Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kodėl traktorininkas negalėtų dirbti mechaniku?

 
2016 11 11 20:36
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Su kapitonu Sigitu Šileriu kalbėjomės apie tai, kuo šiomis dienomis gyvena jūrininkai, kas juos skaudina, kuo senieji žvejai skiriasi nuo dabartinių. Šių metų rinkimai į Lietuvos Seimą jam priminė vieną nutikimą laive. Neseniai į Seimą išrinktas deputatas įskaudino su ironijos gaidele pasisakęs apie žvejus.

Kaip vertinate šių metų rinkimus į Seimą?

Lygiai taip, kaip vieną nutikimą laive. Aukštas viršininkas atveda pas kapitoną savo tolimą giminaitį traktorininką ir sako: „Klausyk, tavo laivas didelis, priimk tu jį dirbti motoristu, jis nusimano apie variklį.“ Ką darysi, juk nesiginčysi su tokiu aukšto rango viršininku. Traktorininkas labai tvarkingas pasitaikė, su skuduru vis valydavo tepalų dėmes. Tačiau praeina savaitė, jis ateina pas kapitoną ir sako: „Žinote, kapitone, skirkite mane antruoju mechaniku.“ Šis nustemba: „Tu dar net jūros liga nesirgai, o jau matai, ko užsigeidei. Tai gal tu nori būti ir vyriausiuoju mechaniku?“ Šis atsako: „Būtų dar geriau.“ Kapitonas klausia, kaip jis įsivaizduoja jo darbą. Atsako: „Jis gi paprastas. Antrasis mechanikas mus visus susišaukia, duoda velnių ir mes dirbame. O vyr. mechanikui dar lengviau. Jis pasišaukia antrąjį mechaniką, duoda jam velnių, o mes dirbame.“

Lygiai tas pats dabar vyksta su mūsų aukštąja valdžia. Vienas atsiveda vieną giminaitį, kitas kitą ir sako: „Mes mokame dirbti.“ Jeigu vyr. mechaniku laive būtų skiriamas traktorininkas, kažin ar toli nuplauktume, o šalį valdyti, pasirodo, gali žmogus, visai nieko apie tai nežinantis.

Man šiek tiek neramu dėl uosto. Bet gal Uosto direkcijos vadovas tuojau pat nebus keičiamas. Iki šiol kiekviena nauja valdžia juos keisdavo. Partijai naudinga turėti savo žmogų uoste.

Ar tiesa, kad miestas žvejus ir jūrininkus prisimena tik per didžiąsias šventes?

Kaip klaipėdietis dar nepajutau, kad mūsų mieste atsirastų žmogus, kaip jaunimėlis sako, keliantis bangą. Nesu nusiteikęs prieš jaunąjį Simoną Gentvilą, žmonės sako, kad jis protingas, bet jis viešai pasakė, kad Žvejų rūmai blogai dirba todėl, kad toks jų pavadinimas. Ar gali progresyvus mąstytojas galvoti, kad, kitaip pavadinus rūmus, pasikeis jų veikla arba jų techninė būklė? Po nepriklausomybės paskelbimo į juos nebuvo įdėta nė vieno rublio, lito ar euro, bet norime, kad jie šiandien blizgėtų kaip šiuolaikinis pastatas.

Nežinau, ką dabartinis jaunimas, pasistatęs tokius rūmus, kviestųsi į atidarymo koncertą. Aš tais laikais vedžiau Žvejų rūmų atidarymo ceremoniją. Mes, girti, smirdantys žvejai, kaip galbūt apie mus galvoja jaunieji politikai, pasikvietėme Juozą Domarką ir klausėme Johano Štrauso valsų koncerto. Ar galima mus smerkti ir sakyti, kad į Žvejų rūmus nesirenka žmonės vien todėl, kad jie taip vadinami? Jeigu sutiksiu S. Gentvilą, būtinai su juo apie tai pakalbėsiu. Juk tokių žmonių kaip aš Klaipėdoje dar yra gana nemažai.

Jus toks pasakymas įskaudino?

Nežinau, kas suformavo tokią nuomonę apie žvejus. Bet juk tie girti žvejai pastatė ligoninę, Jūrų muziejų, kultūros rūmus – pusę Klaipėdos. Neslepiu, mes išgerdavome, eidavome pas panas, daug ką darėme neteisėtai, ir per mažai tos kramtomosios gumos parveždavome. Bet ar dabar viskas daroma teisėtai, kai mokyklose platinami narkotikai? Dabar laisvė, kultūra, liberalizmas. Kritikuoti praeities negalima, ją reikia gerbti.

O ką jūs manote apie dabartinius žvejus?

Atgavus nepriklausomybę mus, apie 30 tūkst. žvejų, paleido, ir stipk kad nori. Dabar žvejų liko nedaug, jie kelia reikalavimus Vyriausybei, rėkia, barasi vieni su kitais, vadina visokiais vardais ir tarpusavyje nesusitaria. Jiems reikėtų nesipjauti, o susitarti, pasiūlyti protingą, kitų nežeidžiančią sistemą. Jeigu jie visi bendrai imtų ministeriją už gerklės ir argumentuotai, rezultatas būtų kitas. Matyt, nėra ko norėti ir iš Vyriausybės, jeigu net keli žvejai nesusitaria. Galbūt nesusikalbėjimas – mūsų epochos išskirtinis bruožas.

Anksčiau, kai būdavo skirstomos kvotos, iš Švedijos atvažiuodavo 7–9 asociacijų nariai, nors kalbėdavo tik derybininkas. Jeigu kas ne taip, jie irgi šūkaudavo, bet būdavo susitarę tarpusavyje.

Mums Baltijos jūros kvotas skirstydavo Rygoje. Buvo tvarka ir sistema. Menkių kvotą mes, latviai ir estai gaudavome tokią, kiek buvome sugavę praeitais metais. Tarpusavyje patys skirstydavomės ir, žinoma, taip pat pjaudavomės, bet ne tokiu lygiu kaip dabar, kai įtraukiami deputatai, ministrai. Mes iki tokio lygio nesipjaudavome. Mūsų taikus rezultatas leisdavo išlaikyti ir futbolo komandą, ir vieną kitą chorą ir kt. Eiliniai žvejai pasitikėdavo valdžia. Žinoma, tokių viršininkų, kaip amžinatilsį Bronius Rudzinskas, kuris buvo operatyvinis darbuotojas ir galėjo kumščiu stalą padaužyti, visiškai vertai tave išvadinti kvailiu, ir akademiškasis Eugenijus Urbonavičius, kurį buvo galima drąsiai siųsti į Maskvą, mums galima pavydėti.

Jūs dabar galite didžiuotis, kad pastatėte pusę Klaipėdos, nes gerai uždirbdavote, jums bent jau žuvų netrūkdavo.

Taip, žuvų dabar mažai, nes mes jas išgaudėme. Jeigu ir toliau jos bus taip gaudomos, visai neliks ir nebus apie ką kalbėti. Didžiųjų menkių, manau, jau nebeliko.

Mums reikėjo prisitaikyti prie rinkos čia ir dabar. Dar sovietmečiu menkės buvo pradėtos vežti į Bornholmą, nes ten buvo gaunamas geriausias pelnas.

Kai atgavome nepriklausomybę, mūsų niekas nepristabdė. Kokiais sugebėjome, tokiais tinklais ir gaudėme. Dabar sakoma, kad dėl to, jog ten žuvų neliko, kaltas dujotiekis. Vargu. Kalti mes patys, žvejai, nes nuo tralų perėjome prie tinklų menkėms gaudyti. Man ir dabar nesuvokiama, kad seni buvusio Baltijos žvejų kolūkio, kuriam aš vadovavau, kapitonai, gaudydavę žuvis tralu, jo atsisakė. Geriausias mano kapitonas Genadijus Berežnojus paprašė: „Pirmininke, nuimkite nuo mano laivo tralinę gervę, labai prašau.“ Mat nusivežiau jį į Bornholmą ir jis pamatė, kokiais tinklais gaudo danai. Jam pirmajam nuėmiau tralinę gervę ir jis sugavo rekordinį menkių kiekį. G. Berežnojus kaip niekas kitas labai gerai buvo išstudijavęs Baltijos jūros dugną – kur akmenys, kur negalima traluoti, kur maitinasi neršiančių menkių banda. Jis atplaukė į tą vieną, pastatė tinklus ir sužvejojo didelį jų kiekį. Kolūkis nusipirko daugiau tokių tinklų, jų traukimo mašiną. Tada nebuvo, kas mums pasako: „Broliukai, ką jūs darote? Pjaunate tą šaką, ant kurios sėdite.“ Dabar žiūriu, visuose laivuose, net tuose mažyliukuose, kurie stovi Danės upėje, yra tinklų gaudymo įranga. Užtat dabar didžiųjų menkių ir nėra. Reikia sustoti, 10 metų nežvejoti, kad jos atsigautų.

Manote, dabartiniai žvejai sustos kada nors?

Kaip gali tikėtis, kad žvejai sustotų, jeigu menkės brangiau kainuoja nei kiauliena. 1988 metais pirmą kartą nuplaukiau į Daniją kaip žvejys ir labai stebėjausi, kad menkės kainuoja brangiau nei lašišos. Man paaiškino, kad jų sveikesnė mėsa. Užtat danai, švedai iš mūsų jau tada labai noriai pirko menkes. Viena vertus, man galima pastatyti paminklą už pradėtus naudoti naujus žvejybos įrankius, o kita vertus, užsakyti vietą pragare, kur smala karštesnė.

Kaip gyvena jūrinė bendruomenė šiomis dienomis? Kodėl jau nesate Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys? Ar nepatiko jos darbas?

Kapitonas kapitono niekada nekritikuoja ir vienas į kitą nesikreipia „kapitone“. Tokia tradicija atkeliavusi iš labai senų laikų. Šiais laikais susirenka 20 kapitonų ir butelio neišgeria – tragedija. Juokauju. Nežinau, ką reikėtų padaryti norint atgaivinti jūrinės visuomenės bendravimą. Neliko stiprios ekonominės bendruomenės.

Nauju mero potvarkiu nebuvau įtraukas į tos tarybos narių sąrašą, bet dėl to nė kiek neįsižeidžiau. Joje buvau akiplėšiškiausias, bet ne gudriausias. Kapitonams joje atstovauja Ričardas Lučka. Kažin ar tai tarybai reikia jūrininkų praktikų. Kalbant apie jūrinį paveldą, galbūt joje turi dirbti archeologai, istorikai, kurie geriau tuos dalykus išmano. Aš – gamybininkas, iš manęs istoriko ar meno žinovo nepadarysi, nors dabar vaikštau į visas parodas. Toje taryboje jūrininkų nėra daug. Jūra mūsų miestui yra davusi nepaprastai daug, todėl jis turėtų rūpintis tais, kurie jį statė, privežė tiek silkių uodegų, kad miestas išaugo nuo 40 tūkst. iki 200 tūkst. gyventojų. Manau, uostamiestis išaugo žvejų ir jūrininkų dėka.

„Vakarų ekspresas“

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"