernelyg smalsūs, labai domisi, sukioja juos ir sugadina, - pasakojo K.Sakalauskas. - Suremontuoti būna nelengva, nes jei trūksta kokios nors detalės, sunku ją gauti, juk dabar tokių niekas negamina." Tačiau nagingas meistras, anksčiau dirbęs aviacijos pramonės įmonėje, vėliau "Ekrano" gamykloje, priverčia suktis šimtamečius gramofonus.

K.Sakalauskas savo gabumų nelaiko itin reikšmingais. "Manau, kad bet kuriai specialybei reikia 90 procentų noro, o mokslo pakanka ir 10 procentų", - sakė jis. - Kai nori, o nepavyksta, bandai daugybę kartų, kol pasiseka. Daug ką žmogus gali padaryti, reikia tik noro, - teigė jis. - Per savo gyvenimą aš daug ką dariau, daug ko mokiausi. Dabar jau nebedirbu, nes metai ne tie. Vien savo muziejui atsiduodu".

Nelaiko uždaręs

Pasinėręs į sau mielą veiklą ir prikaupęs daugybę visokių įdomiausių senovinių daiktų, K.Sakalauskas prieš keletą metų savo bičiuliams, pažįstamiems, Panevėžio krašto bajorams surengė savo muziejaus pristatymą. "Nesinori tik pačiam į surinktus daiktus žiūrėti. Įsteigiau privatų muziejų. Nelaikau eksponatų uždaręs, vežioju juos į parodas. Pavyzdžiui, gramofonus jau aštuonerius metus demonstruoju Burbiškio dvare, kai ten gegužę būna organizuojamos tulpių žydėjimo šventės. Neseniai per Kaziuko mugę Vilniuje viename prekybos centre eksponavau", - pasakojo kolekcininkas.

Vienas pirmųjų į jo namus atkeliavusių gramofonų - su įspūdinga didele "dūda". Jį kolekcininkas nusipirko iš vargonininko Algio Liaudansko. "Jis sakė, kad tą gramofoną įsigijo iš žmogaus, kuris Smetonos laikais Pandėlyje dirbo pašto viršininku. Tad aš dabar esu trečias šio gramofono savininkas, - džiaugėsi pašnekovas. - Įdomus Šilutėje pirktas gramofonas "Klingsor" su stygomis. Buvo nudažytas grindų dažais. Juos nuvaliau, sutvarkiau, tapo gražus."

200 lygintuvų ir mamuto liekanos

K.Sakalauskas džiaugiasi ir 200 lygintuvų kolekcija. Jie yra kelių rūšių. Modernesni ir švariau veikiantys yra žalvariniai, į jų vidų įdedamas ugnyje iki raudonumo įkaitintas metalo gabalas. Kiti, ne tokie modernūs, įkaista nuo į vidų įdėtų žarijų. Tokie lygintuvai turi net kaminėlį, pro jį rūksta dūmelis.

Kolekcininko sodyboje gausu ir senovinių baldų. Ant vienos spintos išraižyti gaminimo metai - 1793 m., ant kitos - 1832 m. Vadinamojoje mergų klėtyje K.Sakalauskas įkurdino ir senovinę skrynią su visu jaunamartės kraičiu. Čia puikuojasi ir gausybė lininių siuvinėtų rankšluosčių, net ir siuvinėtojų inicialais ant jų. Viskas dvelkia pagarba seniems daiktams, tarsi jų tikrosios šeimininkės, savo rankdarbius tvarkingai sudėjusios, būtų trumpam kur išėjusios...

Kolekcininko sodyboje yra net mamuto stuburo slankstelis. "Jį pamatęs mano pažįstamas gydytojas Saulius Špokevičius padovanojo mamuto dantį. Jį jis buvo gavęs dovanų iš Aliaskoje gyvenančio lietuvio. Taip netikėtai mano etnografinis muziejus pasipildė zoologinių eksponatų", - pasakojo K.Sakalauskas.

Privačios bėdos

Tokio kruopštaus muziejininko kaip K.Sakalauskas galėtų pavydėti kiekvienas valstybinis muziejus. Jis dirba iš meilės ir be atlyginimo. Sukaupti eksponatai - jo gyvenimas, jo aplinka. Vis dėlto privatus muziejininkas susiduria su tam tikrais sunkumais.

"Kiekvienas valstybinis muziejus turi apsaugą, už darbą žmonėms mokama. Privatūs muziejai tokios prabangos neturi. Aš bandau viską daryti savo jėgomis. Ir restauruoju, ir eksponatus kaupiu iš savo lėšų. Jei kas susidomi, atvažiuoja, aš aprodau, savo laiką aukoju. Kadangi esu privataus muziejaus savininkas, tokie muziejai neturi teisės imti bilietų. Turtų iš muziejaus nesusikrausiu, aš tik parodau žmonėms, ką turiu", - sakė kolekcininkas. Jis pasidžiaugė, kad du jo sūnūs irgi domisi tėvo sukauptomis etnografinėmis senienomis. "Nemanau, kad nelikus manęs eksponatai bus išmėtyti, vis tiek jie liks Lietuvai. O kaip man kitaip elgtis? Valstybei viską padovanoti? Nemanau, kad būtų tikslinga. Aš visą gyvenimą eksponatus rinkau, atidaviau tam daugybę metų. Dabar daug kas domisi, skambina, atvažiuoja. Jums irgi įdomu. O man po kiekvieno straipsnio lauk kokių nors vagių. Kartą po vienos nakties keliasdešimt girnapusių dingo", - privataus muziejaus bėdomis dalijosi K.Sakalauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"