TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Kuršių nerija: mitų ir ambicijų glėbyje

2012 01 31 6:00

Gražiausia, labiausiai viliojanti ir žadinanti įkvėpimą Lietuvos teritorija daugeliui mūsų yra Kuršių nerija. Jos likimas visą laiką buvo aktyvių ir karštų diskusijų objektas, prieštaringų nuomonių reiškimo arena. 

Pirma, kas trukdo normaliai svarstyti ir spręsti Kuršių nerijos (KN) plėtros reikalus, - šios teritorijos ar atskirų jos objektų mitologizavimas. Gąsdinti skirtose aplinkosaugos mantrose būtų galima išvardyti mažiausiai 12 nuolat kartojamų mitų, kaustančių bet kokias racionalias kalbas apie KN dabartį ir ateitį. 

Neringą kausto mitai

Tai - mitai apie tariamą pasaulinę gamtinę KN vertę, apie kiekvieno KN medžio išsaugojimo būtinumą, apie visos KN teritorijos vienodą vertingumą ir trapumą, apie rekreacinės-kurortinės funkcijos nesuderinamumą su nacionaliniu parku, apie KN pajūrio urbanistinės "skaistybės" išsaugojimo privalomumą, apie Nidos tarnybinio aerodromo "siaubą", apie 1994 metų KN planavimo schemos (generalinio plano) tobulumą ir nepakeičiamumą, apie Neringos savivaldybės tarybos išimtinę kaltę dėl generalinio plano pažeidimų, apie bet kokios plėtros KN negalimumą, apie išskirtinės visuotinės vertės (IVV) supratimo prieinamumą tik keliems išskirtiniams asmenims, apie trigubų ar keturgubų dubliuojančių teisinių barjerų būtinumą KN ir apie totalinės apsaugos režimo tikslingumą šiaurinėje (lietuviškoje) KN dalyje. 

Pirmą mitą sėkmingai sugriovė pati Tarptautinės istorinių vietų ir paminklų tarybos (ICOMOS) bei Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) patariamosios misijos Kuršių nerijoje 2009 metų ataskaita. Joje dar kartą konstatuota, kad KN gamta yra daugiau nacionalinės ar regioninės reikšmės ir neatitinka nė vieno iš pasaulinių IVV gamtinių kriterijų. 

Mitą, kad būtina išsaugoti kiekvieną KN medį, neigia pats miškų politikos joje prieštaringumas, susijęs su pernelyg intensyviu teritorijos užželdinimu pokariu ir KN identitetą formuojančių natūralių gamtinių kompleksų (pavyzdžiui, smiltpievinių pamario palvės ragų, miškapievių, kupstynės) praradimu bei dabar iškilusiu būtinumu juos atkurti, tam iškertant iki 400 hektarų sovietmečiu nepagrįstai įveistų miško želdinių. 

Mitą, kad privalu išsaugoti KN pajūrio urbanistinę "skaistybę", griauna tokia istorinė tiesa: tiek Nida, tiek Juodkrantė kaip gyvenvietės atsirado būtent pajūryje, prie senojo pašto kelio, ir jau vėliau (pajūrio Juodkrantė sunyko tik XVIII a.) buvo perkeltos į tuo metu nuo stichinių nelaimių santykinai saugesnį pamarį. O urbanistinės raidos požiūriu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovybės ir kitų aplinkosaugos fundamentalistų deklaruojama koncepcinė nuostata "jokių statybų pajūryje" istoriškai nėra teisinga. Ji buvo suformuota dėl anuometinio sovietinio pasienio zonos režimo interesų, nes čia būti ir nakvoti turėjo teisę tik kariškiai. 

Mito, esą IVV supratimas prieinamas tik kelioms išskirtinėms aplinkosaugos personoms, nepagrįstumą akivaizdžiai pademonstravo pernai vykęs realus šio kriterijaus nustatymo KN procesas, kai "palaimintųjų" asmenų būrys net nesugebėjo tinkamai suformuluoti bazinių nuostatų ir pateikė studentiško lygio rezultatą.

Kur nuvedė mitologizavimas

Bet koks problemos mitologizavimas neišvengiamai veda į sakralizavimą ir objektyvumo bei racionalumo praradimą. Toks sakralizavimas yra KN garbinimo kulto sukūrimas, visada "teisingos" apokalipsę pranašaujančios mantrinės argumentacijos įsigalėjimas, aplinkosauginio (ekologinio ir kultūrinio) fundamentalizmo įtvirtinimas, daug pagrįstos kritikos (ypač dėl Maskvos dominavimo) sulaukiančios UNESCO kanonizavimas, "palaimintųjų" būrio susiformavimas ir jo diktatūros įvedimas.

Sakralizavimo pasekmė - politizavimas, ką šiandien ir turime KN atveju. Bet kokiam veiksmui KN teritorijoje bandoma suteikti politinį atspalvį, įtraukti kompetentingumu ir logika nepasižyminčią politikavimo mašiną iki pat aukščiausio lygmens ir formuojant iškreiptą realių KN problemų sampratą. Kiekvienas krustelėjimas KN be saiko sureikšminamas ir hiperbolizuojamas, o pati KN naudojama kaip koziris per politinę partijų kovą ir kaip rinkimų kapitalo kaupimo priemonė. 

Būdingu politizavimo reiškiniu jau tapo ir žiniasklaidos įtraukimas į "palaimintųjų" būrį, kad skleistų jo nuomonę, dangstymasis buvusio prezidento "skėčiu", vienpusis viešojo intereso traktavimas, nekorektiškas vadinamųjų nelegalių statybų įvaizdžio eskalavimas, "palaimintųjų" nuostatų neatitinkančios nuomonės politinis ignoravimas ir organizuotas ilgalaikis rengiamo Neringos savivaldybės naujo bendrojo plano puolimas bei dabartinis direktyvinis jo sprendinių pakeitimas. 

Pagaliau, kas galėtų paneigti, ypač prisimenant kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus naująją knygą, kad nebuvo ir aukštų politinių "direktyvų", duotų vis labiau besikompromituojančiai mūsų teisėsaugai.

Kormoranams teisių daugiau

KN galimos dvi iš esmės skirtingos jos ateities planavimo ir raidos versijos:

1) šiuolaikinis, šiai unikaliai teritorijai adaptuotas kelias, užtikrinantis tvarų socialinės, ekonominės ir ekologinės raidos balansą bei jos vertybių išlaikymą;

2) gamtinio ir kultūrinio fundamentalizmo siekius atitinkantis politizuotas KN valdymo ir tvarkymo modelis, besiremiantis mistifikuotu gamtosaugos ar paveldosaugos diktatu ir besąlygiškai stabdantis bet kokią tolesnę jos raidą (gal net iki kai kurių gamtosaugininkų siekiamo vietos savivaldos teisių ir kurorto statuso panaikinimo).

Naujo KN bendrojo plano rengėjai numatė laikytis pirmosios versijos, t. y. tvarios plėtros ideologijos, kuri orientuojasi į ekologinių ir socialinių-ekonominių interesų grupių harmonijos paieškas bei pripažintų vertybių išsaugojimą.

Tam būtina suderinti trijų svarbiausių viešojo intereso grupių  tikslus: 1) aplinkosaugos - KN kraštovaizdžio identiteto stiprinimas ir kultūros bei gamtos paveldo išsaugojimas; 2) rekreacijos ir turizmo - istorinę tradiciją turinčių kurortinių funkcijų išsaugojimas ir pažintinio turizmo infrastruktūros plėtojimas; 3) vietos bendruomenės - tinkamos gyvenimo kokybės sukūrimas ir palaikymas bei galimybių verslui sudarymas, suprantant, kad biologinė-socialinė rūšis - Neringos gyventojas, Homo sapiens neringensis, ne tik dirvoninis kalviukas, turi prigimtinę teisę būti išsaugotas savo natūralioje buveinėje.

Deja, tuo pat metu parengtame naujame KN nacionalinio parko tvarkymo plane buvo pasirinkta antra versija, besiremianti anksčiau minėtais mitais ir subjektyviomis tariamai vienintelėmis teisingomis aplinkosaugos mantromis. Kitaip tariant, numatyta maksimaliai konservuoti esamą padėtį, dar labiau didinti dabartinius apribojimus ir smulkmeniškai reglamentuoti bet kokią veiklą. 

Buvo įgyvendintos net direktyvos neleisti gaivinti KN kultūriniam paveldui priklausančios kurortinio gydymo funkcijos ir uždrausta įkurti turistų kempingą Juodkrantėje, nesuprasta Gintaro įlankos istorinio draustinio prasmė ir t. t. Trumpiau tariant, garsieji invaziniai kormoranai, naikinantys Juodkrantės sengirę, gavo kur kas daugiau teisių negu KN gyventojai. 

Savaime suprantama, dviejų skirtingai ateitį matančių planų KN negalėjo būti, tad Aplinkos ministerijos (AM) vadovybė nurodė ieškoti kompromiso. Tačiau VSTT suprato kompromisą tik kaip KN nacionalinio parko sprendinių pažodinį perkėlimą į Neringos bendrąjį planą ir jai neįtikusių šio plano nuostatų atsisakymą. 

Bendrojo plano organizatoriai - Neringos savivaldybė ir jos naujasis meras - iškilusios plano nederinimo grėsmės (tiesioginio šantažo) akivaizdoje buvo priversti pasiduoti. Bendrojo plano rengėjams liepta "išsukti" rankas, o jo sprendinius direktyviniu būdu pakeisti. Ir tai dar bandyta vadinti abipusiu kompromisu. 

Realus abiejų planavimo krypčių principinis kompromisas pasiektas tik tada, kai buvusiam aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui asmeniškai prižiūrint buvo derinamas KN nacionalinio parko ribų ir zonų planas su Neringos savivaldybės bendrojo plano koncepcija, nors ir čia VSTT ne visur laikėsi bendro sutarimo ir nevisiškai atsižvelgė į teiktus naujus aplinkosauginius pasiūlymus. 

Kur ginčų šaknys?

Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida tiesiog mėgaujasi vadinamųjų nelegalių ar neteisėtų (nors ir turinčių visus leidimus) KN pastatų tematika. Problemos svarstymai iš teismų persikėlė net į Vyriausybę. Bene plačiausiai tas klausimas komentuotas šių metų sausio 14 dienos "Lietuvos žinių" publikacijoje "Neringa valdžios buldozeriais netiki". Vis dėlto verta dar kartą paklausti: iš kur išaugo tokios tiesiog neišsprendžiamos teisinės kolizijos?

Pirmoji šaknis - garsioji 1994 metų KN nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), kuria kaip savotiška biblija rėmėsi teismai, priimdami vienpusiškai ir tendencingai traktuotam viešajam interesui ginti skirtus sprendimus dėl visų KN statybų. Gaila, nebuvo įvertintas faktas, jog planavimo dokumentai, kad ir kokie geri būtų, sensta, todėl jų sprendiniai kas dešimt metų privalo būti peržiūrimi. Gyvenimas nestovi vietoje ir dėl aklo biurokratinio rėmimosi persenusiais dokumentais visada gali kilti konfliktinių situacijų.

Be to, būtina paneigti mitą apie šio plano, kaip tvirtinta teismuose, tobulumą ir būtinumą jį vykdyti. Antai ten buvo suplanuoti net 3 milžiniški vandens rezervuarai ant labiausiai saugomo Didžiojo kopagūbrio keteros Juodkrantėje (iš dalies tai net įvykdyta), Preiloje ir Pervalkoje, o natūralioje palvėje į pietus nuo Preilos įteisintas didžiulis municipalinės statybos rezervo plotas, gerokai pranokstantis išgarsintą Preilos botelį. 

Tame plane taip pat numatyta didžiulė automobilių stovėjimo aikštelė ant Angių kalno (gamtos paminklo) šlaito, suplanuotas ir, deja, jau vykdomas Griekinės šventvietės sudarkymas valymo įrenginiais, įtrauktas net galimas Nidos keleivinio oro uosto (3-5 reisai per dieną) plėtros variantas ir t. t.

Turint jau patvirtintas naujų planavimo dokumentų koncepcijas ir beveik parengtus sprendinius, kiek kitaip vertinančius KN perspektyvas, tiesiog buvo būtina į tai atsižvelgti ir kai kuriuos sprendimus priimti kitokius. Ypač aktyviai reiškėsi neargumentuotomis mantromis besiremiantys ir savo ambicijas aklai ginantys VSTT atstovai, o teismų sprendimai buvo kepami konvejeriu pagal vieną kurpalių, neatsižvelgiant nei į naują planavimo situaciją, nei į konkrečių teritorijų skirtumus.

Antra šaknis - planavimo dokumentus derinusių, tvirtinusių ir statybas prižiūrėjusių bei detaliuosius planus pasirašiusių institucijų valdininkų aplaidumas, nekompetencija ar dar kas nors blogiau (korupcija). Juk visus tuos prieštaravimus generaliniam planui buvo galima išspręsti normaliu teisiniu būdu, t. y. padarant šiame senstelėjusiame dokumente reikiamus pakeitimus. Kodėl to nepadaryta, niekas nežino ir, matyt, jau nebesužinos. O juk čia ir iki finansinės atsakomybės nebetoli... 

Trečia šaknis - mūsų krašte išplitęs profesinis architektūrinis cinizmas, kai architektai KN projektuoja taip, lyg tai būtų kokia Atakamos dykuma. Kitaip tokių akibrokštų kaip vadinamųjų Preilos "baobabų" ar "zakopanskos" architektūros restorano Juodkrantės krantinėje atsiradimo nesuprasi. Beje, net Preilos botelio pirminis variantas, anot projekto autoriaus Algirdo Kaušpėdo, priminė jam patikusius Bornholmo salos namelius. 

Priminti tenka ir Marijos žemei Lietuvai būdingą stebuklą, kai, gavus leidimą projektuoti ir statyti šį botelį (viešbutį, aptarnaujantį vandens turistus), realiai buvo pastatyti su viešuoju vandens turizmo plėtros interesu nieko bendra neturintys individualaus poilsio apartamentai. Be to, gerokai padidintas suderintame projekte buvęs pastatų skaičius ir taip sujaukta visa komplekso erdvinė struktūra. 

Sandėlis ne vietoje?

Gintaro įlankos sandėlis - būsimų pirmųjų aukų sąraše minimas statinys, kurio likimą pradeda lemti ne racionalūs argumentai, o VSTT vadovybės ambicijos ir demagogija.

Istorinį Gintaro įlankos teritorijos, kaip kultūrinio kraštovaizdžio, identitetą ir patį kraštovaizdžio kompleksą suformavo XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje čia plėtotas pramonės-sandėliavimo-gyvenamosios funkcijos junginys. Nors nutrūkus gintaro gavybai šis funkcinis kompleksas XX amžiuje sunyko ir jo urbanistinių technologinių pėdsakų, išskyrus pačią gavybos procesu suformuotą įlanką ir pakrantę, beveik neliko, šio visą aplinką iš esmės pakeitusio pramoninio kultūrinio artefakto negalima buvo pamiršti atliekant vėlesnius planavimo darbus ir nustatant teritorijos plėtros gaires. 

Tačiau pagal 1994 metų KN nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) Gintaro įlankos zona buvo traktuojama tik kaip rekreacinio prioriteto teritorija, todėl teismo sprendimas panaikinti statybos leidimą generaliniame plane nenumatytam kelių priežiūros pastatui (smėlio ir druskos sandėliui) Juodkrantėje formaliai lyg ir korektiškas. Bet Seimas 2010 metų gruodžio 22 dienos nutarimu Nr. XI-1248 "Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo" Gintaro įlankos teritorijos teisinį statusą pakeitė iš esmės: buvusi rekreacinio prioriteto zona Gintaro įlankos teritorija tapo istoriniu draustiniu, kurio steigimo vienintelis pagrindas buvo asociacinis šios teritorijos ryšys su jos kultūrinį istorinį identitetą suformavusiu XIX amžiuje intensyviai plėtotu pramonės (gintaro gavybos ir perdirbimo), sandėliavimo bei gyvenamosios funkcijų kompleksu.

Tai neišvengiamai paliečia teismo sprendimą dėl kelių priežiūros pastato Juodkrantėje: pagal naują teisinę situaciją motyvai, kuriais remiantis jis buvo priimtas, praranda loginį pagrindą ir net nebeatitinka naujos prioritetinės funkcijos - istorinės apsaugos bei regeneravimo - interesų, nes, kaip akcentuota anksčiau, sandėliavimas yra viena iš istorinių šios teritorijos funkcijų. 

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog dabartinis kelių priežiūros pastatas yra toje pačioje vietoje, kur XIX amžiaus pabaigoje stovėjo analogiškas statinys, net jo orientacija - išilginė ašis palei gatvę - ta pati. Todėl neišvengiamai darytina išvada, kad šioje vietoje esanti kelininkų bazė su pastatu ne tik galima, bet ir pageidautina kultūrinio istorinio draustinio tikslų kontekste. Tuo pat metu atsiranda pakankamas pagrindas iš naujo teismine tvarka nagrinėti šį klausimą ir peržiūrėti naujos konservacinės situacijos jau nebeatitinkantį teismo sprendimą.

Ši istorija tik demonstruoja kai kurių teismų sprendimų paradoksalumą ir VSTT ambicijų ydingumą.

Dviveidė aplinkosauga

Tokių žaliųjų riterių, koks, pavyzdžiui, Atgimimo metais buvo žaliųjų lyderis šviesaus atminimo Saulius Gricius, laikai praėjo. Dabartinių žaliųjų "nekaltybė" dažnai būna labai sąlyginė, o dalis buvusiųjų žaliųjų ją jau seniai ir negrįžtamai prarado. Naudos, karjeros, garbės, prisitaikymo ir kitokie virusai graužia daugumą aplinkosaugos autoritetų, o ką ir kalbėti apie šios srities valdininkus. 

Net garsioji kovotoja už konservatyvų KN išsaugojimą dabartinė Seimo narė Aurelija Stancikienė, pasak dienraščio "Respublika", buvo sklypų skaldymo KN pradininkė, o pernai balsavo ir už Miškų įstatymo pataisas, pasmerkiančias šalies miškus drastiškam užstatymui. Padėtį išgelbėjo tik prezidentės veto. 

Kitas KN kraštovaizdžio kategoriškos apsaugos ideologas - Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis - laimino LIT-POL aukštos įtampos energetinę trasą per vaizdingiausią ir geomorfologiškai unikalų Suvalkų aukštumos kalvyną bei Galadusio ežero rekreacinę zoną, įrodinėdamas savo parengtame poveikio aplinkai ataskaitos kraštovaizdžio skyriuje, kad ji neturės neigiamo poveikio kraštovaizdžiui. 

Pagaliau dar vienas Kuršių nerijos aplinkosaugos ramstis - VSTT direktorė Rūta Baškytė - ne tik abejingai leidžia "pastoliais" darkyti vadinamojo lajų tako Anykščių šilelio draustinio širdį - Puntuko aplinką, bet ir nurodo, kad naujame KN nacionalinio parko tvarkymo plane galėtų išlikti dar ankstesniame KN generaliniame plane suprojektuota šiurkšti aplinkosaugos klaida - automobilių laikymo aikštelė Purvynės mažųjų parabolinių kopų masyve. Šios vietovės technogenizavimas neišvengiamai sukeltų potencialaus gamtos paminklo, didžiausio šalyje defliacinio cirko - Raganų katilo - eroziją ir degradaciją, tad kalbėti apie kokį nors kitą šios vietos naudojimą, išskyrus renatūralizaciją, aplinkosaugininkui turėtų būti nuodėmė. 

Dar vienas keistas faktas: tiek minėti aukšti asmenys, tiek kiti kovotojai už nerijos pajūrio neliečiamybę, neleidę čia kurti net kurortui tiesiog būtinos nedidelės talasoterapinės sanatorijos, užmerkė akis prieš naujuose planavimo dokumentuose Nidos pajūryje numatytą rezervinę teritoriją aukštosios valdžios reprezentaciniam rekreaciniam kompleksui statyti. Taigi Lietuvoje viskas reliatyvu ir, valdžiai panorėjus, tampa "vsio zakonno" - net ir dvejopi standartai.

Kur tikrosios grėsmės?

Kuršių nerija, kaip pasaulio paveldo vietovė, atsirado ir egzistuoja tik su Karaliaučiaus sričiai dabar priklausančia dalimi. Visos diskusijos dėl numatomos jos plėtros atitikimo UNESCO reikalavimams vien lietuviškoje dalyje nėra visavertės, nes neatspindi realios bendros padėties.

Dar sovietmečiu susiklostė, kad aplinkosauga ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimas lietuviškoje nerijos dalyje buvo gerokai geresnis. Dauguma dabartinių jos bėdų ir problemų, palyginti su analogiškomis pietinėje pusėje, pavyzdžiui, turizmo plėtra, rekreacinė architektūra, kultūros paveldo apsauga, yra per daug sureikšmintos, nepagrįstai hiperbolizuotos. 

Tai, kas mūsų teritorijoje teikiama kaip absoliučiai nepriimtina, neleistina, žalinga, anoje dalyje įgyvendinama gana laisvai, be baimės netekti Pasaulio paveldo vietovės statuso - tarkime, rekreacinė statyba pajūrio pusėje (Šarkuva/Lesnoje), radikali pastatų rekonstrukcija (Rasytė/Rybačyj), intensyvi nauja statyba (Pilkopa/Morskoje).

Pagrindiniai aplinkosaugos pavojai glūdi ne Lietuvai, o Rusijai priklausančioje nerijos dalyje. Tai akivaizdžiai patvirtina Maskvoje parengtas rekreacinės-turistinės infrastruktūros plėtros pietinėje nerijos dalyje planas. Numatytos 4 turistinės infrastruktūros plėtros zonos Rasytėje (Rybačyj), Pilkopoje (Morskoje) ir Valdhauzene (Waldhausen) - 282 ha plote. 

Tokiame kontekste mūsų ginčai atrodo kaip neadekvatūs realybei - Pasaulio paveldo vietovės statuso likimas iš tikrųjų sprendžiamas ne lietuviškoje, o pietinėje nerijos dalyje. Visa tai reikalauja kur kas glaudesnio strateginio bendradarbiavimo tarp abiejų Kuršių nerijos dalių administracinių ir priežiūros institucijų, bendro veiksmų derinimo bei generalinės visos Kuršių nerijos tvarkymo vizijos. 

Prof. Paulius KAVALIAUSKAS

Valdo Adamkaus ir Nacionalinės mokslo premijų laureatas,

Neringos savivaldybės bendrojo plano mokslinis vadovas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"