TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuvis tikrino indėnų dantis

2008 10 07 0:00
Kaunietis odontologas V.Bertašius - bene vienintelis lietuvis apsilankęs indėnų Šingu žemėje.
Vaidoto Bertašiaus nuotrauka

Gydytojas odontologas Vaidotas Bertašius neseniai lankėsi ten, kur nėra įžengusi nė vieno lietuvio koja. Kelias savaites jis darbavosi Brazilijos indėnų Šingu rezervate, didelio atstumo ir neperžengiamų miškų atskirtame nuo pasaulio.

Į šią teritoriją sunku patekti ne tik lietuviams - retas svečias čia bet kuris baltasis. Tačiau kur kas greičiau ir pavojingiau į indėnų gyvenimą skverbiasi baltojo žmogaus civilizacija.

Afrikas, azijas savo akimis regėjusį ir Kauno medicinos universiteto (KMU) odontologijos internatūrą baigusį V.Bertašių paviliojo proga nuvykti į Pietų Ameriką. KMU ir katalikiškas Porto Alegrės (Brazilija) universitetas kartu rengė telemedicinos projektą. Sužinojęs, kad buriama tarptautinė medikų komanda, vyksianti į džiungles tyrinėti vietos gyventojų sveikatos, Vaidotas pasiprašė priimamas į ją. Ir buvo priimtas.

Valdžia sprendžia dilemą

Telemedicina - palyginti nesena sveikatos priežiūros sritis. Tai paciento slauga ir gydymas per atstumą, kai pagrindinis specialistas konsultuoja savo kolegą, stebėdamas operacijos eigą televizoriaus ekrane, ar teikia pasiūlymus internetu. Ši metodika taikoma gyventojų grupėms, nutolusioms nuo didesnių miestų ir gyvenviečių sunkiai įveikiamu atstumu. Tokiuose toliuose yra ir Šingu rezervatas, į kurį nuvyko šio rašinio herojus.

Centrinę regiono gyvenvietę Posto Leonardo ir artimiausią miestą skiria 150 kilometrų oru, artimiausia ranča yra už septyniasdešimties. Aplink - džiunglės. O dauguma indėnų yra Brazilijos piliečiai, ir jiems, kaip ir visiems šalies gyventojams, privaloma suteikti nemokamą sveikatos priežiūrą. "Kyla dilema. Valdžia norėtų apsaugoti šių tautelių savitumą, trapią kultūrą, gal net visai jas izoliuoti. Juk baltąjį žmogų jos pirmą kartą išvydo vos prieš 65-erius metus. Ir tai jau pastebima, kad išvydo, - Vaidoto balse suskambo ironija. - Tačiau izoliacija neįmanoma, nes reikia rūpintis jų sveikata. Tad stengiamasi tai daryti subtiliai, kuo mažiau žalojant tūkstantmečius gyvavusią uždarą kultūrą." Gyvenvietės kaimynystėje kuriami nuolat veikiantys medicinos punktai, aprūpinti generatoriumi, palydovine įranga, internetu. Tačiau medikų sąlygos juose itin sunkios - elektra gaminama šešias valandas per parą, maitinamasi tuo, kas atsivežama arba susižvejojama upėje. Punktuose pamainomis dirba keli bendrosios praktikos gydytojai, odontologai, slaugytojas ir kur kas gausesnis techninis personalas, kurio daugumą sudaro indėnai. "Taip juos mėginama civilizuoti, nors nežinau, ar tai į naudą", - abejojo Vaidotas.

Išorinio pasaulio atributai

Kelionė iš Porto Alegrės į indėnų kaimelį truko tris paras. Devynių žmonių komanda, kuriai vadovavo vienuolis iš Porto Alegrės universiteto, 50 valandų važiavo autobusu, pusantros valandos - visureigiu ir septynias valandas plaukė motorine valtimi. "Kaip sakoma, ne silpnų nervų žiūrovams", - juokėsi Vaidotas. Laivelyje nebuvo nei žibinto, nei racijos, nei mobiliojo ryšio. Dieną negailestingai plieskė karštis, sausas oras, rodės, skrebena galvą. O naktį - vien tik žvaigždės virš galvos, mėnulio, ir to nėra. "Maniau, šakės, mirsime. Upė plati, visur knibžda krokodilai", - pasakojo keliauninkas. Medikų, odontologų, farmacininkių, biologės ir inžinieriaus būrys Šingu gyvenvietėje išsilaipino naktį. Vaidotas iš anksto įsivaizdavo, ką pamatys rytą - labiau nei kukliai apsirengusius indėnus, kol kas patyrusius mažiausią išorinio pasaulio įtaką. Tačiau išvydo kiek kitokį vaizdą - nuogi indėnų kūnai, tarsi simbolizuojantys uždarą ir naivią kultūrą, buvo apauti vakarietiškais sportiniais bateliais... "Jie savo trobikėse visai nedėvi drabužių. Tik eidamos į lauką, pavyzdžiui, pasisemti vandens, moterys įsisupa į kokią maršką", - pastebėjimais dalijosi V.Bertašius. Pasaulio civilizacijos pėdsakų - į valias: motociklai, dviračiai, didžiosiose gyvenvietėse Vaidotas matė net kompiuterių.

Mums nežinomos ligos

Per metus pas indėnus surengiamos dvi medikų misijos - žiemą ir vasarą. Gydytojai medicinos punktuose dirba 25 dienas iš eilės, tada dvi savaites atostogauja. Kai sausmetis, džiunglėse nelieka nė lašo vandens, temperatūra kyla iki 40 laipsnių karščio. Drėgnuoju periodu susisiekimas žeme tampa visiškai neįmanomas, viską užlieja vanduo. Rasti gydytojų, sutinkančių dirbti tokiomis sąlygomis, nelengva. Praeityje būta ir pavojingų akimirkų. Vienam gydytojui, anot Vaidoto, indėnai buvo ir peilį po kaklu pakišę - kam jis prastai gydęs? Pirmiausia ligoniai kreipiasi į šamanus. Kai tie kartais nuburia į šoną, tenka įsikišti medikams.

Medicinos punkte yra stomatologinė kėdė, net rentgenas. Tiesa, kad jis veiktų, generatorius pritrūkdavo momentinės energijos. Kiekviename kaime yra medicinos pradžiamokslį įgijęs vietos gyventojas. Tai didžiausias Brazilijos gydytojų talkininkas, čiabuvių vadinamas "eis". Jis suteikia pirmąją pagalbą, primena ligoniams, kad reikia išgerti vaistus, daro injekcijas, perriša žaizdą, moko valytis dantis. Jei jo pastangų nebepakanka, "eis" per raciją kviečia profesionalų gydytoją. Kaimas turi lentyną, kurioje tvarkingai į vazeles sudėti kiekvienos trobelės gyventojų dantų šepetėliai. Anot V.Bertašiaus, indėnai serga labai savitomis ligomis, jų organizmas skiriasi nuo mūsų. "Tenykščių patologijos mūsų organizmui būtų laikomos norma, o tai, kas jiems normalu, mes vadintume liga", - sakė V.Bertašius.

Pirmas lietuvis rezervate

Tris dienas pasiskirstę poromis gydytojai darė kardiogramas, tyrė burnos gleivinę, odos pažeidimus, registravo juos. Du studentai mokė gyventojus dantų priežiūros abėcėlės. "Man buvo labai sunku, nes nemoku portugalų kalbos, todėl prevencinio darbo negalėjau atlikti. Valiau vaikams pieninius dantukus ir plombavau, kad ilgiau išliktų sveiki", - sakė Vaidotas. Jis buvo vienintelis užsienietis gydytojų komandoje. "Manau, apskritai buvau pirmasis lietuvis tame rezervate, nes turizmas jame uždraustas. Per metus į jį patenka tik keli šimtai baltaodžių", - teigė V.Bertašius. Dauguma jų atvyksta per Kuarupi šventę. Ji skiriama tais metais mirusio garbingo genties asmens atminimui. Kai Vaidotas lankėsi rezervate, buvo pagerbti du velioniai, jų totemai stovėjo kaimelio aikštės viduryje.

Indėnų rezervato plotas pusantro karto didesnis už Lietuvą. Jis išsidėstęs Šingu upės baseine ir suskirstytas į aukštutinį, vidurinį ir žemutinį regionus. Gydytojai pavažinėjo po kaimus, susipažino su vietiniais indėnų valdininkais kasikiais.

Ugnies nebijo

Anot Vaidoto, čiabuviai visai nemoka elgtis su ugnimi. Ji nelaikoma grėsme, o yra garbinama. "Kol nedega jų trobelė ar šalia esanti pieva, tol ugnies negesina", - sakė jis. Netoliese degė miškas. Vaidotas nuėjo arčiau padaryti keletą nuotraukų. Išvydo baltuosius žmones, kovojančius su liepsna. Jie kvietė jį į pagalbą, šaukė portugališkai, po to angliškai. O indėnams - nė motais. Buvo įsiplieskęs gaisras ir visai greta jų gyvenvietės, tačiau ir tai nesudomino vietinių. Pasak Vaidoto, indėnai garbina medžius, akmenis, ugnį, žolę. Tad ugnis jiems nekelia baimės. "Sudega dvi trys trobikės per metus. Manau - nedaug", - svarstė Vaidotas. Kaimuose būna nuo dešimties iki 25 vienodos išvaizdos, skirtingo dydžio šiaudinių trobų. Kol ji statoma, poromis kasdien šokami ritualiniai šokiai ir lankoma kiekviena trobelė. Vaidoto manymu, sparčiai dirbant troba galėtų iškilti per keletą savaičių, tačiau indėnai turi polinkį tinginiauti. "Jie niekur neskuba, nes nežino laiko", - juokėsi medikas.

Anakondos neišvydo

Džiunglėse aplink kaimelį knibžda daugybė pavojingų gyvūnų. Labiausiai reikia saugotis jaguarų. "Mums neleido nakvoti po atviru dangumi, buvome paguldyti tinklu apgaubtoje verandoje. Krokodilų irgi į valias. Tiesa, apie kaimelį jie jau seniai išgaudyti ir suvalgyti", - juokėsi Vaidotas. Keliaudamas į Pietų Ameriką jis tikėjosi pamatyti anakondą. Deja, jo noras neišsipildė. Jis nekart prašė indėnų nuvažiuoti jos pažiūrėti. "Na, gerai, rimtai sakė jie man, šįvakar važiuojame. Labai apsidžiaugiau, pasirengiau kelionei. Po kelių dienų paaiškėjo, kad jie juokavo. Pasirodo, anakondų jie bijo kaip velnio, - sakė Vaidotas. - O man vis trūko veiksmo ir adrenalino. Būdamas vienas, tikrai išeičiau panaršyti džiunglių."

Kariai be karų

Gentys iki dabar turi karių kastą. Nuo mažumės jos nariai žalojasi smulkiomis aštriomis šukutėmis. Vyresnysis supjausto jaunuolių kūną - rankas, krūtinę, nugarą, kojas, po to žaizdos barstomos kažkokiomis žolelėmis. Tai stiprina raumenis ir didina jų masę. Įdomus ir net šiurpus reginys, anot Vaidoto, - imtynės, kurias stebėdami indėnai šūkčioja "uka-uka". Čia laimi tas, kuris ilgiau išlaiko sugriebęs priešininko šlaunį arba parverčia jį ant nugaros. Grumiamasi ant žemės, keturpėsčia. Imtynės trunka trumpai, mažiau nei minutę, tačiau išeikvojamos visos jėgos. "Klaiku žiūrėti. Imtynės labai svarbus vyriškumo išbandymas. Be to, tai kaimo garbės reikalas, mat rungiasi skirtingų kaimų jaunuoliai. Prieš tai naktį jie nevalgo ir nemiega, kad nesusapnuotų blogo sapno", - pasakojo Vaidotas. Pralaimėjusieji dažnai palūžta, juos ištinka psichologinės ir fiziologinės negalios: sutrinka širdies ritmas, kvėpavimas.

Viena tvirta šeima

Rezervato indėnai kalba keturiolika dialektų, kiekvienas kaimas savaip. Artimesni dar susišneka, bet nutolę labiau, per šimtą kilometrų - ne. "Dar vienas blogas dalykas - gentys nebekariauja, neliko natūralios atrankos. Dabar jau tuokiasi skirtingų kaimų jaunuoliai, o tai anksčiau būdavo neįmanoma. Seniau būta kraujomaišos, visas kaimas buvo lyg viena šeima. Ir dabar moterys bet kurį vaiką vadina savu. Visi vaikai yra visų genties motinų vaikai. Afrikoje gali nusipirkti vaiką, motinos net grūda tau į rankas - kad tik jo ateitis būtų geresnė. Tokios pat skurdžios indėnų šeimos santykiai labai stiprūs", - tvirtino įvairias pasaulio šalis aplankęs gydytojas.

Nuvykę į baltaodžių gyvenvietes, indėnai prisiperka visokio civilizacijos "gėrio": traškučių, limonado. Alkoholis draudžiamas vidiniais genties įstatymais. Tačiau svaiginamasi kitaip - rūkomi suktinukai. "Aštrus dūmelis, - įvertino Vaidotas. - Man patarė daug nemėginti, nes jame yra kažkokių kvaišinančių medžiagų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"