TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuva nesibaigia ties Šalčininkais

2009 03 09 0:00
Podolės Kamenecas (Ukraina), kunigaikščio sūnaus Karijoto vaikaičio statyta pilis. B.Valionytė seniai svajojo apvažiuoti visas LDK pilis.
Birutės Valionytės, LŽ archyvo nuotraukos

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė užsimojo įamžinti visą išlikusį materialųjį Lietuvos paveldą, esantį už dabartinės Lietuvos sienų - Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir Lenkijoje.

Signatarė įsitikinusi, kad toks istorinės atminties gaivinimas pasitarnautų ir savo vertės pajautimui, savimonės, patriotinių jausmų stiprinimui. "Lenkai šia prasme daug dirba, meta dideles pajėgas ir pinigus, jų istorikai piliečiams vis primena, kad jie - didelės valstybės palikuonys, o mums nuolat į galvas kalama, kad "mūsų - tik trys milijonai", kad mes esam tokie mažučiai, tik iki Šalčininkų. Iš tiesų taip nėra, į istoriją reikėtų pažvelgti kitu žvilgsniu. Iš lenkų galėtume pasimokyti patriotizmo ir susivokimo. Lankydamiesi Ukrainoje matėme, kad ten nuolat zujo lenkų turistų autobusai, o lietuviškų numerių nepastebėjome. Matyt, mes dar nesuvokiame, ką tai reiškia", - apgailestavo signatarė.

Sena svajonė

"Apvažiuoti visas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) pilis buvo sena mano svajonė, dar iš mokyklos laikų. Ją įgyvendinti pradėjau 2004 metais su Signatarų klubo nariais. Išsirinkome gražiausius objektus ir išvažiavome penkioms dienoms. Grįžome pakylėtos nuotaikos ir nusprendėme, kad privalome pamatyti viską. Keliavome dar trejus metus. Kai susikaupė nemažas fotoarchyvas, kilo mintis išleisti albumą", - pasakojo B.Valionytė.

Pirmoji fotoalbumo "Didžioji Lietuva" knyga jau sumaketuota ir turėtų gana greitai pasirodyti. Ši ir antroji knyga bus skirtos Baltarusijai (jose - 290 objektų), o trečioji - Ukrainai, Lenkijai ir Rusijai. "Fotoalbumai bus pirmoji mūsų materialaus palikimo šiuose kraštuose inventorizacija", - sakė autorė.

Pamirštas paveldas

LDK Algirdo ir Vytauto laikais pietuose siekė net Juodąją jūrą. Natūralu, kad šioje teritorijoje yra lietuviškų pilių, dvarų, sakralinių pastatų. "Tai paveldas, kurio mes nežinome, kurį praradome, kurį beveik visą mūsų istorikai po Liublino unijos "padovanojo" lenkams. O juk iš tiesų po Liublino unijos (1569 m.) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR), tad joje yra ir mūsų paveldo", - sakė B.Valionytė. Jos nuomone, mūsų istorikai kalti, kad ukrainiečiai tuos laikus, kai jų teritorija priklausė ATR, vadina lenkiškuoju periodu. "Tiesa, ukrainiečiai užsimena, kad šiuo periodu būta ir lietuvių", - sakė signatarė.

Kai kur lenkai, kurstydami savo patriotiškumą, net perlenkia. "2004 metais jie išleido enciklopediją "Lenkijos pakraščiai", kuriame yra ir Vilnius. Man keista, kad Lietuva iki šiol tyli ir neprieštarauja, kad Vilnius pavadintas Lenkijos pakraščiu", - stebėjosi B.Valionytė.

Esame broliai

Po kelionių B.Valionytė susidarė įspūdį, kad tuose kraštuose apie lietuvius atsiliepiama kuo geriausiai. "Net jei ir nieko nepasako, tai išgirdus, iš kur mes, daugelio akys sužiba. Pasąmonėje užfiksuota, kad mes esame broliai. Pažvelkime ir kaip elgiamės: kai reikia spręsti kokį politinį klausimą, politikai dairosi, ką mano ukrainiečiai, nes mes - draugai. Taip pat svarbi baltarusių ir lenkų nuomonė. Bendros teritorijos supratimas vis dėlto glūdi mūsų pasąmonėje, - įsitikinusi signatarė. - Lenkai daro viską, kad tą suvokimą žadintų, o mes visą laiką slopiname, nors, kaip galima įsitikinti, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai į mus žvelgia kaip į gerą protingą vyresnįjį brolį. Pasigilinus paaiškėja, kodėl. Juk didelė dalis jų teritorijos - buvę baltų žemės. Vadinasi, mes turim vieną pamatą."

Ne slavai

Istoriniai žemėlapiai liudija, kad V amžiuje didelėje dalyje dabartinės Baltarusijos teritorijos gyveno Padneprės baltai (Bancerovo-Tušemlios kultūros nešėjai). Tačiau čia pradėję kurtis slavai iki X amžiaus baltus visiškai asimiliavo. Tad suprantama, kodėl dabar Baltarusijoje oficialiai ir nesižvalgant toli į praeitį priimta save laikyti slaviškos, o ne baltiškos prigimties.

"Pamenu, viename muziejuje gidė, sužinojusi, iš kur mes, prisipažino, kad ji negalinti sakyti, kad čia - baltų žemės, ji turinti turistams pasakoti, kad tai slavų žemės", - pasakojo B.Valionytė.

Be to, praėjusį šimtmetį ir dar anksčiau, beje, kaip ir mes, baltarusiai buvo labai rusinami. "Tačiau mums buvo lengviau atsispirti, nes lietuvių ir rusų kalbos labai skiriasi, o baltarusių labai panaši į rusų kalbą. Kelios prezidento Aleksandro Lukašenkos įvykdytos kalbos reformos vietinę kalbą dar labiau pastūmėjo rusifikavimo link, - pasakojo signatarė. - Bet atkreipkite dėmesį, kiek jų kalboje dvigarsių "dz", beveik galima sakyti, kad baltarusiai (tikrasis jų vardas - gudai) - tai suslavėję dzūkai."

Pasak nemažai Baltarusijos apvažiavusios signatarės, džiugina jaunimo nuotaikos. "Pas juos dabar tampa madinga mokytis lietuvių kalbos. Nors oficiali politika sako, kad baltarusiai - slavai, tačiau patriotiškai nusiteikęs jaunimas stengiasi visus įtikinti, jog jie nėra slavai. Šis judėjimas skelbia, kad tikras baltarusis privalo mokėti ir lietuvių kalbą, nes jis - LDK palikuonis. Taip jie tikisi pakelti savo tautos mentalitetą", - pasakojo B.Valionytė.

Pasak jos, tai plečia akiratį, mokėdami lietuviškai, jie gali suvokti daugelio žodžių prasmę. "Dažnai pasitaikydavo, kad niekaip nesuprasdavau miestelio pavadinimo. Kadangi Baltarusijoje dvikalbystė, tai įvažiuojant į miestelį kartais būna užrašyta gudiškai, o kartais rusiškai. Pamenu, kaip ilgai laužiau liežuvį skaitydama rusiškai užrašytą miestelio Šarkovščizna pavadinimą, kol supratau, kad tai - Šarkuva", - pasakojo nuotraukų autorė.

Kuo didžiuojasi baltarusiai

Baltarusių istorikai nenutyli fakto, kad jų teritorija - buvusi LDK. "Pastaruoju metu net, galima sakyti, jaučiamas savotiškas pakilimas: jie ieško savųjų šaknų, domisi praeitimi. Baltarusiai labai didžiuojasi, kad LDK metrika parašyta senąja baltarusių (gudų) kalba, o LDK kunigaikščiai yra baltarusių kunigaikščiai. Baltarusijoje dabar net populiarus istoriškai nepagrįstas terminas Baltarusijos-Lietuvos kunigaikštystė, o ne LDK. Bet ši mada, manau, greit praeis. Reikia remtis istoriniais dokumentais, o ne politiniais motyvais", - pasakojo B.Valionytė.

Sudegintos pilys

Pasak signatarės, Baltarusija savo paveldą yra labai tvarkingai suregistravusi, turi vertybių sąrašą internete, jau leidžia trečią savo senųjų dvarų aprašymų tomą. "Ukrainoje daug gražaus paveldo, tik jį sunkiau atsirinkti, jis nėra taip suregistruotas, kaip Baltarusijoje. Ukrainoje viską reikia iškapstyti pačiam. Gaila, kad rytų Ukrainoje neišliko mūsų medinės pilys. Carienė, po ATR padalijimo perėmusi lietuviškas pilis, liepė jas nugriauti ir pastatyti cerkves", - apgailestavo autorė, į albumą įdėjusi tik 50 nuotraukų iš Ukrainos.

Rusiją signatarų kelionės dar vos vos kabino. "Reikėtų ten dar ne kartą nuvažiuoti, - savo ketinimais dalijosi B.Valionytė. - Pirmiausia, žinoma, mūsų akys krypsta į Pskovą, kur stovi ypač graži Daumanto pilis su gynybine siena. Nesvetimos mums ir Smolensko žemės. Tačiau mūsų kunigaikštystė tęsėsi Poltavos, Maskvos link. Mano turima informacija, ten lyg ir nieko neišliko, tačiau taip yra šiandien. Kai pradedi gilintis, dažnai atrandi daugiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"