Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kodėl būtina Lietuvos teismų sisteminė reforma

 
2016 11 24 6:31
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Permainų vėjai pagal XXI šimtmečio iššūkius aplankė daugelį europinės civilizacijos valstybių. Lietuva taip pat patiria pertvarkos dvelksmą, jaučiamą tautos atstovybės naujų vertybinių nuostatų kontekste. Deja, šalies teismų sistema atkakliai saugo savąjį „šventos karvės“ statusą. O gal Lietuvos teismų sistemos modelį parinkome tokį tobulą, kad jam pakanka tik periodiško pasipudravimo?

Jeigu metų metais teismų raštinėse negulėtų neišnagrinėtos bylos, jeigu įstatymo viršenybė kiekvienam teisėjui būtų procesinė direktyva, jeigu teisėjo konstitucinės priedermės atlikti pareigą tiesai (vykdyti teisingumą) tyčinis ignoravimas būtų vertinamas kaip darbo brokas, nesuderinamas su teisėjo statusu, apie Lietuvos teismų sistemos reformos reikalingumą galima būtų ir nekalbėti.

Dažnas teisėjų šališkumas, keliantis piliečių nepasitikėjimą valstybės galiomis, ilgalaikis ūkio subjektų veiklos suparalyžiavimas turto areštais, teisėjui dar nežinant bylos esmės, žlugdantis nacionalinę ekonomiką, procesinės patyčios, žeminančios piliečio orumą, teisėjui ciniškai ignoruojant ginčo šalies argumentus arba net apsimetinėjant teisiniu beraščiu, kartais labiau panašėja ne į valstybės pareigūnų profesinės kultūros stygių, o į Lietuvai priešiškų jėgų hibridinio karo dalyvio elgesį.

Kad tai nėra bendros frazės, pailiustruosiu konkrečiais faktais, konkrečiomis bylomis ir tikromis pareigūnų pavardėmis, darydamas atitinkamas logines prielaidas.

2003 metais privačiomis ir ES struktūrinių fondų lėšomis sumanius įkurti prie Trakų ežeryno viešojo naudojimo rekreacinį objektą – vaikų vasaros stovyklavietę, visos teritorijų planavimu suinteresuotos institucijos tam pritarė. Kadangi rekreacinį objektą buvo suplanuota įkurti liberaliausio režimo ( ūkinėje ir gyvenamojoje) Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – TINP) zonoje, (tokios paskirties objektus leidžiama kurti ir griežtesnio režimo rekreacinėje zonoje) tiek pagal Saugomų teritorijų įstatymą, tiek pagal TINP planavimo schemą (specialųjį teritorinio planavimo dokumentą), rekreacinės veiklos šioje zonoje plėtotė niekam nekėlė abejonių dėl statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo. Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 5 dalis ir TINP planavimo schemos II skirsnio 4 dalis „Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės sistemos plėtotė“ rekreacinę (ypač pažintinio turizmo) veiklą apibūdino kaip skatintiną: „Esamą rekreacinę sistemą reikia keisti, sukurti naujas rekreacinės sistemos grandis“.

Į bendruomeninėms reikmėms skirtą objektą 2005–2006 metais investavus per 3 milijonus litų (870 tūkstančių eurų) privačių lėšų, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, matyt, sugalvojo prokuroro ieškiniu pasipinigauti. (Kokias vertybes gynė ir saugojo tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, galima spręsti pagal jo įsidarbinimą, pabaigus veiklą prokuratūroje). Pasidarbavusi pusę metų, Vilniaus apygardos prokuratūra sukurpė ir 2007–07–26 pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui neva gindama viešąjį interesą. Pažymėtina, kad laikantis visų teritorijos detaliojo plano sprendinių vykdytą viešųjų interesų tenkinimui skirto objekto statybą, prokuroras įvardijo kaip viešojo intereso pažeidimą, ieškinio motyvus pateikdamas kaip teisėtumo užtikrinimą ir tarnavimą žmonėms. Bandydamas pateisinti savo prielaidas, prokuroras saugomų teritorijų norminiais aktais skatinamą veiklą savo ieškinyje pavadino neteisėta veikla: „Planuojama veikla prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos ir Urbanistikos ministerijos 1993–12–20 įsakymu Nr. 212 paskelbtai Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau TINP) planavimo schemai“. Nerasdamas teisinių pagrindų tariamam statybos leidimo neteisėtumui pagrįsti, prokuroras griebėsi visiško absurdo: planuojamo statyti nesudėtingo statinio teisinės sąvokos nebuvimą pripažino viena iš kliūčių statybos leidimui išduoti. (Kažin ar prokuroras būtų galėjęs nurodyti nors vieną pasaulyje atvejį, kai daikto kūrimas buvo pradėtas to daikto įstatyminės sąvokos sukūrimu).

Kita su sveiku protu prasilenkianti prokuratūros ieškinio prielaida statybos leidimui panaikinti buvo siejama su žemės traukos išnykimu stovyklavietės statybvietėje: „Statomas... regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys“.

Tokiais dviem „neatremiamais“ argumentais buvo apginkluotas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys, reikalaujantis panaikinti statybos leidimą. Vilniaus apygardos teismas (teisėjas Dainius Rinkevičius), vadovaudamasis įstatymu ir protingumo kriterijais, 2008 m. liepos 17 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2–283–560/08 absurdiškomis prielaidomis grįstą Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmetė.

Nors prokuratūros ieškinys nebuvo nei pakeistas, nei patikslintas, Lietuvos apeliacinis teismas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Donatas Šernas) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2A-30/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir prokuratūros ieškinį patenkino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (teisėjų kolegijos pranešėjas Egidijus Laužikas) 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3–346/2010 absurdą prilyginusį tiesai Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taip absurdas tapo galutine, neskundžiama valstybės valia, kurios realizavimo rezultatas – 1,5 milijono eurų žala.

Ar galima civilizuotoje valstybėje toleruoti teismų sistemą, neturinčią procesinės išeities iš akivaizdžiai nusikalstamos teisėjų procesinės veiklos?

Kaip bebūtų apmaudu, bet pagal mūsų valstybės jurisdikciją galutinės teismo instancijos akivaizdžiai piktnaudžiavusio teisėjo priimtas ir įsiteisėjęs procesinis aktas turi būti besąlygiškai vykdomas. Išeitis iš tokios aklavietės galėtų būti tik teisėjo apkalta.

Kadangi iš neteisės neatsiranda teisė, neteisėto teismo akto vykdymas tampa komplikuotu. Pripažinus statybą leidžiantį dokumentą neteisėtu, statybos padariniai turi būti šalinami įstatymine tvarka. Statybos įstatymas (28–1 str. 2 d.) imperatyviai nustato, kad dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento statybos padariniai šalinami „teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis“. Asmenų pripažinimas kaltais Statybos įstatymu (23 str. 32 d.) reglamentuotas taip pat įsakmiai:

„Už statybą leidžiančių dokumentų tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą“.

Kadangi ieškovu šioje byloje įstatymų leidėjas paskyrė Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) (Statybos įstatymo 28–1 str. 1 d.) ši institucija, perėmusi dalį apskrities viršininko administracijos funkcijų, byloje tampa ir ieškovu, ir atsakovu (de jure).

Inspekcija, siekdama išvengti atsakomybės, atsakovais byloje nurodė ne įstatyme kaltaisiais nurodytus asmenys, o investuotoją, kuris yra nukentėjusysis, nes jo nuostoliai dėl investicijų įšaldymo, besitęsiančio jau dvyliktuosius metus, vien pagal procesines palūkanas sudaro 0,5 milijono eurų.

Nors vaikų stovyklavietės statybą savo santaupomis finansavęs ir tam išleidęs per 870 000 eurų investuotojas pateikė teismui įrodymus, kad jis dėl statybų pagal sutartį su valstybe ir savivaldybe lieka visiškas beturtis sukurto turto sunaikinimo atveju, Trakų rajono apylinkės teismas (teisėja Česlava Malinovska), neatsižvelgdamas nei į faktines aplinkybes, nei į įstatymo nuostatas, 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2–77–231/2013 Ivonos Šuškevič pasirašytą Inspekcijos ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas investuotoją viską nugriauti ne kaltų asmenų, o savo (investuotojo) lėšomis. Vilniaus apygardos teismas (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja Jūratė Varanauskaitė) 2015 m. sausio 19 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2A-41–781/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (teisėjų kolegijos pranešėja Dalia Vasarienė) 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3–571–916/2015 apeliacinės instancijos teismo nutarties nepanaikino.

Iš dešimtmetį trunkančio bylų maratono, kurį dabar tęsia teisminiai ginčai su antstoliu, matyti, kad bandymas išmesti į pamiškę iš vienintelio gyvenamojo būsto statybų investuotoją nėra vienintelis teisėjų siekis. Teismai įpareigojo valstybės nustatyta tvarka teisėtai vykdžiusį statybas ir tapusį beturčiu žmogų vykdyti teismo sprendimą jam nežinia iš kur prasimanant lėšų stovyklavietės griovimo kaštams, sudarantiems per 270 000 eurų, padengti.

Toks besaikis, tęstinis teisėjų tyčiojimasis iš valstybės teisinės tvarkos, metų metais nesulaukiantis jokio viešo įvertinimo, negali būti laikomas atsitiktiniu reiškiniu, neturinčiu sisteminio ydingumo.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija (109 str. 3 d.) įtvirtina įstatymo viršenybę visais bylos nagrinėjimo teisme atvejais. Konstitucinė norma (7str. 1 d.), skelbianti, kad negalioja joks aktas, prieštaraujantis Konstitucijai, reiškia, kad teismų bet kurioje instancijoje priimti įstatymui prieštaraujantys aktai konstituciškai yra negaliojantys. Deja, Lietuvoje nėra procesinių procedūrų konstitucinei normai apginti.

Siekiant išvengti tokių paranomiškų situacijų kaip paviešintoji, būtina nustatyti tvarką, pagal kurią būtų tikrinamas kasacinės teismo instancijos priimtų procesinių aktų konstitucingumas. Kaip atliekama Seimo aktų konstitucingumo kontrolė, taip atliktina ir teismo aktų konstitucingumo kontrolė. To nedarant, be kita ko, pažeidžiama valdžios šakų galių proporcija, teismą iškeliant virš įstatymų leidžiamosios valdžios, kuri pagal Konstituciją turi ir tautos atstovybės statusą.

Tik sulyginus valdžios šakų galias galima būtų kalbėti apie demokratinį valdžių atskyrimo principą, kuris pasitarnautų ir žmogaus teisėms mūsų šalyje apsaugoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"