TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Laimė ir laisvė priklauso nuo mūsų pačių

2014 06 09 6:00
Ona Sakalauskienė: „Aplinkui matykime gėrį, ir patys tapsime geresni“. Kazio Kazakevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kai beveik prieš dešimtmetį Marijampolėje pradėjo kurtis Trečiojo amžiaus universitetas (TAU), skirtas vyresnio amžiaus žmonių lavinimui, o prie jo „vairo“ stojo tuometinė Marijampolės kolegijos dėstytoja Ona Sakalauskienė, daugelis į tokias užmačias žvelgė labai skeptiškai. 

Tačiau šiandien skepticizmo jau nebeliko – jame užsiėmimą randa šimtai marijampoliečių, supratusių, kad tiek jų, tiek ir visos Lietuvos ateitis priklauso nuo to, koks pamatas ateičiai bus padėtas šiandien.

Apie laisvę ir laimę – portalo lzinios.lt pokalbis su Marijampolės TAU direktore O. Sakalauskiene, prieš porą savaičių M. K. Čiurlionio fondo paskelbta šių metų Lietuvos šviesuole ir ta proga apdovanota M. K. Čiurlionio taure.

- Jau ketvirtį amžiaus Lietuva – nepriklausoma valstybė, dešimtmetį – Europos Sąjungos narė, bet ar Lietuvos žmonės savo mąstysena jau tikrai tapo laisvais savo šalies piliečiais?

- Lietuviai savo mąstysena dar nėra pakankamai laisvi, jie neprilygsta kitų Europos šalių piliečiams. Įvairiose situacijose Lietuvos žmonės ieško negatyvo, ko negalėčiau pasakyti apie Europos šalių piliečius. Mūsų draugai, senjorai iš kitų šalių, atvykę į Lietuvą, džiaugiasi gražėjančiais Lietuvos miestais, gyvenvietėmis, gamta, o mes, lietuviai, kažkodėl negebame džiaugtis. Materialinės vertybės dažnai užgožia dvasines.

Vertybės, asmens patirtis, priklauso nuo jų internalizacijos laipsnio ir pobūdžio. Tai sudėtingas procesas, apimantis vertybių įprasminimą, jų išgyvenimą ir konkrečius asmens veiksmus. Vykstant minėtiems procesams, vertybės virsta asmens vidiniu turiniu, darančiu įtaką jo elgesiui ir veiklai. Šis procesas reikalauja didžiulio dėmesio ir laiko.

- Daug metų dirbote su jaunimu, dabar vadovaujate Marijampolės TAU, kurį lanko vyresnio amžiaus žmonės. Jūsų nuomone, ar pakankamai Lietuvoje yra išnaudojamas šių dviejų gyventojų grupių potencialas?

- Mokykloje dirbau 50 metų, devynerius metus vadovauju TAU. Visokeriopai stengiamės mažinti takoskyrą tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių. Manau, kad pavyksta visai neblogai. Aš labai džiaugiuosi, kad Marijampolės TAU studentai-senjorai bendrauja ir bendradarbiauja su jaunąja karta. Smagu, kad vyksta daug bendrų renginių bei projektų, kad kartu su vaikais ir vaikaičiais senjorai dalyvauja literatūrinių kūrinių inscenizacijose, skaitovų konkursuose. Dažnai jaunimas pats rodo iniciatyvą. Noras bendrauti turi būti abipusis. Skatinant kartų bendradarbiavimą labai dažnai į universiteto užsiėmimus kviečiame jaunus lektorius, kurie teikia pačias naujausias žinias iš medicinos, psichologijos, teisės, sveikatingumo bei kitų sričių.

Lietuvos mastu, manau, šių amžiaus grupių potencialias dar nepakankamai išnaudojamas. Dažnai jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės yra supriešinami. Ypač tam pasitarnauja spauda, televizija, nuolat pabrėždama, kad bus didinamos kainos tik dėl to, kad būtų galima grąžinti pensininkams sumažintas pensijas. Ar to reikia? Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie netiki tokiais žmonių plepalais. Juk nė vienas nemirėme iš bado...

- Lietuvą ne vienus metus kamuoja „išsivaikščiojimo“ sindromas. Vieni bėga į didmiesčius, kiti – į užsienį. Ką reikėtų daryti, kad tas procesas taptų atvirkštiniu – žmonių Lietuvoje gausėtų, o ne mažėtų?

- Norint pristabdyti šį procesą, reikėtų daugiau dėmesio skirti jauniems perspektyviems žmonėms, didinti užimtumą, užtikrinti socialines garantijas, plėtoti verslą bei kitas individualias veiklas. Reikėtų eiti ta kryptimi, kad jaunimui būtų sudarytos tokios sąlygos gyventi bei dirbti, jog jos atrodytų tokios pat patrauklios, kaip ir užsienyje.

Kita priežastis - jauni žmonės nenori dirbti už mažesnį atlygį, yra išrankūs, vengia atsakomybės. Jų svajonės nerealios, jie visko nori iš karto. Jei man jaunystėje pinigų trūko, vasarą kartu su šeima ravėdavome runkelius ir taip prisidurdavome prie atlyginimo, tačiau niekada nedejavome. Visada buvome gerai nusiteikę ir džiaugėmės gyvenimu ir tuo, ką turėjome.

- Šiandien dažnai galima išgirsti kalbų, esą valdžia užmiršo žmogų. Jūsų nuomone, ar Lietuvoje nesiformuoja pernelyg didelis atotrūkis tarp paprastų gyventojų ir tų, kuriuos galima pavadinti „valdžia“?

- Galbūt atotrūkis formuojasi dėl to, kad bendravimas tarp valdžios atstovų bei visuomenės narių vyksta periodiškai – dažniausiai rinkiminės agitacijos metu, o rinkimams pasibaigus bendravimas kaip ir nutrūksta – „ačiū, kad išrinkote“.

Tačiau tai nepasakytina apie Marijampolės TAU. Mūsų iniciatyva yra organizuojamos išvykos į ministerijas, Vyriausybės rūmus, pas mus svečiuojasi europarlamentarai, ministrai, Seimo nariai. Daug TAU padeda miesto savivaldybė, verslininkai. Visuomet rezultatą duoda ta veikla, kur yra abipusis noras bendrauti, išsakyti savo problemas, lūkesčius, norus, tačiau visa tai reikia daryti apgalvotai ir mandagiai.

- Ką reikėtų Lietuvoje padaryti, kad kiekvienas gyventojas pasakytų „aš laimingas, nes gyvenu Lietuvoje“?

- Visų pirma, reikia didelio noro tai išsakyti. Aišku, tai priklauso ir nuo to, kas kaip supranta laimę. Mano manymu, laimingas tas žmogus, kurio gyvenimo kelią lydi kūrybinė aistra ir meilė žmonėms. Tokiam žmogui ištarti stebuklingus žodžius yra visiškai nesunku. Aš juos kartoju kasdien.

- Grįžkime į Marijampolę, miestą, kuriam taip pat nesvetimos visą šalį kamuojančios problemos.

- Aš be galo myliu savo miestą, čia gimiau, čia užaugau, čia gyvenimą nugyvenau, čia mano tėvų kapai... Matau, kaip keičiasi mano gimtasis miestas Jis gražus, parkai išpuoselėti, gatvės sutvarkytos, pastatai atnaujinti. Įmonės šauniai dirba, jų gaminama produkcija žinoma visame pasaulyje. Nematau aš čia jokių didelių problemų.

Vyko Marijampolės miesto dienos, vaikščiojau, gėrėjausi gausybe besišypsančių pagyvenusių žmonių, jaunimo, vaikų, ir neatrodė, kad kuris nors iš jų yra nelaimingas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs „Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tarsi simfonija, kurią orkestras groja Jums. Ir ji graži, neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama – nes ji yra gyvenimas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"