TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kunigas: net vogdamas žmogus siekia būti laimingas

Reuters/Scanpix nuotrauka

Kiekvienu savo veiksmu žmogus siekia laimės ir net vogdamas jis trokšta būti laimingas, sako kunigas Artūras Kazlauskas. Tik siekiama to egoistiškai, negalvojant, kad tas, iš kurio kažkas pavogta, taps nelaimingas. „Štai kur mūsų klaida - niekada nebūsime laimingi tol, kol egoizmas bus išsikerojęs, kol nebus su juo kasdien kovojama“, – pabrėžia jis.

Pasak kunigo, aukščiausia laimė yra Dievas – taigi siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo. „Bet labai svarbu, kad neužmirštume, jog kiekvienas nori būti laimingas, – primena A. Kazlauskas. – Ir labai svarbu, kad, siekdami savo laimės, nesutrukdytume kito laimei.“

– Dažnai Kalėdų proga vieni kitiems linkime laimės. Kaip Jums atrodo, ar linkėdami „laimės“ žinome, ko linkime?

– Mes dažnai sakome tokius sutartinius žodžius, į kurių prasmę nelabai įsigiliname. Dabar kažkodėl visi pradėjo linkėti pinigų. Manau, kad, galvodami apie pinigus, jie labiau supranta, ko linki, nei linkėdami laimės. „Laimė“ yra sutartinis žodis, kuris nusako gyvenimo pilnatvę arba tai, ko iš tikrųjų žmogui reikia. Įsivaizduoju, kad žodis „laimė“ ir pasako, ko žmogus siekia kiekvienu savo poelgiu, pavyzdžiui, darydamas gera ar net bloga. Valgydamas, gerdamas, vogdamas, mylėdamasis, melsdamasis, pagelbėdamas ligoniui, įspirdamas kam nors. Netgi toje paprasčiausioje buityje arba darydamas kasdieniškiausius dalykus: apsirengdamas, pasidažydamas, sportuodamas, eidamas į dušą. Bet kokiu poelgiu žmogus siekia laimės.

Siekti laimės žmogui yra įgimta. Bet labai svarbu, kad neužmirštume, jog kiekvienas nori būti laimingas. Ir labai svarbu, kad, siekdami savo laimės, nesutrukdytume kito laimei. Štai tu, pasiekęs savo laimę, nežinia, ar padarei kitą laimingą. Ant vieno iš mūsų katedros Kaune antkapio yra užrašas: „Nešdamas laimę kitiems, pats tapau laimingas.“ Tavo laimė iš tikrųjų susijusi ne tik su tavimi, bet ir su kitais. Laimė yra gyvenimo pilnatvė – taip galėtume įvardyti. Iš tikrųjų laimės mes labai dažnai ir pavydime, tik labai dažnai nežinome, ko kitam žmogui pavydime. Mes tik matome tam tikrus laimės bruožus, pavyzdžiui, didelius ir gražius namus, šeimą, tiek pinigų, kad nė nereikia dirbti. Daugybei žmonių tai yra laimė.

– Galbūt laimę dažnai siejame su tuo, ko neturime?

– Dažnai taip ir yra. Tačiau mes nežinome, ko pavydime, ko siekiame. Aš neatsitiktinai prisiminiau pilį, daug pinigų ir gražią šeimą. Atrodo – tai idiliška šeima, kuri turi tai, ko reikia. Bet aš pažįstu vieną tokią šeimą ir žinau, kad ji gyvena siaubingai. Žmonės, kurie pavydi šitai šeimai (o tokių yra labai daug), nežino, ko pavydi. Jei žinotų, nepavydėtų, nes ta pora nesutaria tarpusavyje, kankina vienas kitą, nors vakarėliuose atrodo gražiai.

Supraskime, kad apstus ir visavertis gyvenimas nebūtinai susijęs su turėjimu. Tai daugiau susiję su buvimu, būtimi, nes dažnai žmonės, kurie ką nors turi arba turi labai daug, nieko daugiau nenori. Jie gyvena vegetuodami, jiems sunku pajusti gyvenimo kaifą, kaip sakytų jaunimas. Jie paprasčiausiai vegetuoja, jiems nuobodu. Ar jie yra laimingi tuo metu? Šiek tiek – taip, bet jie nejunta gyvenimo pilnatvės.

– Kas trukdo išgyventi laimę?

– Manau, kad mūsų egoizmas. Mes labai dažnai rūpinamės tik savimi: kaip pasiekti ką nors, kaip patirti ką nors, kaip gauti ką nors, kaip laimėti ką nors. Juk turbūt pats didžiausias įgimtas visų žmonių siekis – kaip nors išnešti sveiką kailį arba laimėti. Mes visą laiką gretinamės prie laimėtojų ir nušvilpiame pralaimėjusiuosius. Jie neįdomūs – pralaimėtojai yra lūzeriai. Mes siekiame laimėti, išnešti sveiką kailį neatsižvelgdami į nieką. Ir vaikus, beje, taip mokome – vaikeli, žiūrėk savęs ir savo naudos, nekreipk dėmesio į nieką kita, nes kiti tavimi nepasirūpins. Ego – aš – esu pats svarbiausias, didžiausias matas, visa kita nesvarbu, niekas nerūpi.

Rūpintis reikia ne savimi, o kitais. Tai turbūt pati didžiausia laimės mokykla. Reikia išsižadėti egoizmo. Nuo šito prasideda laimės išgyvenimas. Receptas – naikinti egoizmą, kuris yra labiausiai mus kankinantis dalykas, požiūrį „aš – aukščiausia tiesa“. Prisimenu itališkus marškinėlius su užrašu „Dievas yra. Atsipalaiduok – jis ne tu“. Iš tikrųjų mes šiandien norime būti Dievu – norime nustatyti savo tiesą ir kad pagal šitą tiesą šoktų kiti. Tačiau ir kitas to nori. Tada visuomenė atsiduria klaikiame pavojuje, nes kiekvieno kvailio tiesa privalo būti aukščiausioje pagarboje. Bet šito būti negali. Mes turime suvokti, kad nesame aukščiausias matas, yra kažkas kitas, didesnis už mus, nustatantis, kas yra tiesa. Mes sakytume, kad tai yra Dievas. Kiti sakytų, kad tai Hitleris, Stalinas, Grybauskaitė ar dar kas nors. Vis dėlto leiskime Dievui būti Dievu. Mes labai dažnai arba norime būti Dievu, aukštesniu už save, arba norime būti gyvuliais, žemesniais, nei esame. Todėl labai dažnai vieni kitus vadiname kiaulėmis, karvėmis, asilais, gaidžiais. Vargšai gyvulėliai – jie nesielgia taip, kaip elgiamės mes. Mes nemokame būti žmonėmis.

– Vis dėlto minėjote, kad bet ką, netgi blogus dalykus darydamas žmogus siekia būti laimingas.

– Taip, bet kadangi kiekvienu savo veiksmu žmogus siekia laimės, o aukščiausia laimė yra Dievas – siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo. Net vogdamas jis siekia būti laimingas. Tik jis siekia to egoistiniais tikslais – sau, negalvodamas, kad tas, iš kurio pavogė, taps nelaimingas. Štai kur yra mūsų klaida - niekada nebūsime laimingi tol, kol mūsų egoizmas bus išsikerojęs, kol nebus su juo kasdien kovojama.

– Kokie dar dalykai yra didžiuliai trukdžiai laimei išgyventi?

– Kitas dalykas, kuris, beje, pats baisiausias reikalas, yra puikybė – savęs aukštinimas ir kitų niekinimas. Puikybė palietusi visus. Beje, puikybe labiausiai pasižymi dvasininkai, kunigai. Ją labai sunku numatyti, nes puikybė labai maloniai pasislėpusi, ji pasirodo netgi kaip priešingybė, kaip nuolankumas. Pavyzdžiui, didysis puikybės veidas yra „aš nesugebėsiu, tegul daro kiti, kurie geriau sugeba“. Atrodytų, kad žmogus nuolankus, o iš tikrųjų jis išpuikęs. Jis nenori prisiimti atsakomybės, nenori dirbti, nenori arti. Iš tikrųjų nuolankus žmogus tokiu atveju sako „gerai, padarysiu, kaip galėdamas geriau“ ir dirba, aria.

Kitas dalykas – tingumas. Pavyzdžiui, klausiu savo tikinčiųjų: „Sakykite, ką Egipte veikė žydai, kad gyveno vergijoje?“ Atsakymas būna – sunkiai dirbo. Nuo kada sunkus darbas yra vergystė? Darbas – tai mano gyvasties, mano asmens išraiška. Jei vergaujate, būtinai keiskite darbą. Jei dirbate darbą, kurio nemėgstate, keiskite darbą, nebūkite prisirišę, negalima savęs kankinti. Mes turime būti drąsūs kai ką pakeisti savo gyvenime. Kartais reikia pakeisti viską – net namus palikti, šeimą išskirti, nes mes gyvename pačioje didžiausioje vergystėje. Vergystė – ne sunkus darbas. Mes puikiai žinome – jei norime kažką pasiekti, turime sunkiai arti, sunkiai dirbti. Tik šiukšlės duodamos veltui. O už tai, kas vertinga ir brangu, reikia labai brangiai mokėti ir daug prakaito išlieti. Niekas neateina veltui.

– Kiek esame laisvi ar kiek vergaujame šiandien? Kokios vergystės, laisvės ir laimės sąsajos?

– Laisvė – viena didžiausių Dievo dovanų ir išbandymas arba net prakeikimas. Yra posakis, kad Dievas nėra visagalis, nes nieko negali padaryti prieš žmogaus laisvę. Laisvė – tai visada elgtis taip, kaip žmogus tinkamas, kaip nori, kaip renkasi. Taigi laisvė – mūsiškis rinkimasis, ir geras, ir blogas. Linkėčiau, kad visą laiką rinktumėmės gerai, teisingai. Bet niekas nesustabdys pasirinkti ir blogai, ir neteisingai. Ir netgi žudyti, vogti. Dievas niekada nesustabdys, nebent mes vieni kitus sustabdysime (nebūtinai teisėsaugos pareigūnai). Kas yra laisvė? Tai pasiutusi atsakomybė už save, už kitą, už visą visuomenę, kai tu gali pasielgti kaip tinkamas. Tačiau šiandieninė, kaip ir praeities, visuomenė niekada nebus tobula. Ji sieks tobulumo, bet nebus tobula. Aš įsivaizduoju, kad laisvė yra kažką gera padaryti kitam.

Kas yra geras darbas? Man keista, kad labai daug žmonių nesupranta, kas tai yra. Pavyzdžiui, septyni geri darbai kūnui ir septyni sielai. Pamokyti nemokantį, patarti abejojančiam, sudrausti piktą darantį, nuoskaudas nukęsti, įžeidimus atleisti, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius, pamaitinti alkstančius, pagirdyti ištroškusius, nuogus aprengti, ligonius aplankyti, kalinius sušelpti, pakeleivius priglausti, numirusius palaidoti. Mūsiškė laisvė – daryti šiuos gerus dalykus. Taigi pats pirmiausias dalykas – žiūrėti, ką padarei gero. Nė viena mūsų diena negali baigtis be pasižiūrėjimo, ar padariau bent vieną gerą darbą. Prisiminkime Fiodorą Dostojevskį, garsųjį mūsų teologą. „Broliuose Karamazovuose“ yra scena apie pavydžią, piktą, nelaimingą bobą, kuri dėl to ir papuola į pragarą. Atėjęs angelas nori pasižiūrėti, kaip boba gyvena, o boba prašo – ištrauk mane iš čia. Tada angelas klausia, ar ji yra padariusi bent vieną gerą darbą. Ilgai suka galvą boba ir staiga prisimena, kad vieną kartą elgetai numetė supuvusį svogūną. Angelas suranda tą supuvusį svogūną, pririša prie virvės, leidžia į pragaro bedugnę ir sako – laikykis, boba, už savo svogūno, trauksiu tave. Pavyduolė boba, pradėjusi kilti, staiga pajunta, kad ir kiti laikosi už jos kojų. Ji pradeda spardytis – paleiskit, čia mano svogūnas! Tada svogūnas nutrūksta, o boba ir šiandien tebėra pragare. Taigi net vienas geras darbas gali pakeisti mūsų mentalitetą ir mūsų amžiną gyvenimą.

Laisvę panaudoti geriems darbams – štai kur didysis iššūkis. Bet nepamirškime, jog geri darbai atliekami ne tam, kad patrimituotume apie juos, nors šiandien labai faina pasiskelbti, kiek daviau, kiek surinkau, kokius projektus dėl kitų suorganizavau. Geri darbai turi būti atliekami slapta. Tai dar vienas nemalonus gerų darbų reikaliukas. Mano vienas konfratas vis pykdavo – daviau elgetai monetų, o jis nė nepadėkojo. Vadinasi, jis davė monetą ne dėl elgetos, o tam, kad padėkotų. Kaip ta visų minima nuvalkiota frazė, kurią įdeda į rankas Motinai Teresei: „Geri tavo darbai bus užmiršti rytoj, vis dėlto darykite gerus darbus.“ Negali apie jus niekas žinoti – geri darbai daromi tyliai, slaptai, niekam nežinant, niekam nesiskelbiant. Štai kur gerų darbų blogybė. Štai kur mano laisvė. Štai kaip ji atsiskleidžia. Jei aš noriu atlygio ir katučių, tai ne geras darbas – tai jau egoizmas, noras patenkinti savo gerumą. Per visas televizijas, radiją ir visur kitur skelbiama apie daugybę gerų darbų, bet tai trimitai.

– Kalbate apie gerus darbus, dalijimąsi su kitais. Tačiau ką manote apie „kiaulėms mėtomus perlus“?

– Jėzus yra pasakęs labai svarbią frazę: nemėtykite savo perlų kiaulėms, kad apsisukusios jūsų pačių neprarytų. Kiaulės ėda viską, net ir perlus. Tai kas, kad paskui iš... Taip pat Jėzus yra pasakęs: būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Pats Jėzus yra tikras žmogus, mes tik jį nusipiešėme labai keistai – tokį gerą, gražų, beveik kaip manekeną ir beveik ne vyrą. Jėzus, kai reikėdavo, keikdavo, beje, Naujajame Testamente yra Jėzaus keiksmažodžių, pavyzdžiui, „pabaltinti karstai“ (kaip sakytų šiandien – lavone tu). Jėzus sakė kietai ir tiesiai. Ir paguodos žodžius sakydavo, kai reikėdavo. Kai reikėjo – verkė. Kai reikėjo – pasmerkė. Nemėtyti perlų kiaulėms – tai gerbti save, branginti tai, ką turi, ir nemėtyti bet kam.

Dar labai svarbus niuansas – už viską dėkoti, pripažinti, kad viskas yra Dievo dovana. Pripažinti, kad ne tik laimėjimai, bet ir pralaimėjimai yra labai svarbi dovana. Kitas žmogus, šalia esantis, netgi mano nedraugas yra man dovana, nes padeda suprasti, kas aš esu. Taigi „nemėtyti perlų kiaulėms“ – patarnauti žmonėms. Kiaulė nuo perlų nepaės, kiaulei reikia ne perlų. Taigi tu turi patarnauti tiek, kiek reikia, ir ten, kur reikia. Tik nepamirškime, kad tarnauti mes iš prigimties nemokame.

– Ne kartą užsiminėte apie Dievo dovanas. Kokios yra didžiausios dovanos? Ir ką daryti su tokiomis, kurios mums atrodo blogos, pavyzdžiui, koks nors sunkus išbandymas?

– Kalėdinės dovanos, kurias gauname ir kurių laukiame, tiesiog sako – džiaugiuosi, kad tu esi, noriu, kad tu būtum, ačiū, kad tu esi. Beje, „džiaugiuosi, kad tu esi, ir ačiū, kad tu esi“ – yra meilės apibrėžimas. Tikrasis menas yra priimti dėkinga širdimi. Beje, kiekvienas išbandymas yra laikas, kai mes išbandome save kaip krikščionys. Neatsitiktinai krikšto valandą esame ištepami aliejais. Beje, krikščionys aliejus nusižiūrėjo iš imtynininkų. Imtynininkų kūnai tepami aliejais ne tik todėl, kad lengviau slystų priešininkui iš rankų, bet ir kad būtų matomas kūno grožis, sveikata bei stiprumas. Taigi krikščionims linkima ne kūno, bet vidinio grožio, stiprybės ir sveikatos.

Pripažinkime, yra labai daug gražių fiziškai, bet bjaurių dvasia. Labai sveikų fiziškai, bet labai sergančios dvasios. Ir labai stiprių fiziškai, bet silpnavalių, silpnos dvasios. Ir priešingai. Tad mes mokomi būti tais imtynininkais. Kiekvienas iš mūsų yra kaip tie sportininkai, tik rimti sportininkai – tie, kurie ruošiasi olimpiadai ir kurie laimi olimpiadoje. Mūsiškė olimpiada yra skausmas, kančia, praradimas, išbandymas. Nepamirškime, kad dėl tikros olimpiados reikėjo visko atsisakyti, pratintis, mokytis, siekti. O mūsiškė kasdienybė taip pat turi būti kaip treniruotė prieš tą valandą, kai būsime pakviesti kentėti (o visi būsime pakviesti), kai būsime pakviesti prarasti (o visi bus išbandomi praradimais), kai būsime pakviesti patirti nesėkmę (o visi patirs nesėkmę). Žodžiu, šitą valandą galima prakeikti ir šitą valandą galima laiminti – palaiminti ir save, ir visą pasaulį.

Mes turime mokytis net ir sunkią dovaną priimti ne su prakeikimu, o su palaiminimu. Tu gali viską prakeikti ir gali viską palaiminti. Kiekviena dovana, beje, yra ir užduotis. Ja reikia naudotis. Todėl tegul mūsų mamos ir močiutės pasižiūri į savo spintas – kaip 10 ar 20 metų laikomos dovanos, pavyzdžiui, staltiesė, kažkokiam svečiui, kuris gal ateis. Bet kai ateina svečias, staltiesė niekada nėra tiesiama. Mes turime naudotis dovanomis – klaida laikyti spintoje ir nesinaudoti. Netgi apie gabumus šito paties reikia paklausti.

Apskritai krikščionis turi išmokti labai svarbų dalyką – vakare pasižiūrėti ne tik ar pats padarė ką gera, bet ir kokių dovanų šiandien Dievas padovanojo. Esu įsitikinęs, kad tokiu būdu baigsis mūsų lietuviški verkšlenimai, kurie lig šiol nesibaigia – nieko neturiu, viskas blogai, visa visuomenė tragiška, valdžia bloga. Mes nemokame skaičiuoti gaunamų dovanų, todėl esame bėdžiai. Iš tikrųjų nesame tie, kurie neturi, – esame tie, kurie nepastebime. Štai kur mūsų didžioji blogybė. Taigi su dovanomis yra didelė bėda, nes jas reikia naudoti, jos duodamos, kad būtų naudojamos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"