TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kur slypi sėlio Viliaus Jasinevičiaus fotomagika

2013 06 08 8:53
Autoportretas gaubtame Šveicarijos veidrodyje. 2010. Viliaus Jasinevičiaus fotografijos

Malonu pritarti kolegai, darbščiam fotografui V.Jasinevičiui, kad rokiškėnai pelnytai save kildina iš sėlių. Juk sėliai – tai baltų tauta, ne tik gyvenusi Sėloje (šių dienų Latvijos Sėlijoje, tai yra, į pietus nuo Dauguvos upės), bet ir turinti palikuonių Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Zarasų savivaldybėse. Sėliai kalbėjo savo kalba, kuri jau yra mirusi. Sėlių kalba priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimai, Baltų kalbų grupei.

Deja, sėliai nepaliko jokių rašto paminklų. Tačiau jų palikuonis V.jasinevičius, mokantis ne tik sklandžiai kalbėti, bet ir aiškiai rašyti, ateičiai pateikia didžiulį šviesos rašto – fotografinį – palikimą. Jo vien tik interneto laikmenose, tvarkingai suskirstytose į atskiras temas, galima pamatyti iki keturių tūkstančių kadrų. Vieni nuskenuoti iš senų negatyvų ar nuotraukų, kiti jau šiuolaikiniai, daryti skaitmenine technika. Geriausi iš jų 2013-ųjų pavasarį eksponuoti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“ jubiliejinėje parodoje.

Tai, pasirodo, buvo pirmoji po LFS stogu šio autoriaus parodyta ekspozicija. Net ir Kaune, kur praėjo didelė V.Jasinevičiaus kūrybinio gyvenimo dalis (apie penkiolika metų), jis nesurengė nė vienos savo personalinės parodos, nes daugiausia laiko ir jėgų skyrė kitų autorių kūrybos viešinimui. Jam Kaune teko surengti daugybę Lietuvos ir užsienio autorių parodų dar neturint fotografijai specialiai skirtos galerijos.

Popiežius Jonas II atvyko į Vilnių. 1993

Kūrybinis debiutas - miške

Nuo 1964 metų iki šių dienų V.Jasinevičius savo darbus daugiausia rodė ir teberodo bendrose parodose kaip jų dalyvis. Nemažai jo fotografijų yra įvertintos premijomis ir diplomais. Pačią pirmąją asmeninę ekspoziciją jis surengė 1994-ųjų liepos penktąją miške ant Neries kranto ties Vilniumi. Tėvynės sąjungos vakaronėje, skirtoje Valstybės dienai, buvo parodytos nuotraukos, darytos per tragiškuosius 1991 metų sausio įvykius. Tą pačią parodą po poros metų taip pat miške tarp medžių sukabintą ant virvelių V.Jasinevičius parodė giminėms. Mat Rokiškio rajono poilsiavietėje ties Vaidlonų kaimu, kur Viliaus tėvo gimtinė, kasmet paskutinį liepos savaitgalį susirenka giminės iš visos Lietuvos.

Vėlesnėse V.Jasinevičiaus personalinėse ekspozicijose toliau dominavo patriotinė tematika – per Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, masinių mitingų ir kitų svarbių Atgimimo įvykių vaizdus. Jie rodyti Lietuvos sostinės ir Vilniaus krašto mokyklose, bibliotekose, per viešus renginius.

Fotografija V.Jasinevičiui, galima sakyti, yra pirmoji kūrybinė meilė. Tačiau jai jis ne visada galėjo skirti pakankamai laiko ir jėgų. Juk po studijų reikėjo išlaikyti gausėjančią šeimą, o iš ne profesionalaus fotografo pajamų to nebuvo galima padaryti. Todėl Vilius dirbo įvairiose pareigose: inžinieriumi, administracinį ir kitokį darbą. Ir vis tiek jo likimas lemtingai susijęs su fotografija. Žvelgiant į Lietuvos fotografijos judėjimą, būtų sunku visa tai įsivaizduoti be V. Jasinevičiaus. Vienas ryškiausių jo kaip organizatoriaus, kūrėjo gyvenimo dešimtmetis susijęs su Kaunu ir Kauno fotografijos klubu, nuo kurio įsteigimo ateinantį rudenį sukaks 50 metų. Metams bėgant, V.Jasinevičius vis daugiau jėgų skyrė organizaciniam darbui: buvo tarp Lietuvos fotografijos meno draugijos (LFD) įkūrėjų, po to – pirmininko pavaduotojas, valdybos prezidiumo atsakingasis sekretorius. Vis mažiau likdavo jėgų ir laiko paimti į rankas fotoaparatą...

Brigadininkas 1962

Tik prasidėjus Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, V.Jasinevičius jau nebesiskyrė su fotoaparatu: fiksavo Lietuvos laisvėjimo epizodus, žmones, Atkuriamojo Seimo darbą lemtingiausiomis akimirkomis, laisvės gynėjus. Jis drauge su kauniečiu fotomenininku Romualdu Požerskiu buvo Seimo rūmuose ir tragiškąją 1991 m. sausio 13-osios naktį. V.Jasinevičius ne tik atspindėjo tų Lietuvai lemtingų dienų įvykius, bet ir užfiksavo jų dvasią. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis 1997 m., atidarius V. Jasinevičiaus ir R. Požerskio fotografijų parodą, rašė: „Svarbiausia – veidai. Kiek jų daug ir kokie išraiškingi, be kasdienių pozų ir kaukių“. Taip tų dienų žmonių veidai išliks ateinančių kartų sielos atmintyje.

Gyvenimo puslapiai

V.Jasinevičius gimė 1933 metais Javolinėje, dabartiniame Rokiškio rajone. Po elektrotechnikos studijų Kauno politechnikos institute dirbo inžinieriumi įvairiose projektaviūmo organizacijose. Vėliau pelnėsi duoną jau iš fotografavimo Liaudies buities muziejuje, Paminklų konservavimo instituto Kauno skyriuje, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1970 metų, 1999-aisiais jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.

Trylika metų (1964-1977) visuomeniniais pagrindais ir negaudamas atlyginimo V. Jasinevičius vadovavo Kauno fotoklubui. 1979 m. Kauno senamiestyje atidaryta fotografijos galerija. Iniciatyva jai atsirasti priklauso architektui Žibartui Simanavičiui ir V. Jasinevičiui, kuris dar ir iki tol kasmet Kaune visuomenei parodydavo po 10–15 įvairių fotoparodų. 1972 m. rengtoje parodoje pirmą kartą buvo mėginta be valdžios žinios patyliukais (žinant tik trims klubo nariams) kartu su vietiniais autoriais eksponuoti ir išeivijos fotografų Kazio Daugėlos, Mikalojaus Ivanausko, Algimanto Kezio ir Vytauto Vosyliaus kūrinius. Bandymas susigrąžinti jų kūrybą į tėvynę tada napavyko – paroda buvo uždrausta, katalogo spausdinimas nutrauktas.

Dėl savo visuomeninės veiklos V. Jasinevičius turėjo ir daugiau nemalonumų. Buvo persekiojamas, šmeižiamas ir net pakeitė gyvenamąją vietą į Vilnių. Aštuoniolika metų (1978 – 1996) dirbo Vilniuje Fotografijos meno draugijoje (vėliau pavadintoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga).

Močiutė. 1965.

Kūrybos kraitis

Viliaus Jasinevičiaus darbų kraitis tikrai įspūdingas. Pirmiausia minėtini jo sukurti fotografijų ciklai. Iš jų – „Žmonės Kauno gatvėse“;„Atgimimas”; „1991 m. sausio įvykiai”; „Popiežiaus vizitas Lietuvoje“; „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos“; “Pro mano langus”; “Europoje”.

Tikrai ilga lentyna knygų, kuriose galima pamatyti per beveik šešetą dešimtmečių darytas Viliaus Jasinevičiaus fotografijas. Tai: ”Lietuvos fotografija“ (1967, 1969, 1971); „Lietuvos laisvės sąjūdis“ (1988); „Lietuva laisva“ (2000); „Algirdas Brazauskas – Lietuvos Respublikos Prezidentas“ (2000); „Baltijos kelias“ (2000); „Atgimusi Lietuva“ (2001); Vytautas Landsbergis „Sausio 13-osios užrašai“ (2001); „Lietuvos moterys“ (2002); „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (1998, 1999, 2002, 2003); "Žiobiškis" iš serijos Lietuvos valsčiai (2000); „Lithuania: A. Success Story“ (2006); „Sausis. Laisvės fotografija“ (2006); “Lietuvos Seimo istorija XX-XXI a. pradžia” (2009) ir dar kelios dešimtys.

Kolegos. Rimaldas Vikšraitis. 2008

Kokia jo magijos paslaptis

Nėra lengva rašyti apie kolegą, kuris pažįstamas daugelį metų, su kuriuo bendrauta ir sunkiais, ir šviesesniais laikais, turėta bendrų svarbių reikalų steigiant kūrybinę fotomenininkų organizaciją ir tolimesnėje jos veikloje. Laimei – niekada neteko susipykti, nes V.Jasinevičius reto pakantumo ir kantrybės žmogus. Sakoma, kad chirurgai stengiasi neoperuoti artimų žmonių, nes tada negali nuo jų atsiriboti. O mums nuo Viliaus tikrai nereikia „atsiriboti“, nes mus jungia vienas įdomiausių išradimų – fotografija. Už ją, pasak mūsų kino klasiko, operatoriaus Jono Griciaus, tik ratas yra daugiau pasitarnavęs žmonijai.

Dažnai klausiu savęs, kur slypi V.Jasinevičiaus fotografijų magika? Pirmoji neabejotina jų savybė – siužetinis aiškumas. Atrodytų, autorius pateikia suprantamus vaizdus. Tačiau esama tam tikros paslapties, netgi kartais žodžiais nenusakomo nerimo. Neįmantri, sklandi kompozicija. Taip fotografuoti, kai vaizdą suvokti netrukdo formalios įmantrybės, gali tik gerai vaizdinę „fotografijos gramatiką“ įvaldęs meistras. Nuo pat savo kūrybinės veiklos pradžios V.Jasinevičius subtiliai naudoja dar Leonardo da Vinčio mėgtą „auksinės įstrižainės“ ar „dieviškosios proporcijos“ principą.

Kokia fotografijos misija?

Sėdime ant patogios sofutės, vartome senus dokumentus, knygas, albumus. Gurkšnojant arbatą, kurią savaip moka užvirinti Vilius, lėtai vejame pokalbio giją. Kaip seni kolegos ir bičiuliai, bendraujame per vienaskaitą.

- Kada pajutai, kad tavo fotografijos gali pasakyti daugiau arba giliau, negu jose matome?

– Ar prisimeni 1969-aisiais išėjo toks katalogas, kurį išleido Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija? Ir ten buvo įdėta viena mano fotografija.

– Įstrižainė labai graži.

– Dėl to ją ir padariau. Turinio dar yra šiek tiek. Tai galėjau pasipūst ir manyt: va, jau padariau kažką. Nors didelių ambicijų neturėjau ir dabar neturiu. Jeigu kiti kažką įdomaus ar vertingo randa, tai džiaugiuosi.

– Kokią matai svarbiausią fotografijos misiją?

– Apie tai knygos prirašytos. Nuo dokumento prie sienos iki filosofinių samprotavimų. Dabar net iki visokių „nuobodulių“, kurių aš nesuprantu ir nevertinu.

–.Aiški takoskyra yra tokia: viena – kad fotografija kažką parodo ir duoda naujo supratimo, o kita – kad per fotografiją, kaip priemonę, bandoma įgyvendinti kažkokius meninius ketinimus.

–. Kaip kryptys, kaip bandymai – kodėl gi ne.

Kolegos. Vilius Naujikas. 2009.

Popiežius ir Atgimimas

– O kaip tau pavyko būti taip arti popiežiaus per jo vizitą prieš dvidešimt metų?

– Gana paprastai. Gavau akreditaciją, bet arti neprileisdavo. Tačiau pavykdavo pabūti ir arčiau. Nors Šiauliuose mūsų buvo nemažai nuvažiavusių (kolega Juozas Polis mane paėmė su savo automobiliu), bet mes į Šiluvą neturėjom leidimo, tai prisigretinom už kino studijos ilgo sovietinio atviro limuzino ir nuvažiavom. Neseniai iš milicininkų atsiradę policininkai dar iš seno įpratimo tam limuzinui, primenančiam sovietinių bosų automobilius, atidavinėjo pagarbą ant kiekvienos sankryžos. Šiluvoj irgi niekas mūsų nestabdė, tod4l pasitaikė prieiti ir arčiau paties popiežiaus.

– Garsus tavo kadras, kur popiežius Jonas Paulius II aerodrome bučiuoja Lietuvos žemę.

– Tas kadras darytas iš fotografams skirto „gardo“, kaip ir kitų, bet kažkodėl daugiau buvo naudotas manasis.

– Bene įspūdingiausias tavo ciklas iš Atgimimo laikų.

– Psichologinis Atgimimo poveikis tiek eiliniam piliečiui, tiek fotografuojančiam irgi trenkia per galvą. Tuos visokius mitingus stengiausi fotografuot.

– Mitingus fotografavai dar ant juostelės?

– Taip. Tačiau netrukus atėjo skaitmeninė fotografija ir to, kas ant juostos, beveik nebeliko. Kad išlikus bent šiek tiek dar gyvu fotografu, teko naujas „dėžes“ įsitaisyt. „Dėžės“ tada žiauriai kainavo. Aš pardaviau žemę, kiek iš tėvo paveldėjau, kad galėčiau nusipirkt tas „dėžes“ – skenerį, kompiuterį, skaitmeninį fotoaparatą.

Šventėse. 1993.

– Kadangi esi inžinierius iš profesijos, tau lengviau su technika. Senas klausimas: ar labai sumenkina fotografiją skaitmeninė technika?

– Skaitmeninė technika gali ją pagerinti. Nuo žmogaus priklauso. Pažiūrėk į senas fotografijas, ar daug čia to džiaugsmo kokybės atžvilgiu? O pažvelk pas mane kompiuteryje tikrai geriau atrodo. Va, trisdešimt trečiaisiais metais fotografuotos mano senelio laidotuvės, man pusė metų. Originalas – papilkėjęs nuo laiko.

– O kompiuteryje atrodo kaip vakar.

– Kai pradėjau skenuot senus negatyvus, man kompiuterio galimybės leido iš juodai baltos fotografijos padaryt ir spalvotą.

– Ar čia ne analogija, kai bandyta suspalvinti Čarlio Čaplino filmus ir jam išėjo raudona skrybėlė? Mat juodai balti filmai, jeigu atitinkamai pritaikomas kodas, tai jų visi tie pustoniai yra paslėptos spalvos. Tokių bandymų tu parodei ir savo jubiliejinėje parodoje Prospekto galerijoje.

Rokiškėnų padėka

– O Rokiškis tave visada traukia, kaip ir visus gimtosios vietos?

– Taip, tikrai. Iš tų gimtųjų vietų, kur buvo Javolinės dvaro palivarkas su sena troba, tesimato plynas laukas. Išliko ąžuolas, kurį pasodino tėvas, kai aš gimiau, ir viena liepa – kai sesuo gimė. Tie medžiai dar ir dabar žymi mano gimtinę.

Šiemetinio jubiliejaus proga V.Jasinevičiui ypač malonu buvo gauti Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovų Algio Naručio ir dabartinės pirmininkės Kristinos Šmagoriūtės sveikinimą: „Džiaugiamės Jūsų reikšmingais darbais siekiant įamžinti žmones ir gyvenimo momentus fotografijose, išsaugant ateities kartoms. Dėkojame už aktyvią veiklą ir paramą Vilniaus rokiškėnų klubui „Pragiedruliai“, už sustabdytas klubo gyvenimo akimirkas, sukurtą klubo fotometraštį."

Pelnytas įvertinimas, prie kurio, esame tikri, prisideda ir visi Viliaus Jasinevičiaus kolegos bei jo kūrybos gerbėjai..

Laisvės gynėjai Seime. 1991 sausis.
Laisvos spaudos žodis. 1991 sausis.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"