TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kur Dievas „perkala“ mūsų širdis

2015 05 30 6:00
Virgilijus Poškus Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotraukos

„Į kasdienybę reikėtų žvelgti dėkingumo akimis“, – iškilmių išvakarėse kalba Virgilijus Poškus, Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios, kuri 70 metų yra uostamiesčio katalikų šventovė, klebonas.

Ikonografiniu stiliumi tapyti paveikslai

- Kada Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčia švenčia jubiliejų?

- Žodis "jubiliejus" skamba šiek tiek pretenzingai. Manau, labiau tiktų sakyti 70 metų, kai meldžiamės šiame pastate, minėjimas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui maldos namai Klaipėdos mieste buvo arba visiškai subombarduoti, arba iš dalies, o atėjus sovietams „pribaigti“ ir tie, kuriuos dar buvo galima atstatyti. Todėl dabartinė Kristaus Karaliaus bažnyčia (tada vadinta Švč. Trejybės) nuo 1945-ųjų beveik 50 metų (iki 1988 m.) katalikams tapo vienintele mieste šventove. Taigi šių metų gegužės 31 dieną 12 val. dėkosim Dievui ir visiems žmonėms už buvimą kartu.

Bažnyčios altoriaus ikona.

- Kuo ypatinga Kristaus Karaliaus bažnyčia, kuo ji skiriasi nuo kitų šešių Klaipėdos mieste veikiančių Dievo namų?

- Kaip minėjau, iki 1988 metų tai buvo vienintelė šventovė. Ir šiandien žmonių ji dažnai vadinama tiesiog „mažąja“ arba „senąja“ bažnyčia. Be to, tai turbūt vienintelė Lietuvoje bažnyčia, kurią puošia ikonografiniu stiliumi tapyti paveikslai. 2000 metais geradario Ramūno Miliko rūpesčiu buvo atliktas kapitalinis jos remontas. Tada atsirado ir brolių pranciškonų tapytos ikonos, Kryžiaus kelio stotis nutapė Dalia Skardžiūtė.

- Teko sutikti nemažai kunigų, vengiančių ūkiškų darbų. Jūs, nesiekdamas viešumo ir triukšmingo lėšų rinkimo, spėjote suorganizuoti, kad per minėjimą Kristaus Karaliaus bažnyčioje atsirastų nauji suolai, klausyklos, sakykla, krikštykla, jaunavedžių suolelis. Be to, bažnyčios kiemelį apsodinote rožėmis. Jums tikrai rūpi grožis?

- Visi nuopelnai tenka labai geriems parapijiečiams, inicijavusiems šiuos darbus. Žinoma, būtina paminėti ir anksčiau dirbusius kunigus, kurie padarė kur kas daugiau už mane. Deja, ne visada tie darbai taip akivaizdžiai matomi. Tarkim, pastato vamzdynui sutvarkyti reikia labai daug lėšų, o parodyti, išskyrus iškastas krūvas žemių, nėra ką. Tuo metu bažnyčią puošiantys vitražai iš tolo traukia akį. Taip jau nutiko, kad man teko pasirūpinti tuo, kas iškart matyti.

Dievas yra meilė. Pagal apibrėžimą meilė – tai gebėjimas pasidalyti tuo, ką turi geriausio ir gražiausio. Bažnyčia yra ta vieta, kurioje Dievas „perkala“ mūsų širdis ir jos tampa geresnės. Taigi natūralu, kad ji turėtų būti graži. Juk kiekvienas kaip suvokiame ir gebame stengiamės, kad mūsų namuose būtų jaukiau, gražiau, todėl puošiame juos.

Adoracijos ir rekolekcijos

- Teko girdėti, kad į Kristaus Karaliaus bažnyčioje vykstančias adoracijas su maldomis ir giesmėmis ateina net tie, kurie paprastai joje nesilanko. Iš kur atsirado sumanymas surengti tokią šventę ir kaip pavysta pritraukti naujų žmonių?

- Nuodėmė yra lyg vagis, vagianti musų viduje glūdintį gėrį. Ji išvogė ir norą melstis drauge. Esame gundomi manyti, kad meldimasis kartu yra tuštybės padiktuotas afišavimasis, o ne tikras gyvas bendravimas su Dievu. Adoracija - tai puiki galimybė kiekvienam priimtina forma mokytis melstis drauge, neatliekant jokių ypatingų išorinių ritualų. Tiesą sakant, nelabai mėgstu vartoti žodį "pritraukti". gal vis dėlto kviečiame pabūti kartu. Ir jeigu žmogus atpažįsta, kad malda – tai orus bendravimas su Dievu, jis gali nuspręsti dažniau ateiti į šį susitikimą, dalyvauti bendroje maldoje. Norėtųsi paminėti dar vieną svarbų dalyką: maldai, kaip ir mąstymui, reikia laiko. Adoracija mums jo suteikia. Apie mus, žemaičius, juk sakoma – mąsto lėtai, bet nuolat. Kitaip tariant, žmogui reikia laiko, kad prašviesėtų ir galvoje, ir širdyje.

Viena iš Dalios Skardžiūtės tapytų Kryžiaus kelio stočių.

- Dažnas kunigas paprastai turi vieną savo veiklos lauką. Jūs, be aktyvios veiklos gimtojoje parapijoje, dar vedate rekolekcijas visiems norintiesiems. Kas lemia tokį nenumaldomą veiklos poreikį?

- Kiekvieną mūsų, nesvarbu, kokio būtume amžiaus ir kuo užsiimtume, slegia daug įvairių rūpesčių, todėl bent kartą per metus privalome nuo jų atitrūkti ir pabūti tik su Dievu. Tai labai svarbu. Kas rytą, vos pramerkę akis, turėtume tarti sau: „Dieve, aš turiu tau laiko“, kitaip tariant, Tu man svarbus. Rekolekcijos – tai laikas ir vieta, kurioje pabuvęs žmogus išsineša savą tikėjimo patirtį. Tai, ką išpažįstame žodžiais, mūsų gyvenime turi tapti tikrove – žengiant po žingsnelį. Vesti rekolekcijas skatina nuoširdus žmonių troškimas pažinti Dievą. Žinoma, ne visada jis aiškiai suformuluotas. Tarkim, žmogus trokšta nusikratyti praeities kaltės kuprą ir pradėti naują gyvenimą - juk to paties nori ir Dievas, arba siekia atsikratyti jį slegiančio aukos vaidmens. Jėzaus duotas pažadas: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėt gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėt“ (plg. Jn. 10, 10), pildosi tikrovėje. Kad tai įvyktų, reikia laiko. Rekolekcijos tam ir skirtos.

Neužmiršti ir nesureikšminti

- Dėstote Telšių kunigų seminarijoje. Kuo šiais globalizacijos laikais skiriasi kunigų rengimas, kokie jų laukia iššūkiai, palyginti su praėjusio tūkstantmečio dvasininkais?

- Labai platus ir sudėtingas klausimas, nes kalbame apie tikrovę, kuri sparčiai kinta. Kas mūsų laukia po 20 metų? Žinoma, galima įžvelgti tam tikras tendencijas, bet iššūkiai lieka beveik tie patys: kaip išmokti mylėti šalia esantį žmogų? Kaip draugauti su žmogumi, nesitaikstant su jo daromomis nuodėmėmis? Kaip nebėgti slėptis nuo tikrovės į vaizduotės pasaulį, praktikuoti ne „popierinį“ tikėjimą, kuris lieka tik kaip kažkoks neaiškus jausmas, bet iš tiesų tapti Dievo gerumo ženklais.

- Prisimenu šaltą žiemos vakarą girdėtus Jūsų žodžius, kad kyla noras greičiau užrakinti bažnyčią ir skubėti prie garuojančios kopūstienės puodo. Saviironija ir humoras jus lydi nuo vaikystės ar atvirumo ir paprastumo siekiate pasitelkdamas vidines pastangas?

- Kai pasidarai labai reikšmingas ir nebemoki traukti savęs per dantį, vadinasi, su dvasine sveikata jau kažkas ne taip. Pagrindinis veikėjas juk yra Dievas Kūrėjas, o mes – tik maži kūrėjėliai. Būtų gerai to neužmiršti ir nesusireikšminti, nes trukdys vykti geriems dalykams. Pasijutęs labai reikšmingas, turėtum paklausti savęs, kaip jautiesi būdamas antras po Dievo arba kaip sekasi būti Dievo patarėju. Šventasis Raštas perspėja niekada nesišaipyti iš kitų – neužgauti, o iš savęs – galima, nes šiuo atveju kažin ar būna per daug. Jei pasijusi esąs labai didelis, kai visi kiti – daug mažesni, vargu ar bebus jėgų (noro) šaipytis iš savęs. Šiuos dalykus saugo Didysis įsakymas, bylojantis, kad nesi didesnis už kitus, o kiti yra tau lygūs.

Tikėjimą išmatuoti dėkingumo jausmu

- Girdėjau, kad esate gimęs vasario mėnesį, per Šv. Valentino dieną. Jūsų pamoksluose nuolat skamba raginimas džiaugtis. Skatinate džiaugtis sąmoningai ar tai ėjimas gyvosios Evangelijos keliu?

- Negebėjimas džiaugtis yra pavojingas. Gebėjimu kentėti ar džiaugtis matuoji savo tikėjimą. Dievas per Šventąjį Raštą ir mūsų gyvenimo patirtį nuolat primena: žmogau, kad būtum laimingas, tau tikrai nereikia nusidėti. Juk nuodėmės atima ramybę, pirmiausia - ramybę. Tarkim, gerokai pagražinai pasakojimą, primelavai ir jau neberamu žvelgti žmogui į akis. Žiūrėti gal ir gali, bet ramybė dingo... Taip būna padarius bet kokią nuodėmę. Popiežius Pranciškus nuolat akcentuoja, kad buvimas su Dievu tampa džiaugsmu, kurį norisi liudyti. Taigi šypsena – pati tinkamiausia tikinčiojo veido išraiška.

- Pastaruoju metu žmonės kenčia nuo daugybės pagundų ir išbandymų. Ką patariate savo parapijiečiams?

- Reikia leisti Dievui priartėti prie mūsų, nes Jis turi ką pasakyti. Dievas sako žmogui: atleisk, nesinešiok nuoskaudų, nes širdyje nebus džiaugsmo. Jeigu žmogus paklūsta, jį aplanko ramybė, jei ne – visada vaikšto piktas ir nelaimingas. Dievas į mūsų gyvenimą nesiveržia šaukdamas: kokia čia netvarka! Jis ateina klausdamas, ką nori, kad dėl tavęs padaryčiau? Kitaip tariant, ateina kaip bendradarbis, pasiruošęs padėti mums susitvarkyti savo gyvenimą.

Marijos ikona.

- Kaip suvokiate kunigo pašaukimą?

- Būti su Dievu pačiam ir kalbėti apie Jį. Žmogaus širdis pajėgi viską iškreipti. Biblija tampa Dievo žodžiu, kai ją skaitome ir perskaitytas tiesas kiekvienas bandome įgyvendinti savo gyvenime. Jei tas tiesas pirmiausia taikome kitiems, tai jau moralizavimas.

- Kokie renginiai laukia Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios iškilmių dalyvių?

- Savo tikėjimą galime išmatuoti dėkingumo jausmu. Dėkojimas yra raktas nuo durų, kurias atrakiname į džiaugsmą. Į tai viską ir kreipsime. Pirmiausia dėkosime Jam, tada – žmonėms, kurie rėmė bažnyčią ir dvasiškai, ir fiziškai. Parengėme nuotraukų galeriją, kaip keitėsi bažnyčios aplinka per 70 metų. Vis dėlto pats svarbiausias dalykas – raginimas vaišinantis vieniems su kitais pasidalyti tuo, ką gero ir gražaus yra patyrę iš Dievo savo gyvenime. Tai ne kvietimas girtis, bet dalytis: Dievas yra gyvas ir tikrai palieka savo gerumo pėdsakus mūsų gyvenime. Deja, kartais turime gerokai pamąstyti, kad juos prisimintume. Į kasdienybę reikėtų žvelgti dėkingumo akimis, juk kiekvienas vaikas, tėvų užaugintas iki 18 metų, mažiausiai 18 tūkst. kartų buvo nemokamai pamaitintas. Ar yra bent už tai dėkingas? Dėkingumas skatina atsigręžus į praeitį pastebėti, kiek daug gerų ir gražių dalykų nutiko mano gyvenime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"